Prezidentų mokymai
24 skyrius. Į Kristų sutelktas gyvenimas


24 skyrius

Į Kristų sutelktas gyvenimas

„Geriausias tikro didingumo matas yra mūsų panašumas į Kristų.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas dažnai citavo Gelbėtojo patarimą dvylikai nefitų mokinių: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti? Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27).1 Šis principas – būtinybė tapti panašesniam į Kristų – buvo besikartojanti Prezidento Bensono tarnystės tema, ypač jam tarnaujant Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentu ir Bažnyčios Prezidentu.

Paskyręs gyvenimą tarnauti Viešpačiui Prezidentas Bensonas, išsakydamas šiuos liudijimo žodžius, kalbėjo su galia ir įsitikinimu:

„Liudiju jums, kad nėra didingesnio, labiau jaudinančio ir sielą ištaurinančio iššūkio, kaip stengtis mokytis iš Kristaus ir vaikščioti Jo keliais. Mūsų etalonas, Jėzus Kristus, vaikščiojo šia žeme kaip Pavyzdys. Jis mūsų Užtarėjas pas Tėvą. Jis atliko didžią apmokančią auką, kad mes galėtume mėgautis džiaugsmo pilnatve ir būti išaukštinti pagal Jo malonę ir mūsų atgailą bei teisumą. Jis viską įvykdė tobulai ir įsako, kad mes būtume tobuli, kaip Jis ir Jo Tėvas yra tobuli (žr. 3 Nefio 12:48).

„Ką Jėzus darytų?“ arba „Ko Jis norėtų, kad aš padaryčiau?“ yra pirmaeiliai asmeniniai klausimai šiame gyvenime. Eiti Jo keliu yra didžiausias gyvenimo pasiekimas. Tikrą sėkmę pasiekė tas vyras ar moteris, kurio gyvenimas panašiausias į Mokytojo gyvenimą.“2

Prezidentas Bensonas ragino šventuosius sekti tobulu Gelbėtojo pavyzdžiu, jis primindavo jiems, kad tai jie gali padaryti tik Gelbėtojo padedami. Jis pareiškė:

„Žinau, Viešpats gyvas! Žinau, kad Jis mus myli! Žinau, kad be Jo nė vienas negali pasiekti sėkmės, bet būnant Jo partneriu nė vienam negali nepasisekti.

Žinau, kad Dievas gali mūsų gyvenimą padaryti daug laimingesnį, nei galime patys.

Linkiu, kad nuo šiol visi mes turėtume moralinės drąsos labiau stengtis kasdien galvoti apie Kristų, mokytis iš Jo, vaikščioti Jo keliais ir daryti tai, ko Jis norėtų, kad darytume.“3

Paveikslėlis
Head and shoulders profile protrait of Jesus Christ. Christ is depicted with a white cloth over His head.

„Jėzus […] sako: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jono 14:6)

Ezros Tafto Bensono mokymai

1

Jėzaus Kristaus pavyzdys ir mokymai pateikia visai žmonijai didų standartą.

Prieš du tūkstančius metų žeme vaikščiojo tobulas žmogus – Jėzus Kristus. Jis buvo dangiškojo tėvo ir žemiškosios motinos sūnus. Jis, vadovaujamas Tėvo, yra šio pasaulio Dievas. Jis mokė žmones tiesos, kad jie galėtų būti laisvi. Jo pavyzdys ir priesakai suteikė visai žmonijai didų standartą, vienintelį patikimą kelią.4

Jokia kita įtaka nepadarė šiai žemei didesnio poveikio nei Jėzaus Kristaus gyvenimas. Be Jo mokymų negalime įsivaizduoti savo gyvenimo. Be Jo mes pasiklystume tikėjimų ir garbinimų miražuose, atsiradusiuose dėl baimės ir tamsos, kurioje slypi jusliškumas ir materializmas. Esame toli nuo tikslo, kurį Jis mums iškėlė, bet niekada neturime paleisti jo iš akių; neturime pamiršti, kad mūsų didis kopimas link šviesos, link tobulumo nebūtų įmanomas be Jo mokymų, Jo gyvenimo, Jo mirties ir Jo prisikėlimo.

[…] Turime dar kartą suprasti, kad tik priimdami ir gyvendami pagal meilės Evangeliją, kaip mokė Mokytojas, tik vykdydami Jo valią galime sutraukyti mus varžančius neišmanymo ir abejonių pančius. Turime išmokti šią paprastą šlovingą tiesą, kad galėtume patirti tuos saldžius dvasios džiaugsmus dabar ir amžinybėje. Turime prarasti save vykdydami Jo valią. Mūsų gyvenime Jis turi būti aukščiau visko.5

14-ame Evangelijos pagal Joną skyriuje, po paskutinės vakarienės Jėzus švelniai atsisveikina su savo mokiniais. Jis sako, kad eis paruošti jiems vietos Savo Tėvo namuose, kad ten, kur bus jis, ir jie galėtų būti. O Tomas Jam sako:

„Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:5–6). Kelias tiesiasi priešais mus. Jis aiškiai pažymėtas.6

2

Pas Kristų ateiname, kai dėl kiekvienos minties žvelgiame į Jį ir atkartojame Jo savybes.

Kalbant Mormono Knygos žodžiais, mums reikia „tikėti Kristų ir neišsižadėti jo“ (2 Nefio 25:28). Mums reikia pasitikėti Kristumi, o ne kūno ranka (žr. 2 Nefio 4:34). Turime „ateiti pas Kristų ir tobulėti jame“ (Moronio 10:32). Turime ateiti „su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia“ (3 Nefio 12:19), alkdami ir trokšdami teisumo (žr. 3 Nefio 12:6). Turime ateiti „sotindamiesi Kristaus žodžiu“ (2 Nefio 31:20), kurį gauname per Jo Raštus, Jo pateptuosius ir per Jo Šventąją Dvasią.

Trumpai tariant, turime sekti „gyvojo Dievo Sūnaus pavyzdžiu“ (2 Nefio 31:16).7

Viešpats sakė: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane“ (DS 6:36). Žvelgti į Viešpatį dėl kiekvienos minties yra vienintelis įmanomas būdas, kaip galime būti tokie vyrai ir moterys, kokie turime būti.

Viešpats Savo mokinių paklausė: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ Tada atsakė į Savo paties klausimą, sakydamas: „Tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27). Norėdami tapti tokie, koks yra Jis, turime apie Jį galvoti – Jis nuolat turi būti mūsų mintyse. Kas kartą priimdami sakramentą, įsipareigojame „visuomet jį atminti“ (Moronio 4:3; 5:2; DS 20:77, 79).

Jei mintys daro mus tokius, kokie esame, o mes norime būti tokie, kaip Kristus, tada mūsų mintys turi būti tokios, kaip Kristaus. Leiskite tai pakartoti: jei mintys daro mus tokius, kokie esame, o mes norime būti tokie, kaip Kristus, turime galvoti kaip Kristus.

[…] Mūsų mintys turėtų būti apie Viešpatį. Turėtume galvoti apie Kristų.8

Tegul mūsų asmeninis gyvenimas, mūsų namai ir atliekamas darbas atspindi į Kristaus panašų mūsų charakterį. Taip gyvenkite, kad kiti sakytų apie jus: „Štai tikras krikščionis!“

Taip, mes tikime Jėzų Kristų, bet dar svarbiau: mes žvelgiame į Jį, pasitikime Juo ir stengiamės elgtis taip, kaip elgtųsi Jis.9

Kristus yra mūsų idealas. Jis – mūsų pavyzdys. […] Geriausias tikro didingumo matas yra mūsų panašumas į Kristų.10

Būti tokiam, kaip Gelbėtojas, – didžiulis iššūkis bet kuriam žmogui! Jis yra Dievybės narys. Jis – mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Visose Savo gyvenimo srityse Jis buvo tobulas. Jame nebuvo nei ydų, nei trūkumų. Ar mums įmanoma […] būti tokiems, kaip Jis? Atsakymas yra taip. Mes ne tik galime, bet toks mūsų įsipareigojimas, mūsų pareiga. Jis nebūtų mums davęs šio įsakymo, jeigu nebūtų norėjęs, kad mes jo laikytumės [žr. Mato 5:48; 3 Nefio 12:48].

Paveikslėlis
The resurrected Jesus Christ appearing to seven of the Apostles (including Peter) on the shores of the Sea of Galilee. Peter is standing by Christ. Christ has His hand on Peter's shoulder as He instructs Peter to "feed my sheep." The other Apostles are seated on the ground as they watch. There is a fishing boat in the background.

Kartu su prisikėlusiu Jėzumi Kristumi čia pavaizduotas apaštalas Petras mokė, kaip galime sekti Gelbėtojo pavyzdžiu

Apaštalas Petras kalbėjo apie procesą, per kurį žmogus gali tapti „dieviškos prigimties“ dalininku (2 Petro 1:4). Tai yra svarbu, nes jeigu iš tikrųjų tapsime dieviškos prigimties dalininkais, tapsime kaip Jis. Atidžiai patyrinėkime, ko Petras mus moko apie šį procesą. Štai ką jis sakė:

„Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą,

pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą,

maldingumu – brolybę, o brolybe – [tikrąją] meilę“ (2 Petro 1:5–7).

Petro nusakytos dorybės yra dalis dieviškos prigimties, arba Gelbėtojo charakterio. Būtent šių dorybių turime laikytis, jei norime panašėti į Jį. Aptarkime keletą šių svarbių savybių.

Pirmasis bruožas, nuo kurio prasideda visi kiti, yra tikėjimas. Tikėjimas yra pagrindas, ant kurio statomas dieviškas charakteris. […]

Toliau Petras sako, kad savo tikėjimu turime ugdyti dorybę. […] Dorybingas elgesys reiškia, kad [žmogus] puoselėja švarias mintis ir elgiasi tyrai. Jis negeidžia savo širdyje, nes taip daryti reiškia „išsižadėti tikėjimo ir nebeturėti Dvasios“ (DS 42:23), o šiame darbe nėra nieko svarbiau už Dvasią. […]

Dorybė siejasi su šventumu, dievotumo bruožu. [Turėtume] aktyviai siekti to, kas dorybinga ir miela, o ne kas menkintina ir bjauru. Dorybė nepaliaujamai puoš mūsų mintis (žr. DS 121:45). Kaip koks nors žmogus gali atsiduoti pornografijos, nešvankybių ar vulgarumo blogybėms ir laikyti save visiškai doru? […]

Kitas žingsnis, kuriuo Petras apibūdina augimo procesą, yra savo tikėjimu ir dorybe ugdyti pažinimą. Viešpats mums sakė, jog „neįmanoma, kad žmogus būtų išgelbėtas neturėdamas išmanymo“ (DS 131:6). Dar kitoje vietoje Dievas įsakė: „Siekite iš geriausių knygų išminties žodžių; siekite mokytumo, būtent mokymusi ir taip pat tikėjimu“ (DS 88:118). […] Nors bet koks tiesos studijavimas yra naudingas, išgelbėjimo tiesos yra pačios svarbiausios tiesos, kurias bet kuris žmogus gali sužinoti. Viešpaties klausimą „kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mato 16:26) galima pritaikyti tiek išsilavinimo siekiams, tiek ir pasaulietinių gėrybių siekiui. Viešpats irgi galėjo paklausti: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis pasaulyje sužinotų viską, bet nesužinotų, kaip išsigelbėti?“ […]

Prie savo dvasinio išsilavinimo pridėdami pasaulietišką mokytumą galime padėti sau išlikti susitelkusiems į tai, kas šiame gyvenime yra svarbiausia. […]

Kitas bruožas, kurį Petras apibūdino kaip dieviškos prigimties dalį, yra susivaldymas. [Susivaldantis žmogus] gali valdyti savo emocijas ir žodžius. Jis viską daro nuosaikiai ir neleidžia sau pernelyg daug. Vienu žodžiu, jam būdinga savitvarda. Jis yra savo emocijų šeimininkas, o ne atvirkščiai. […]

Susivaldydami turime ugdyti ištvermę. […] Ištvermė, arba kantrybė, yra kita savitvardos forma. Tai sugebėjimas atidėti pasitenkinimą ir pažaboti savo aistras. Santykiuose su mylimais žmonėmis ištvermingas ir kantrus žmogus vengia karštakošiško elgesio, dėl kurio vėliau gailėtųsi. Ištvermė yra susitvardymas įtemptoje situacijoje. Ištvermingas ir kantrus žmogus supranta kitų trūkumus.

Taip pat ištvermingas žmogus kantriai laukia Viešpaties. Kartais skaitome ar girdime apie žmones, kurie siekia iš Viešpaties gauti kokią nors palaimą, bet ima nekantrauti, kai ji neateina greitai. Dieviškos prigimties dalis yra tiek pasitikėti Viešpačiu, kad išliktumėte ramūs ir žinotumėte, kad Jis yra Dievas (žr. DS 101:16).

Ištvermingas ir kantrus žmogus bus tolerantiškas savo artimųjų klaidoms ir trūkumams. Dėl to, kad juos myli, jis neieškos juose ydų, nekritikuos ir nekaltins.

Kitas bruožas, kurį paminėjo Petras, yra broliškas maloningumas. […] Maloningas žmogus yra kupinas užuojautos ir švelnus su kitais. Jis atidus kitų jausmams ir elgiasi pagarbiai. Jis yra paslaugios prigimties. Maloningumas atleidžia kitų silpnybes ir klaidas. Maloningumas taikomas visiems – pagyvenusiems ir jauniems, žmonėms ir gyvūnams, užimantiems žemą padėtį taip pat, kaip ir užimantiems aukštą padėtį.

Tai yra tikrieji dieviškos prigimties bruožai. Ar matote, kaip tampame panašesni į Kristų, kai esame doresni, maloningesni, kantresni ir geriau valdome savo emocijas?

Apaštalas Paulius vartojo kai kuriuos vaizdingus posakius norėdamas iliustruoti, kad Bažnyčios narys turi skirtis nuo pasaulio. Jis nurodė mums „apsivilkti Kristumi“ (žr. Galatams 3:27), „atsižadėti […] senojo žmogaus“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“ (Efeziečiams 4:22, 24).

Paskutinė ir vainikuojanti dieviškojo charakterio dorybė yra tikroji meilė, arba tyra Kristaus meilė (žr. Moronio 7:47). Jei iš tikrųjų stengtumės būti panašesni į mūsų Gelbėtoją ir Viešpatį, tai mūsų svarbiausiu tikslu turėtų būti mokymasis mylėti taip, kaip Jis myli. Mormonas tikrąją meilę vadino „didesne už viską“ (Moronio 7:46).

Šiais laikais pasaulis daug kalba apie meilę, ir daugelis jos ieško. Bet tyra Kristaus meilė labai skiriasi nuo to, ką pasaulis įsivaizduoja esant meile. Tikroji meilė niekada nesiekia egoistiško pasitenkinimo. Tyra Kristaus meilė siekia vien amžinojo augimo ir džiaugsmo kitiems. […]

Gelbėtojas pareiškė, kad amžinasis gyvenimas – tai pažinti vienintelį tikrąjį Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų (žr. Jono 17:3). Jeigu tai tiesa, o aš iškilmingai liudiju, kad tai yra tiesa, tada privalome klausti, kaip galime pažinti Dievą. Petro apibūdintas procesas, kai ugdydami vieną dievišką bruožą ugdome kitą, tampa raktu, kaip gauti šį į amžinąjį gyvenimą vedantį pažinimą. Atkreipkite dėmesį į Petro pažadą, pateikiamą iš karto po apibūdinto proceso:

„Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime“ (2 Petro 1:8; kursyvas pridėtas).

[…] Meldžiu, kad šios Gelbėtojo savybės ir bruožai tarptų mumyse, kad mums stojus prieš Teismą ir Jam kiekvieno iš mūsų paklausus: „Koks vyras tu esi?“, galėtume su dėkingumu ir džiaugsmu pakelti galvą ir atsakyti: „Toks, kaip tu esi.“11

3

Gelbėtojas paguos ir pakylės mus, kai stengsimės išlikti Jo mums nužymėtame kelyje.

Kiek nuklystame nuo Žmogaus iš Galilėjos mums nužymėto kelio, tiek pralaimime savo asmeninėse kovose. […] Bet nesame palikti be pagalbos. Jis vis kartojo savo mokiniams ir visiems mums: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! […]

Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu.“

„Nepaliksiu jūsų našlaičiais. […]“

„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. […]“ (Jono 14:1, 14, 18, 27.)12

Vėl atsigręžkime į Mormono Knygą […], kad sužinotume kai kuriuos principus apie atėjimą pas Kristų, atsidavimą Jam, susitelkimą į Jį ir tapimą Jo dalimi. Šia tema pacituosime tik kelias ištraukas iš daugelio.

Pirmiausia turime žinoti, kad Kristus kviečia mus ateiti pas Jį. „Štai jis siunčia kvietimą visiems žmonėms, nes gailestingumo rankos yra ištiestos į juos. […] Taip, jis sako: Ateikite pas mane ir ragausite gyvybės medžio vaisiaus“ (Almos 5:33–34).

Ateikite, nes jis stovi „išskėstomis rankomis, kad jus priimtų!“ (Mormono 6:17.)

Ateikite, nes „jis nuramins jus jūsų suspaudimuose, ir užtars jūsų bylą“ (JokūboK 3:1).

„Ateikite pas jį ir atnašaukite visą savo sielą kaip atnašą jam“ (Omnio 1:26).

Moronis, baigdamas jareditų civilizacijos metraštį, rašė: „Aš noriu jus paraginti ieškoti šito Jėzaus, apie kurį rašė pranašai ir apaštalai“ (Etero 12:41).

Savo baigiamuosiuose žodžiuose, užrašytuose nefitų civilizacijos pabaigoje, Moronis sakė: „Taip, ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame, […] ir jeigu atsisakysite visokios bedievystės ir mylėsite Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe, tada jums pakaks jo malonės“ (Moronio 10:32).

Atsidavę Kristui žmonės yra „Dievo liudytojai visada ir visame, ir visur, kur [bebūtų], net iki mirties“ (Mozijo 18:9). Jie išlaiko Kristaus „vardą, visuomet užrašytą“ savo širdyse (Mozijo 5:12). Jie priima „Kristaus vardą, būdami pasiryžę tarnauti jam iki galo“ (Moronio 6:3).

Kai gyvename į Kristų sutelktą gyvenimą, „mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų“ (2 Nefio 25:26). Mes priimame „maloningąjį Dievo žodį, ir [sotinamės] jo meile“ (JokūboK 3:2). Netgi kai jo siela liūdėjo dėl savo nedorybių, Nefis sakė: „Aš žinau, kuo pasitikėjau. Mano Dievas buvo mano ramstis“ (2 Nefio 4:19–20).

Atsimename Almos patarimą: „Tegul visi tavo darbai būna Viešpačiui, kad ir kur beeitum, tebūna tai Viešpatyje; taip, tegul visos tavo mintys būna nukreiptos į Viešpatį; taip, tavo širdies meilė tebūna nukreipta į Viešpatį per amžius. Tarkis su Viešpačiu visuose savo darbuose“ (Almos 37:36–37).

Helamanas sakė: „Atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, […] [jie] neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės […] prarają“ (Helamano 5:12).

Nefis sakė, kad Viešpats „pripildė mane savo meilės, kad ji degina mano kūną“ (2 Nefio 4:21). Tie, kurie tampa Kristaus dalimi, padaromi „gyvi Kristuje“ (2 Nefio 25:25). Jie nekenčia „jokių kitokių suspaudimų, išskyrus prarytus Kristaus džiaugsmo“ (Almos 31:38). Jie apkabinami „Jėzaus rankomis“ (Mormono 5:11). Nefis sakė: „Aš džiūgauju mano Jėzumi, nes jis išpirko mano sielą“ (2 Nefio 33:6). Lehis sakė: „Esu amžinai apglėbtas jo meilės rankomis“ (2 Nefio 1:15). […]

Ta didi siela Mormonas [parašė] savo mylimam sūnui Moroniui šiuos žodžius:

„Mano sūnau, būk ištikimas Kristuje; ir tai, ką tau parašiau, teneliūdina tavęs taip, kad mirtinai tave prislėgtų; bet tegul Kristus tave iškelia ir tebūna per amžius tavo atmintyje jo kentėjimai ir mirtis, ir tai, kad jis parodė savo kūną mūsų tėvams, ir jo gailestingumas, ir didis kantrumas, ir jo šlovės ir amžinojo gyvenimo viltis.

Ir tegul Dievo Tėvo, kurio sostas aukštai danguose, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris sėdi jo galios dešinėje, kol viskas bus jam pajungta, malonė būna ir pasilieka su tavim per amžius“ (Moronio 9:25–26).

Meldžiuosi dėl visų mūsų, kad ir mes sektume šiuo įkvėptu patarimu: „Būk ištikimas Kristuje.“ Tada Jis iškels mus ir Jo malonė bus ir pasiliks su mumis per amžius.13

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

  • Prezidentas Bensonas pareiškė: „Jokia kita įtaka nepadarė šiai žemei didesnio poveikio nei Jėzaus Kristaus gyvenimas“ (1 poskyris). Kaip Gelbėtojo gyvenimas paveikė šią žemę? Kaip Jo gyvenimas paveikė jus?

  • Kaip mūsų gyvenimas keičiasi, kai „galvojame apie Kristų“? Kaip mūsų mintys susijusios su mūsų charakterio bruožais? Studijuodami 2 poskyrį apmąstykite, ką galite daryti, kad geriau ugdytumėte tame poskyryje minėtus į Kristaus panašius savo bruožus.

  • Kaip 3 poskyryje pateikti mokymai suteikia vilties mums stengiantis panašėti į Gelbėtoją? Kaip Gelbėtojas padėjo jums stengiantis Juo sekti?

Susijusios Raštų ištraukos

Morkaus 8:34; Filipiečiams 4:13; 1 Jono 3:23–24; 2 Nefio 25:23, 26; Mozijo 3:19; Almos 7:11–13; Moronio 7:48

Pagalba studijuojant

„Planuokite studijuoti taip, kad ugdytumėte savo tikėjimą Gelbėtoju“ (Skelbti mano evangeliją [2004], p. 22). Pavyzdžiui, studijuodami galite užduoti sau tokius klausimus: „Kaip šie mokymai galėtų padėti man geriau suprasti Jėzaus Kristaus Apmokėjimą? Kaip šie mokymai gali padėti man tapti panašesniam į Gelbėtoją?“

Išnašos

  1. Pavyzdžiui, žr. “Strengthen Thy Stakes,” Ensign, Jan. 1991, 5; “Think on Christ,” Ensign, Mar. 1989, 4; “In His Steps,” Ensign, Sept. 1988, 4.

  2. “Think on Christ,” Ensign, Apr. 1984, 13.

  3. “Think on Christ,” Ensign, Apr. 1984, 13.

  4. Iš Conference Report, Apr. 1967, 58.

  5. “Life Is Eternal,” Ensign, June 1971, 34.

  6. Iš Conference Report, Apr. 1966, 128.

  7. “Joy in Christ,” Ensign, Mar. 1986, 5.

  8. “Think on Christ,” Ensign, Apr. 1984, 11, 13.

  9. The Teachings of Ezra Taft Benson (1988), 328.

  10. “A Sacred Responsibility,” Ensign, May 1986, 78.

  11. Iš Conference Report, Oct. 1986, 59, 60–62, 63; arba Ensign, Nov. 1986, 45, 46–47, 48.

  12. “Life Is Eternal,” 34.

  13. “Come unto Christ,” Ensign, Nov. 1987, 84–85.