7 skyrius

Džozefas Smitas – įrankis Viešpaties rankose

„Džozefas Smitas, pastarųjų dienų pranašas, Viešpaties rankose buvo įrankis atveriant naują Evangelijos laikotarpį – paskutinį ir didingiausią iš visų Evangelijos laikotarpių.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Kai XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje vyresnysis Ezra Taftas Bensonas Anglijoje tarnavo nuolatiniu misionieriumi, kartu su savo porininkais jis patyrė tai, ką vadino „dideliu pasipriešinimu Bažnyčiai“. Vėliau jis pasakojo:

„Didžiojoje Britanijoje plito įvairūs laikraščiai, žurnalai, net antimormoniški filmai.“ Kadangi pasipriešinimas buvo labai didelis, kai kurių misionieriško darbo formų, pvz., susitikimų gatvėse ir lankstinukų dalinimo, buvo atsisakyta. Jis sakė: „Tačiau šiauriau Anglijoje, kur mes darbavomės, iš Saut Šylds skyriaus turėjome grupelę žmonių, kurie buvo labai ištikimi, atsidavę ir lojalūs, tad jie pasikvietė mane su porininku atvykti pas juos ir pakalbėti jų sakramento susirinkime. Jie tarė: „Daugelis iš mūsų kaimynų netiki tais melais, kurie yra spausdinami. Jei jūs atvyksite, mes užpildysime visą nedidukę salę.“

Tad mes priėmėme kvietimą ir pradėjome ruoštis; aš pradėjau studijuoti atsimetimą. Toji tema man patiko ir maniau, kad jiems ji reikalinga; tad ruošiausi, studijavau, maniau, kad galiu ta tema kalbėti penkiolika minučių.

Nuvykome į tą nedidukę salę ir ji buvo pilnutėlė. Visi buvo laimingi. Po įvadinės dalies kalbėjo mano porininkas, tada aš kalbėjau taip laisvai, su tokiu malonumu, kaip dar niekada iki tol savo gyvenime. Kai atsisėdau ir pažvelgiau į savo laikrodį, paaiškėjo, kad kalbėjau dvidešimt penkias minutes, apie atsimetimą net neužsiminiau, apie atsimetimą net nepagalvojau. Kalbėjau apie Džozefą Smitą, liudijau, kad jis buvo Dievo pranašas ir kad tai žinau. Kalbėjau, kad Mormono Knygos išėjimas yra naujas Kristaus liudijimas, tada paliudijau. Kai suvokiau, kas atsitiko, negalėjau sulaikyti savo ašarų.

Susirinkimo pabaigoje priėjo daug šventųjų ir pareiškė padėką už tai, kad kažkas buvo pasakyta apie Džozefą Smitą. Jie sakė: „Kai kurie mūsų kaimynai sako, kad jie sutinka su viskuo, kas sakoma apie Bažnyčią, išskyrus tai, kas sakoma apie Džozefą Smitą.“ O tada keli iš tokių kaimynų priėjo ir pasakė: „Dabar mes esame pasiruošę. Šį vakarą mes esame pasiruošę. Gavome liudijimą, kad Džozefas Smitas yra Dievo pranašas.“¹

Prezidentas Bensonas vėliau gyvenime ieškodavo progų pasidalinti savo liudijimu apie Džozefo Smito pašaukimą. Pavyzdžiui, kai jis tarnavo Jungtinių Valstijų žemės ūkio sekretoriumi, viena radijo stotis pakvietė jį išsirinkti mėgstamiausią Raštų vietą ir perskaityti ją į eterį, tad jis pasirinko ištrauką iš Brangiajame Perle esančios Džozefo Smito—Istorijos.²

Svarbiausia, jis reguliariai savo tvirtą ir galingą liudijimą išsakydavo savo bendražygiams šventiesiems. Jis pareiškė: „Džozefas Smitas buvo Gyvojo Dievo pranašas, vienas iš didžiausių kada nors žemėje gyvenusių pranašų. Dievo rankose jis buvo įrankis pradedant didįjį Evangelijos laikotarpį, didžiausią iš visų, ir paskutinį iš visų pasiruošimų antrajam Mokytojo atėjimui.“³

Pirmojo regėjimo žinia skirta „visiems mūsų Tėvo vaikams, gyvenantiems ant šios žemės veido“

Ezros Tafto Bensono mokymai

Pirmasis Džozefo Smito regėjimas buvo didžiausias įvykis pasaulyje po Jėzaus Kristaus prisikėlimo.

Būdamas jaunuolis Džozefas Smitas buvo tiesos ieškotojas. Nesutarimai tarp egzistavusių bažnyčių privertė jį pasiteirauti Dievo, kuri iš jų buvo teisi. Kaip atsakymas į tą maldą, pasak jo, pasirodė spindinčios šviesos stulpas. Štai ką jis papasakojo:

„Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (DžS—I 1:17.)

Džozefas pasiteiravo antrosios asmenybės, kuri buvo Jėzus Kristus, kuri iš krisčioniškųjų sektų buvo teisinga. Jis atsakė, kad Džozefas neturįs jungtis nė prie vienos iš jų, nes jos visos buvo neteisingos.⁴

Kai Dievas Tėvas ir jo Sūnus Jėzus Kristus atėjo į žemę, kaip tai jie padarė 1820 metais pasirodydami jaunam berniukui pranašui Džozefui Smitui, tai įvyko kažkas, kas liečia ne tik saujelę žmonių. Tai žinia ir apreiškimas, skirti visiems mūsų Tėvo vaikams, gyvenantiems ant šios žemės veido. Tai buvo didingiausias įvykis, įvykęs po Mokytojo prisikėlimo. Kartais pamąstau, kad mes esame taip arti jo, jog nevisiškai įvertiname jo reikšmingumą, svarbumą ir didingumą.⁵

Pirmasis Pranašo Džozefo Smito regėjimas yra Bažnyčios teologijos pamatas.⁶

Akivaizdžiausia tiesa, išaiškėjusi tame Pranašo patyrime 1820 metais, buvo Dievo egzistavimo realumas ir tai, kad Jėzus Kristus tikrai prisikėlė. Jis regėjo juos kaip atskiras, individualias ir pašlovintas Asmenybes, kurios kalbėjosi su juo, kaip vienas žmogus kalbasi su kitu.⁷

Esu nuolankiai dėkingas už turimą pažinimą, kad Dievas Tėvas ir jo Sūnus Jėzus Kristus kaip pašlovintos esybės mūsų laikais, šiame Evangelijos laikotarpyje vėl atėjo į žemę; kad jie tikrai pasirodė berniukui pranašui. […] Iš visų mūsų turimų raštų tai yra pats šlovingiausias Dievo Tėvo ir Sūnaus pasirodymas.⁸

Pagal Naujojo Testamento pranašystes Džozefas Smitas gavo naują apreiškimą ir jį lankė angelai.

Visuotinai suvokiama, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių tikėjimas remiasi tvirtinimu, kad Džozefas Smitas yra Dievo pranašas ir kad jis pareiškė, jog Mormono Knygos išėjimas yra angelų lankymosi pas jį 1823–1827 metais rezultatas.

Sužinoję apie tokį tvirtinimą kai kurie žmonės ima ginčydamiesi teigti, jog absurdiška manyti, kad šiais laikais žemėje lankosi angelai.

Biblijoje pateiktas liudijimas, kad Savo bažnyčios žemėje reikalus Dievas daugiau nei keturis tūkstančius metų tvarkė per apreiškimą ir, kai būdavo būtina, per dangaus pasiuntinius.

Aprašydamas, kas vyks paskutinėmis dienomis prieš pat antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą, Jonas Naujajame Testamente pranašavo, kad prieš Gelbėtojo sugrįžimą pasaulis bus įspėtas, kad jau nebetoli Dievo teismo valanda. Tas įspėjimas ateis iš dangaus per angelą, paskelbsiantį apie „amžinąją Evangeliją“. Pasiklausykite jo žodžių:

„Aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją evangeliją.

Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apr 14:6–7.)

Jei žmogus priima Jono Apreiškėjo liudijimą, jis turėtų priimti ir naują apreiškimą bei dangiškojo pasiuntinio apsilankymą žemėje.

Mes iškilmingai liudijame, kad tas angeliškas pasiuntinys Pranašui Džozefui Smitui pasirodė XIX amžiaus pradžioje. Pranešimas, kad mūsų laikais pranašui pasirodė Dievo siųstas angelas, visiškai dera su Naujojo Testamento pranašystėmis ir todėl turėtų nusipelnyti visų nuoširdžių tiesos ieškotojų dėmesio.⁹

1823 m. rugsėjo 21 dienos vakarą Pranašui Džozefui Smitui pasirodė angelas. To angelo vardas buvo Moronis. Jis buvo paskutinis pranašas iš ilgos eilės senovės pranašų, prieš daugybę šimtmečių Amerikos žemyne gyvenusių dviejose didelėse civilizacijose.¹⁰

Moronis apsilankė pas Džozefą Smitą, kad išsipildytų pranašystė.

Mormono Knyga yra vienas ypatingiausių Džozefo Smito pašaukimo į pranašus įrodymų.

Pats ypatingiausias įrodymas, paremiantis Džozefo Smito tvirtinimą, jog jis yra Visagalio Dievo atstovas, yra šventraščių, pavadintų Mormono Knyga, išspausdinimas.

Mormono Knyga yra Amerikos žemyne senovėje gyvenusių žmonių metraštis, taip pat joje aprašomas po Savo pakilimo dangun Jeruzalėje pas to žemyno žmones apsilankęs ir tarnavęs Jėzus Kristus. Didžiausias to metraščio tikslas yra pastarųjų dienų kartą įtikinti, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus. Tokiu būdu Mormono Knyga, kaip ir Biblija, yra dar vienas liudijimas apie Jėzaus Kristaus dieviškumą.

Džozefas Smitas šį senovės metraštį gavo iš dangiškojo pasiuntinio – lygiai taip, kaip apie tai pranašavo Jonas. Šis angelas jam pasirodė ir pasakė, kur yra ant metalinių plokštelių užrašytas ir į akmeninę saugyklą padėtas senovės metraštis. Atėjus laikui jaunajam pranašui buvo perduotos tos plokštelės ir jų vertimui reikalingos priemonės. Vėliau pasauliui buvo išspausdinta knyga, tapusi Šventuoju Raštu.

Be to, kaip teigiama Jono liudijime, toje knygoje yra „amžinoji Evangelija“. Ją šiuo metu pasaulyje skelbia mūsų misionieriai.

Kviečiame jus išbandyti mūsų liudijimo apie Mormono Knygos kilmę pagrįstumą. Tai galite padaryti perskaitydami ją ir paklausdami Dangiškojo Tėvo, ar tai yra tikra. Aš pažadu jums, kad jei būsite nuoširdūs, tai per Šventąją Dvasią sulauksite patvirtinimo apie jos tikrumą. Milijonai žmonių labai rimtai ir nuoširdžiai liudija, kad jie žino ją esant iš Dievo.¹¹

Jeigu Mormono Knyga yra tikra, tada Jėzus yra Kristus, Džozefas Smitas buvo Jo pranašas, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra tikra ir jai šiuo metu vadovauja apreiškimus gaunantis pranašas.¹²

Per Pranašą Džozefą Smitą Dievas atkūrė Savo karalystę žemėje.

Daug krisčioniško tikėjimo žmonių visame pasaulyje ištisus šimtmečius meldė, kad ateitų Dievo karalystė [žr. Mato 6:10]. Mes nuoširdžiai ir viešai pareiškiame, kad toji diena jau atėjo!¹³

Šventojoje giraitėje keturiolikmečio vaikino sukalbėta malda atvėrė naują Evangelijos laikotarpį.¹⁴

Dievas žemėje vėl atkūrė Savo karalystę ir taip išsipildė pranašystė. […]

Dievas Džozefą Smitą pašaukė tam, kad būtų atkurta toji karalystė – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Liudiju jums, kad jis įvykdė šį darbą, kad paklojo pamatus ir Bažnyčiai įteikė raktus ir galias tęsti didį pastarųjų dienų darbą, kurį jis pradėjo vadovaujamas Visagalio Dievo.¹⁵

Džozefui Smitui pasirodė kitos esybės, tarp jų Jonas Krikštytojas ir Petras, Jokūbas bei Jonas, kurie įšventino jį įgaliojimu veikti Dievo vardu (žr. DžS—I 1:68–72; DS 27:5–13). Šiomis pastarosiomis dienomis buvo atstatyta Dievo karalystė ir bažnyčia, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, turinti visas tas pačias dovanas, teises, galias, doktrinas, pareigūnus ir palaiminimus, kuriuos turėjo ankstesnioji Bažnyčia (žr. DS 65; 115:3–4).¹⁶

Pranašui Džozefui Smitui buvo įsakyta būti įrankiu Dievo rankose ir atkurti Bažnyčią, pasauliui išspausdinti papildomą liudijimą apie Jėzaus Kristaus dieviškumą – Mormono Knygą, paimtą iš šventų metraščių. […]

Šis Evangelijos sugrąžinimas, šviesos ir tiesos sugrąžinimas padarytas visų Dievo vaikų labui ir palaiminimui. Todėl mūsų misionieriai su nuolankumu ir dėkingumu eina į pasaulį skelbti, kad buvo atsimetimas nuo tiesos, tačiau dėl Dievo gerumo vėl atsivėrė dangūs ir per Pranašą Džozefą Smitą žmogui apreikšta Evangelija.¹⁷

Džozefas Smitas buvo lojalus ir ištikimas iki pat mirties.

Ankstyvajai Bažnyčiai pradėjus augti kilo priešinimosi dvasia ir persekiojimas. Kur buvo pasėjama „garstyčios sėklytė“, ten būdavo bandoma trukdyti jai augti.¹⁸

Keturiolikmetis berniukas dėl tiesos stojo prieš pasaulį. Dievas pažinojo savo sūnų, kai šis buvo išrinktas. Jis žinojo, kad jis bus lojalus ir ištikimas iki pat mirties.¹⁹

Kai kurie į [Džozefo Smito] liudijimą pažvelgė su didele panieka ir pradėjo skleisti melagingas istorijas, ir skatinti persekiojimą. Jaunasis pranašas, kaip ir senovėje gyvenęs apaštalas Paulius, neišsižadėjo savo liudijimo ir gynė savo tvirtinimus tokiais žodžiais:

„Aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti, nė nedrįsčiau to padaryti; mažų mažiausiai aš žinojau, kad tai padarydamas įžeisčiau Dievą ir patekčiau į pasmerkimą“ (DžS—I 1:25).²⁰

Pranašas Džozefas Smitas ryžtingai laikėsi iki pat savo mirties. Savo liudijimą jis užantspaudavo savo gyvenimu – savo paties krauju. Tą lemtingą dieną Navū mieste, Ilinojaus valstijoje, keliaudamas į Karteidžo kalėjimą pasitikti kankinio mirties ir žvelgdamas atgal į savo mylimą miestą ir žmones, jis pareiškė: „Tai mieliausia vieta ir geriausi žmonės po dangumi; jie net nenutuokia, kokie išbandymai jų laukia“ [History of the Church, 6:554].

Vėliau Pranašas jausmingai, tačiau ramiai ir drąsiai pasakė: „Einu lyg ėriukas į skerdynes, tačiau esu ramus kaip vasaros aušra. Mano sąžinė švari, nes neįžeidžiau nei Dievo, nei žmonių. Jei jie atims man gyvybę, tai mirsiu nekaltas, o mano kraujas iš po žemės šauksis keršto, apie mane bus sakoma: „Jis buvo šaltakraujiškai užmuštas“ [History of the Church, 6:555].²¹

Taip Pranašo Džozefo Smito gyvenimas žemėje pasiekė zenitą ir jis įvykdė dieviškai paskirtos žemiškos misijos dalį. Jis buvo aiškiai pasakęs, kad ši žemiška misija nepasibaigs tol, kol nebus visiškai įvykdyta. Kaip ir Gelbėtojas, nuo pasaulio įkūrimo nužudytas avinėlis [žr. Apreiškimo 13:8], taip ir Džozefas išties buvo iš anksto paskirtas savo didžiai misijai.²²

Džozefas Smitas šiandien yra paskutinio ir didingiausio iš visų Evangelijos laikotarpių vadovas.

Žinau, kad Džozefas Smitas, nors ir nužudytas kaip kankinys už tiesą, vis dar gyvas ir kad jis išliks šio Evangelijos laikotarpio – didingiausio iš visų Evangelijos laikotarpių – vadas per visą ateinančią amžinybę.²³

Džozefo Smito žinia – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios žinia, mormonizmo žinia – pasauliui yra pati svarbiausia žinia. O Pranašas Džozefas Smitas, dar gyvas ir šiandien, toliau yra svarbi jos skleidimo čia, žemėje, dalis.²⁴

Kad suvoktume šio Pranašo žemiškos misijos mastą, turime žvelgti iš amžinybės perspektyvos. Jis buvo tarp „kilnių ir didžių“, kuriuos Abraomas apibūdino taip:

„Dabar Viešpats buvo parodęs man, Abraomui, sąmones, suorganizuotas prieš pasaulio buvimą; ir tarp visų šitų buvo daug kilnių ir didžių;

ir Dievas matė tas sielas, kad jos buvo geros, ir jis stovėjo vidur jų, ir tarė: Šituos aš padarysiu savo valdovais; nes jis stovėjo tarp tų, kurie buvo dvasios, ir jis matė, kad jos buvo geros; ir jis tarė man: Abraomai, tu esi vienas iš jų; tu buvai išrinktas prieš tau gimstant“ (Abraomo 3:22–23).

Taip nutiko ir su Džozefu Smitu. Jis irgi ten buvo. Jis irgi sėdėjo taryboje kartu su kilniaisiais ir didžiaisiais. Užimdamas iškilią garbės ir apdovanojimo vietą jis, be abejonės, padėjo planuoti ir vykdyti didįjį Viešpaties darbą „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“, visų mūsų Tėvo vaikų išgelbėjimą [žr. Mozės 1:39]. Jo misija turėjo paveikti visus, kurie atėjo į žemę, kurie tuomet gyveno žemėje ir milijonus dar negimusių žmonių.

Šį amžinąjį faktą Pranašas Džozefas Smitas paaiškino tokiais žodžiais: „Kiekvienas pašauktas tarnauti šio pasaulio gyventojams žmogus buvo iš anksto paskirtas tai užduočiai Didžiajame dangaus pasitarime prieš pasaulio atsiradimą. Manau, kad tame Didžiajame pasitarime ir aš buvau įšventintas būtent į šią pareigybę. Būtent tokio liudijimo, kad esu Dievo tarnas ir kad šie žmonės yra Jo žmonės, aš ir noriu“ [žr. History of the Church, 6:364]. […]

Didžiausi darbai šiame arba būsimame pasaulyje yra tiesiogiai susiję su Džozefo Smito, likimo žmogaus, Dievo pranašo, darbu ir misija. O tas darbas – tai žmogaus išgelbėjimas ir amžinasis gyvenimas. Dėl šio didžio tikslo buvo sukurta žemė, buvo pašaukti Dievo pranašai, buvo išsiųsti dangiškieji pasiuntiniai, o dėl šventų ir svarbių priežasčių net pats Dievas, visų mūsų Tėvas, nusileido, kad ateitų į žemę ir pristatytų savo mylimąjį Sūnų.

Pranašas Džozefas Smitas ne tik buvo tarp „kilnių ir didžių“, bet ir skyrė bei toliau skiria dėmesį svarbiems dalykams čia, žemėje, net šiandien, būdamas dangaus buveinėse. Nes Viešpaties, šio pasaulio Dievo, pavaldaus Tėvui, akyse viskas yra viena didinga, amžina programa, kurioje Pranašas Džozefas Smitas užima svarbią vietą – ir visa tai per Dievo amžinąją kunigystę ir įgaliojimą.²⁵

Liudiju jums, kad Džozefas Smitas buvo ir yra Dievo pranašas, vienas iš visų laikų didžiausių pranašų, likimo žmogus, žmogus su charakteriu, drąsus žmogus, gilaus dvasingumo žmogus, į Dievą panašus Viešpaties pranašas, tikrai kilnus ir didis žmogus visais laikais.²⁶

Taip, Džozefas Smitas, pastarųjų dienų pranašas, Viešpaties rankose buvo įrankis atveriant naują Evangelijos laikotarpį – paskutinį ir didingiausią iš visų Evangelijos laikotarpių.²⁷

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kodėl, jūsų manymu, Pirmasis Džozefo Smito regėjimas buvo „didingiausias įvykis […] po Mokytojo prisikėlimo“? (Žr. 1 poskyrį.) Kaip šis įvykis veikia jūsų gyvenimą?
Kaip jums padeda žinojimas, kad Jonas Apreiškėjas išpranašavo Moronio vizitus pas Džozefą Smitą? (Žr. 2 poskyrį.)
Prezidentas Bensonas pasakė, kad Mormono Knyga yra „pats ypatingiausias įrodymas“, kad Džozefas Smitas yra pranašas (žr. 3 poskyrį). Kaip Mormono Knygos studijavimas veikia jūsų liudijimą apie Džozefo Smito misiją?
Apmąstykite Prezidento Bensono liudijimo žodžius, esančius 4 poskyryje. Kokių palaimų dėl Evangelijos sugrąžinimo esate gavę jūs ir jūsų šeima?
Ką apie persekiojimus sužinojote 5-ame poskyryje? Ko galime pasimokyti iš Džozefo Smito pavyzdžio, padėsiančio mums tuomet, kai žmonės mes iššūkį mūsų liudijimams?
Kalbėdamas apie Džozefo Smito išankstinį paskyrimą Prezidentas Bensonas pasakė: „Jo misija turėjo paveikti visus, kurie atėjo į žemę, kurie tuomet gyveno žemėje ir milijonus dar negimusių žmonių“ (6 poskyris). Kaip Džozefo Smito misija paveikė visus tuos, kurie gyveno žemėje? Kaip ji veikia jus asmeniškai?

Susijusios Raštų eilutės

Izaijo 29:13–14; 2 Nefio 3:3–15; 3 Nefio 21:9–11; DS 5:9–10; 135; Džozefas Smitas—Istorija

Pagalba mokytojui

„Paprašykite dalyvių papasakoti, ką sužinojo studijuodami skyrių. Gali būti pravartu su keliais dalyviais susisiekti per savaitę ir paprašyti, kad pasiruoštų papasakoti, ką sužinojo“ (p. VII šioje knygoje).