6 skyrius

Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas

„Mes skelbiame Jėzaus Kristaus dieviškumą. Į Jį žvelgiame kaip į vienintelį mūsų išgelbėjimo šaltinį.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas sakė: „Nepamenu, kad kada būčiau netikėjęs Jėzumi Kristumi. Atrodo, kad Jo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo realumas visuomet buvo dalimi manęs. Užaugau tikinčių tėvų namuose, jie karštai tikėjo ir liudijo apie Kristų – esu už tai jiems nepaprastai dėkingas.“¹

Šis liudijimas apie Jėzų Kristų buvo Prezidento Bensono gyvenimo pagrindas. Tai suformavo jo prioritetus, nulėmė jo sprendimus ir padėjo ištverti išbandymus. Tai suteikė perspektyvą žvelgiant į mirtingojo gyvenimo prasmę ir pasitikėjimą amžinojo gyvenimo pažadais bei palaiminimais.

Per savo apaštališkąją tarnystę kaip ypatingasis Jėzaus Kristaus liudytojas Prezidentas Bensonas dažnai liudijo apie Gelbėtoją. Suvokdamas, kad „kartais kyla klausimas „ar mormonai yra krisčionys“, jis paliudijo:

„Mes skelbiame Jėzaus Kristaus dieviškumą. Į Jį žvelgiame kaip į vienintelį mūsų išgelbėjimo šaltinį. Mes stengiamės gyventi pagal Jo mokymus ir laukiame, kada Jis vėl ateis į šią žemę vadovauti ir valdyti kaip Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats. Mormono Knygos pranašo žodžiais sakome […] , „kad [nėra] duota jokio kito vardo nei jokio kito būdo, nei priemonių, kuriomis žmonių vaikai gali būti išgelbėti – tik Kristaus, Viešpaties Visagalio, vardu ir tik per jį“ (Mozijo 3:17).²

Prezidento Bensono pareiškimai apie Jėzaus Kristaus dieviškumą dažnai būdavo siejami su Mormono Knyga.³ Jis sakė: „Per Mormono Knygą Dievas mūsų dienomis parūpino apčiuopiamą įrodymą, kad Jėzus yra Kristus.“⁴ Jis mokė, kad Mormono Knygos „didžiausia misija“ yra įtikinti žmones, kad tai yra tiesa.⁵ Jis pastebėjo, kad „daugiau kaip pusėje visų Mormono Knygos eilučių kalbama apie mūsų Viešpatį. Mormono Knygoje Jis vadinamas daugiau nei šimtu skirtingų vardų. Tie vardai yra ypač reikšmingi apibūdinant Jo dievišką prigimtį.“⁶

Prezidento Bensono liudijimas apie Gelbėtoją atskleidžia jų artimą ryšį:

„Myliu Jį visa siela.

Nuolankiai liudiju, kad šiandien Jis yra tas pats mylintis ir užjaučiantis Viešpats, koks buvo dar vaikščiodamas dulkėtais Palestinos keliais. Jis yra šalia Savo tarnų šioje žemėje. Šiandien Jis rūpinasi ir myli kiekvieną iš mūsų. Neabejokite tuo.

Šiandien Jis gyvena kaip mūsų Viešpats, mūsų Mokytojas, mūsų Gelbėtojas, mūsų Išpirkėjas ir mūsų Dievas.

Dieve, laimink mus visus tikėjimu Juo, kad priimtume Jį, garbintume Jį, visiškai pasikliautume Juo ir sektume Juo.“⁷

„Asmenims ir tautoms nėra svarbesnio įvykio, kuris prilygtų Mokytojo prisikėlimui“

Ezros Tafto Bensono mokymai

Kadangi Jėzus Kristus mus be galo myli, Jis išpirko mus iš fizinės ir dvasinės mirties.

Jokia kita įtaka šioje žemėje neturėjo tokio didelio poveikio kaip Jėzaus Kristaus gyvenimas. Negalime net įsivaizduoti savo gyvenimo be Jo mokymų. Be Jo paklystume tikėjimų ir garbinimų miraže, susidariusiame iš baimės ir tamsos, kurioje klesti jutimiškumas ir materializmas. Mes dar toli nuo Jo nustatyto tikslo, tačiau neturime jo pamiršti; taip pat neturime pamiršti, kad mūsų didysis kopimas į šviesą ir tobulumą nebūtų įmanomas be Jo mokymo, Jo gyvenimo, Jo mirties ir Jo prisikėlimo.⁸

Kad bent kiek vertintume ir būtume dėkingi už tai, ką dėl mūsų nuveikė [Jėzus Kristus], turime nepamiršti šių gyvybiškai svarbių tiesų:

Jėzus į žemę atvyko vykdyti mūsų Tėvo valios.

Jis atvyko iš anksto žinodamas, kad turės nešti visų mūsų nuodėmių naštą.

Jis žinojo, kad bus iškeltas ant kryžiaus.

Jis gimė, kad būtų visos žmonijos Gelbėtojas ir Išpirkėjas.

Jis sugebėjo įvykdyti Savo misiją, nes buvo Dievo Sūnus ir turėjo Dievo galią.

Jis ryžosi įvykdyti Savo misiją, nes mus mylėjo.

Joks mirtingasis neturėjo galios ar pajėgumo išpirkti visus kitus mirtinguosius iš jų prapulties ir nuopuolio būsenos, nė negalėjo savanoriškai atsisakyti savo gyvybės ir per tai įgyvendinti visuotinį visų kitų mirtingųjų prikėlimą.

Tik Jėzus Kristus galėjo ir norėjo įvykdyti tokį išperkančios meilės veiksmą.⁹

Jėzus Kristus […] į šią žemę atėjo iš anksto nustatytu metu per karališką pirmagimystės teisę, išsaugojusią Jo dieviškumą. Jame susipynė žmogiškos Jo žemiškosios motinos savybės ir dieviškosios Jo Amžinojo Tėvo savybės bei galios.

Dėl unikalios Savo kilmės Jis paveldėjo garbingą titulą – Dievo Viengimis Sūnus kūne. Būdamas Dievo Sūnus Jis paveldėjo tokias galias ir protą, kurių neturėjo ir neturi joks kitas žmogus. Tiesiogine to žodžio prasme Jis yra Imanuelis, kas reiškia „Dievas yra su mumis“ (žr. Izaijo 7:14; Mato 1:23).

Nors Jis ir buvo į žemę pasiųstas Dievo Sūnus, pagal dievišką Tėvo planą Jėzus turėjo patirti visus žemiško gyvenimo sunkumus ir suspaudimus. Todėl Jis tapo pavaldus „pagundoms, […] alkiui, troškuliui ir nuovargiui“ (Mozijo 3:7).

Kad būtų tinkamas būti visų mūsų Tėvo vaikų Išpirkėju, Jėzus turėjo būti tobulai paklusnus visiems Dievo įstatymams. Kadangi Jis atsidavė Tėvo valiai, Jis augo „iš malonės į malonę, kol gavo [Tėvo galios] pilnatvę“. Taip Jis įgijo „visą galią tiek danguje, tiek ir žemėje“ (DS 93:13, 17).¹⁰

Kadangi [Jėzus] buvo Dievas – pats Dievo Sūnus – tai Jis galėjo Pats panešti kitų žmonių nuodėmių svorį ir naštą. Apie mūsų Gelbėtojo ryžtą tai padaryti Izaijas pranašavo tokiais žodžiais: „Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. […] Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Izaijo 53:4–5).

Šis šventas, nesavanaudiškas veiksmas savanoriškai prisiimti visų kitų žmonių nuodėmes yra Apmokėjimas. Kaip Jis vienas gali panešti visų nuodėmes, mirtingam žmogui nėra suvokiama. Tačiau žinau šitai: Jis tikrai pasiėmė Sau visų nuodėmes ir tai padarė dėl Savo begalinės meilės kiekvienam iš mūsų. Jis yra sakęs: „Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus. […] kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti“ (DS 19:16, 18).

Nepaisant nepakeliamai skausmingo išbandymo, Jis paėmė tą taurę ir išgėrė. Jis iškentėjo visų skausmus, kad mums nereikėtų kentėti. Nesiskųsdamas ir nekerštaudamas Jis atlaikė Savo persekiotojų žeminimą ir įžeidinėjimus. Jis iškentėjo plakimą, o vėliau ir žiaurios bausmės patyčią – kryžių.¹¹

Getsemanėje ir Kalvarijoje [Jėzus] įvykdė begalinį ir amžiną Apmokėjimą. Tai yra vienintelis toks didis meilės poelgis, užfiksuotas istorijoje. Po to Jis mirė ir prisikėlė.

Taip Jis tapo mūsų Išpirkėju, nes mus išpirko iš fizinės mirties; taip pat išpirko ir iš dvasinės mirties, jei paklusime įstatymams ir Evangelijos apeigoms.¹²

Šiame gyvenime galbūt nesuprasime ir nesuvoksime, kaip Jis padarė tai, ką padarė, tačiau privalome suprasti, kodėl Jis padarė tai, ką padarė.

Jis viską padarė dėl Savo nesavanaudiškos ir begalinės meilės mums.¹³

„Jokia kita įtaka šioje žemėje neturėjo tokio didelio poveikio kaip Jėzaus Kristaus gyvenimas“

Jėzus Kristus išėjo iš kapo ir šiandien gyvena kaip prisikėlusi Esybė.

Didžiausi istoriniai įvykiai yra tie, kurie paveikia didžiausią skaičių žmonių per ilgiausią laikotarpį. Pagal šį teiginį asmenims ir tautoms nėra svarbesnio įvykio, kuris prilygtų Mokytojo prisikėlimui.

Nėra abejonių, kad bus tiesiogiai prikelta kiekviena šioje žemėje gyvenusi siela, tad reikia rūpestingai ruoštis šiam įvykiui. Šlovingas prikėlimas turėtų būti kiekvieno vyro ir moters tikslas, nes prikėlimas taps realybe.

Nėra nieko universalesnio už prikėlimą. Bus prikelta kiekviena gyva būtybė. „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22).

Raštai mums byloja, kad trečią dieną po Jėzaus nukryžiavimo įvyko smarkus žemės drebėjimas. Akmuo nuriedėjo nuo kapo angos. Kelios labiausiai atsidavusios Jo pasekėjos, nešinos kvapniais tepalais, priėjo prie kapo ir „neberado Viešpaties Jėzaus kūno“.

Pasirodė angelai ir ramiai tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Luko 24:3–6.) Niekas istorijoje neprilygsta šiam jaudinančiam pranešimui: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“

Apie mūsų Viešpaties prisikėlimo faktą liudija daugybė patikimų liudytojų. Prisikėlęs Viešpats pasirodė kelioms moteriškėms, dviem mokiniams pakeliui į Emausą, Petrui, apaštalams; ir, kaip pranešė Paulius, „vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių. […] O visų paskiausiai, […] jis pasirodė ir [Pauliui]“ (1 Korintiečiams 15:6, 8). […]

Kaip vienas iš Jo ypatingų liudytojų pastarosiomis dienomis, aš liudiju, kad šiandien Jis yra gyvas. Jis yra prisikėlusi Esybė. Jis yra mūsų Gelbėtojas, mūsų Viešpats, pats Dievo Sūnus. Liudiju, kad Jis sugrįš kaip pašlovintas ir prisikėlęs Viešpats. Toji diena yra netoli. Visiems, kas priima Jį kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, Jo tiesioginis prisikėlimas reiškia, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi, nes Jis pažadėjo: „Nes aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jono 14:19).¹⁴

Tik Jis teturėjo galią prisikelti. Todėl, praėjus trims dienoms po palaidojimo, Jis išėjo iš kapo gyvas ir pasirodė daugeliui žmonių. […] Kaip vienas iš [Jo] ypatingų liudytojų, taip vadinamų šiomis dienomis, aš liudiju jums, kad Jis yra gyvas. Jis gyvena turėdamas prisikėlusį kūną. Nėra tokios tiesos ar fakto, kuriuo būčiau labiau įsitikinęs ar labiau tikras, nei tiesa apie mūsų Viešpaties tiesioginį prisikėlimą.¹⁵

Privalome narsiai liudyti apie Jėzų Kristų.

Pati vertingiausia visiems Bažnyčios nariams prieinama palaima yra liudijimas apie Jėzaus Kristaus dieviškumą ir Jo bažnyčią. Liudijimas yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos galėsime pasiimti su savimi palikdami šį gyvenimą.

Turėti liudijimą apie Jėzų reiškia turėti pažinimą iš Šventosios Dvasios apie dievišką Jėzaus Kristaus misiją.

Liudijimas apie Jėzų yra žinojimas apie mūsų Viešpaties gimimo dievišką prigimtį, t. y. kad Jis tikrai yra Viengimis Sūnus kūne.

Liudijimas apie Jėzų yra žinojimas, kad buvo pažadėtasis Mesijas ir kad vaikščiodamas tarp žmonių Jis atliko daug galingų stebuklų.

Liudijimas apie Jėzų yra žinojimas, kad įstatymai, kuriuos Jis pavadino Savo doktrina, yra tikri, taigi reikia laikytis tų įstatymų ir apeigų.

Turėti liudijimą apie Jėzų reiškia žinoti, kad Jis Getsemanės sode savanoriškai pasiėmė Sau visos žmonijos nuodėmes; dėl to Jis kentėjo tiek kūnu, tiek dvasia bei kraujavo iš kiekvienos poros. Visa tai Jis padarė todėl, kad nereikėtų kentėti mums, jei tik atgailausime (žr. DS 19:16, 18).

Turėti liudijimą apie Jėzų reiškia žinoti, kad iš kapo Jis pergalingai išėjo turėdamas fizinį, prisikėlusį kūną. Kadangi Jis yra gyvas, gyva bus ir visa žmonija.

Turėti liudijimą apie Jėzų reiškia žinoti, kad Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus tikrai pasirodė Pranašui Džozefui Smitui ir pradėjo naują Savo Evangelijos laikotarpį tam, kad prieš Jo atėjimą visoms tautoms būtų paskelbta apie išgelbėjimą.

Turėti liudijimą apie Jėzų reiškia žinoti, kad Bažnyčia, kurią jis įkūrė laikų viduryje ir atkūrė šiais laikais, yra, kaip pareiškė Viešpats, vienintelė tikra ir gyva bažnyčia ant visos žemės veido (žr. DS 1:30).

Turėti tokį liudijimą yra gyvybiškai svarbu. Tačiau dar svarbiau mums yra narsiai liudyti.

Liudijimas apie Jėzų reiškia, kad priimame Jėzaus Kristaus dievišką misiją, Jo Evangeliją ir vykdome Jo darbus. Tai taip pat reiškia, kad priimame pranašišką Džozefo Smito ir jo įpėdinių misiją ir sekame jų patarimais. Kaip pasakė Jėzus: „Ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat“ (DS 1:38).

Kalbėdamas apie tuos, kurie galiausiai gaus celestialinės karalystės palaiminimus, Viešpats Džozefui Smitui pasakė:

„Tai tie, kurie priėmė Jėzaus liudijimą ir įtikėjo jo vardą, ir buvo pakrikštyti pagal jo palaidojimo būdą, būdami palaidoti vandenyje jo vardu, ir tai pagal jo duotą įsakymą“ (DS 76:51).

Tai yra tie, kurie narsiai liudija apie Jėzų Kristų, kurie, kaip pareiškė Viešpats, „nugali tikėjimu ir yra užantspauduoti pažado Šventąja Dvasia, kurią Tėvas išlieja ant visų tų, kurie yra teisūs ir patikimi“ (DS 76:53).¹⁶

Tikėjimas Jėzumi Kristumi susideda iš visiško pasikliovimo Juo ir vadovavimosi Jo mokymais.

Esminis mūsų religijos principas yra tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Kodėl reikalinga, kad savo pasitikėjimą, savo viltį ir savo tikėjimą patikėtume vienam vieninteliam asmeniui? Kodėl tikėjimas Juo yra toks būtinas proto ramybei šiame gyvenime ir vilčiai būsimu gyvenimu?

Mūsų atsakymai į šiuos klausimus nulemia, ar ateitį pasitinkame drąsiai su viltimi ir optimizmu, ar bailiai su nerimu ir pesimizmu.

Mano žinia ir liudijimas yra toks: tiktai Jėzus Kristus yra tinkamas suteikti tą viltį, ryžtą ir stiprybę, kurių mums reikia pasauliui įveikti ir pakilti aukščiau žmogiškų nesėkmių. Tai daryti galime įtikėdami Juo ir gyvendami pagal Jo įstatymus ir mokymus. […]

Tikėjimas Juo yra ne tik paprasčiausias pripažinimas, kad Jis yra gyvas. Tai daugiau nei įsitikinimo išpažinimas.

Tikėjimas Jėzumi Kristumi susideda iš visiško pasikliovimo Juo. Būdamas Dievas Jis turi begalinę galią, sąmonę ir meilę. Nėra tokios žmonių problemos, kurios Jis nesugebėtų išspręsti. Kadangi Jis nusileido žemiau visko (žr. DS 122:8), Jis žino, kaip mums padėti pakilti virš mūsų kasdieninių sunkumų.

Tikėti Juo reiškia tikėti, kad nors mes ir nesuprantame visko, tačiau Jis supranta. Todėl turime žvelgti į Jį dėl kiekvienos minties; neabejoti ir nebijoti (žr. DS 6:36).

Tikėti Juo reiškia pasikliauti, kad Jis turi galią visiems žmonėms ir visoms tautoms. Nėra tokio blogio, kurio Jis negalėtų pašalinti. Viskas yra Jo rankose. Ši žemė yra Jo teisėtos valdos. Tačiau Jis netrukdo pasireikšti blogiui todėl, kad galėtume rinktis tarp gėrio ir blogio.

Jo Evangelija yra tobulas receptas nuo visų žmogaus problemų ir socialinių bėdų.

Tačiau Jo Evangelija efektyvi tik tada, kai ją taikome savo gyvenime. Todėl turime sotintis „Kristaus žodžiais; nes štai, Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti“ (2 Nef 32:3).

Kol neveiksime pagal Jo mokymus, tol neparodysime tikėjimo Juo.

Pamąstykite, kaip pasikeistų pasaulis, jei visa žmonija darytų, kaip sako Jis: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. […] Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:37, 39).

Tad koks atsakymas į klausimą, kaip reikia spręsti tas problemas ir dilemas, su kuriomis šiais laikais susiduria asmenys, bendruomenės ir tautos? Štai koks yra Jo paprastas receptas:

„Tikėkite Dievą; tikėkite, kad jis yra ir kad jis sukūrė visa tiek danguje, tiek ir žemėje; tikėkite, kad jis turi visą išmintį ir visą galią tiek danguje, tiek ir žemėje; tikėkite, kad žmogus nesuvokia visko, ką gali suvokti Viešpats. […]

Tikėkite, kad jums reikia atgailauti dėl savo nuodėmių ir jas palikti, ir nusižeminti priešais Dievą; ir nuoširdžiai prašyti, kad jis jums atleistų; ir dabar, jei tikite visu tuo, žiūrėkite, kad tai vykdytumėte“ (Mozijo 4:9–10; kursyvas pridėtas).¹⁷

Labiausiai esame laiminami ir būname džiugūs tuomet, kai stengiamės būti panašūs į Jėzų Kristų.

Viena iš šio gyvenimo prasmių yra būti išbandytiems, ar darysime viską, ką Viešpats, mūsų Dievas, mums įsakys (žr. Abraomo 3:25). Trumpiau tariant, turime sužinoti Viešpaties valią ir ją vykdyti. Turime sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu ir būti panašūs į Jį.

Esminis gyvenimo klausimas turėtų būti tas pats, kurį uždavė Paulius: Viešpatie, ką norėtumei, kad aš padaryčiau? (žr. ApD 9:6). […]

Mums reikia daugiau Kristaus vyrų ir moterų, visuomet atmenančių Jį ir besilaikančių Jo jiems duotų įsakymų. Geriausias sėkmės matuoklis yra pamatyti, kaip tiksliai sekame Jo pavyzdžiu.¹⁸

Kai kurie […] yra pasiryžę numirti dėl savo tikėjimo, tačiau nesiryžta visiškai pagal jį gyventi. Kristus už mus ir gyveno, ir mirė. Per Jo Apmokėjimą ir sekdami Jo pėdomis galime įgyti didžiausią dovaną iš visų – amžinąjį gyvenimą, t. y. tokį gyvenimą, kurį gyvena Amžinasis mūsų Tėvas danguje.

Kristus uždavė klausimą: „Kokie vyrai [turėtume] būti?“ Tada Jis atsakė, pasakydamas, kad turime būti tokie, koks yra Jis (3 Nef 27:27).

Žmogus, kurio gyvenimas yra panašiausias į Kristaus gyvenimą, yra didingiausias, labiausiai palaimintas ir džiaugsmingiausias žmogus. Tai neturi nieko bendro su žemiškais turtais, galiomis ar prestižu. Vienintelis tikras didingumo, palaimingumo ir džiaugsmingumo rodiklis yra tai, kiek gyvenimas gali supanašėti su Mokytojo, Jėzaus Kristaus, gyvenimu. Jis yra teisingasis kelias, visiška tiesa ir apstus gyvenimas.

Pastoviausias ir dažniausiai mūsų protuose užduodamas klausimas, susijęs su kiekviena mūsų gyvenimo mintimi ir kiekvienu darbu, turėtų skambėti taip: „Viešpatie, ką norėtumei, kad aš padaryčiau?“ (ApD 9:6.) Atsakymas į šį klausimą gaunamas tik per Kristaus Šviesą ir Šventąją Dvasią. Laimingi yra tie, kurių gyvenimai yra pripildyti šių dviejų dalykų. […]

Turėdami omenyje tai, ką dėl mūsų padarė [Jėzus Kristus], turėtume sugalvoti, ką mainais galėtume duoti Jam.

Kristaus didžioji dovana mums yra Jo gyvenimas ir auka. Ar mūsų maža dovana Jam neturėtų būti mūsų gyvenimas ir aukos, ne tik dabar, bet ir ateityje?¹⁹

[Tie, kurie leidžiasi] vadovaujami Kristaus, bus praryti Kristuje. […] Jų valia bus praryta Jo valioje (žr. Jono 5:30). Jie visada daro tai, kas malonu Viešpačiui (žr. Jono 8:29). Jie ne tik mirtų dėl Viešpaties, bet, svarbiausia, gyventų dėl Jo.

Įženkite į jų namus, ir paveikslai ant sienų, knygos lentynose, skambanti muzika, sakomi žodžiai ir veiksmai atskleidžia, kad jie yra krisčionys. Jie yra Dievo liudytojai visada, visame ir visur (žr. Mozijo 18:9). Jų mintyse yra Kristus, nes dėl kiekvienos minties jie žvelgia į Jį (žr. DS 6:36). Savo širdyje jie turi Kristų, nes savo meilę jie nukreipia į Jį per amžius (žr. Almos 37:36).

Jie beveik kiekvieną sekmadienį dalyvauja sakramente ir iš naujo paliudija savo Amžinajam Tėvui, kad yra pasiryžę prisiimti Jo Sūnaus vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų (žr. Moronio 4:3).

Kalbant Mormono Knygos kalba, jie sotinasi Kristaus žodžiais (2 Nef 32:3), kalba apie Kristų (2 Nef 25:26), džiūgauja Kristumi (2 Nef 25:26), yra gyvi Kristuje (2 Nef 25:25) ir džiaugiasi dėl Kristaus (žr. 2 Nef 33:6). Trumpai tariant, jie praranda save Viešpatyje ir atranda amžinąjį gyvenimą (žr. Luko 17:33).²⁰

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Bensonas mokė, kad nors negalime galutinai suprasti, kaip Viešpats atliko Apmokėjimą, tačiau galime suprasti, kodėl jis tai atliko (žr. 1 poskyrį). Kaip šis supratimas veikia jūsų gyvenimą?
Studijuodami 2 poskyrį pagalvokite apie Gelbėtojo prisikėlimo poveikį. Kaip Jo prisikėlimas veikia jūsų gyvenimą?
Kodėl, jūsų manymu, liudijimas apie Jėzų Kristų yra „vertingiausia palaima“? (Žr. 3 poskyrį.) Ką jums asmeniškai reiškia narsiai liudyti apie Gelbėtoją?
Apmąstykite Prezidento Bensono žodžius apie tikėjimą Jėzumi Kristumi (žr. 4 poskyrį). Kaip šis tikėjimo į Kristų apibrėžimas parodo, kad tikėjimas yra ne tik „paprasčiausias pripažinimas, kad Jis yra gyvas“?
Prezidentas Bensonas pasakė, kad tie žmonės, kurie „leidžiasi vadovaujami Kristaus“, „mirtų dėl Viešpaties, bet, svarbiausia, gyventų dėl Jo“ (5 poskyris). Ką jums reiškia gyventi dėl Kristaus?

Susijusios Raštų eilutės

Jono 10:17–18; 2 Nefio 9:20–24; 31:20–21; Mozijo 16:6–11; 3 Nefio 27:20–22; Moronio 7:33; DS 19:1–3, 16–19; 76:22–24; Tikėjimo Teiginių 1:3

Pagalba studijuojant

„Jausdami Evangelijos supratimo džiaugsmą, jūs norėsite praktiškai pritaikyti tai, ko išmokote. Stenkitės gyventi harmonijoje su savo supratimu. Taip darydami, jūs sustiprinsite savo tikėjimą, žinias ir liudijimą“ (Skelbti mano evangeliją [2004], p. 19).