13 skyrius. Neįkainojamos Viešpaties namų palaimos

13 skyrius

Neįkainojamos Viešpaties namų palaimos

„Būtent šventyklose mes gauname šiam gyvenimui skirtus didžiausius Dievo palaiminimus. Šventyklos iš tiesų yra vartai į dangų.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas sakė: „Esu dėkingas Viešpačiui, kad mano prisiminimai apie šventyklą siekia tolimą praeitį – netgi mano vaikystę. Gerai prisimenu, kaip būdamas mažas berniukas, eidamas iš lauko artėjau prie senos sodybos Vitnyje, Aidahe. Girdėjau savo mamą dainuojant „Ar šiandieną ką gero kam padariau?“ (Hymns, no. 58.)

Vis dar galiu įsivaizduoti ją, pasilenkusią ties lyginimo lenta ant laikraščiais nuklotų grindų ir lyginančią ilgas balto audinio juostas, jos kaktą išmušusius prakaito lašiukus. Kai paklausiau, ką ji daro, ji atsakė: „Mano sūnau, tai šventyklos drabužiai. Mudu su tėvu eisime į šventyklą. […]“

Po to ji padėjo seną lygintuvą ant krosnies, prisitraukė kėdę arčiau manęs ir papasakojo man apie šventyklos darbą – kaip svarbu eiti į šventyklą ir dalyvauti ten atliekamose šventose apeigose. Ji taip pat išreiškė savo nuoširdžią viltį, kad vieną dieną jos vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai galės patirti tas neįkainojamas palaimas.

Tie mieli prisiminimai apie šventyklos darbo dvasią buvo palaiminimas mūsų sodyboje. […] Tie prisiminimai grįžo, kai aš, Dvasios veikiamas, Viešpaties namuose užantspaudavau kiekvieno iš mūsų vaikų ir vaikaičių – mano mamos vaikaičių ir provaikaičių – santuokas.

Tie prisiminimai yra man brangūs.“1

Ezros Tafto Bensono mokymai

1

Šventyklos tai visko, kas mums brangu, simboliai.

Šventykla tai arčiausia dangui vieta žemėje mirtingajame gyvenime.2

Šventykla bus šviesa visame krašte – visko, kas mums brangu, simbolis.3

Šventykla tai nuolatinis priminimas, kad Dievas nori, jog šeimos būtų amžinos.4

[Šventykla] yra nuolatinis regimas simbolis, kad Dievas nepaliko žmogaus vaikščioti apgraibomis. Tai apreiškimų vieta. Nors ir gyvename puolusiame pasaulyje – nelabame pasaulyje – yra išskirtos ir pašventintos šventos vietos, kad verti vyrai ir moterys galėtų mokytis dangaus tvarkos ir paklusnumo Dievo valiai.5

[Šventykla] – nuolatinis patvirtinimas, kad Dievo galia tarp mūsų gali sulaikyti blogio jėgas. Daugelis tėvų Bažnyčioje ir už jos ribų yra susirūpinę, kaip apsisaugoti nuo krisčioniškiems principams grasinančios nelabumo lavinos. Visiškai pritariu Prezidento Haroldo B. Ly Antrojo pasaulinio karo metu pasakytam teiginiui. Jis sakė: „Kalbame apie saugumą šiomis dienomis ir visgi nesugebame suprasti, kad… turime stovinčią šventą šventyklą, kurioje galime rasti simbolius, teikiančius galią apsaugoti šią liaudį nuo sunaikinimo.“6

Jungtinių Valstijų prezidentas paprašė manęs [kaip savo žemės ūkio sekretoriaus], kad viename Beverli Hils Hilton viešbutyje Los Andžele [Kalifornijoje] vykusiame vakarėlyje susitikčiau su vienos iš mūsų naujųjų respublikų prezidentu, aštuoniasdešimt aštuonių milijonų žmonių, gyvenančių maždaug trijuose tūkstančiuose salų, besidriekiančių 1600 kilometrų, vos kelis metus egzistavusios šalies prezidentu. Mums besėdint per vakarienę, už kurią didžiausią dalį sumokėjo kino pramonės kompanijos ir kurioje dalyvavo kino žvaigždės, galėjau žiūrėti pro nuostabų didelį langą. Tolėliau alėjoje ant kalvos galėjau matyti švelnias Los Andželo šventyklą supančias prožektorių šviesas ir džiaugiausi galėdamas ją parodyti prie mūsų stalo ir kitų stalų sėdintiems savo svečiams ir draugams. Mums ten sėdint pagalvojau: „Didžioji dalis to, kas šiandien vyksta yra tiesiog gyvenimo putos. Tai, kas išlieka, tai, kas realu, tai, kas yra svarbu, reprezentuoja Dievo šventykla.“7

Los Angeles California Temple

Los Andželo Kalifornijos šventykla

Tebūna [šventykla] nuolatinis priminimas, kad gyvenimas yra amžinas ir kad mirtingajame gyvenime mūsų sudaromos sandoros gali būti amžinos.8

2

Kad galėtume priimti kunigystės pilnatvę ir pasiruošti sugrįžti Dievo akivaizdon, mums būtinos šventyklos apeigos ir sandoros.

Kai mūsų Dangiškasis Tėvas apgyvendino žemėje Adomą ir Ievą, Jis tai padarė turėdamas omenyje tikslą mokyti juos, kaip grįžti Jo akivaizdon. Mūsų Tėvas pažadėjo iš nuopuolio būsenos juos išpirksiantį Gelbėtoją. Jis davė jiems išgelbėjimo planą ir nurodė mokyti savo vaikus tikėjimo Jėzumi Kristumi ir atgailos. Be to, Adomui ir jo palikuonims Dievas įsakė krikštytis, gauti Šventąją Dvasią ir priimti Jo Sūnaus tvarką.

Dievo Sūnaus tvarkos priėmimą šiais laikais atitinka Melchizedeko kunigystės pilnatvės priėmimas, vykstantis tik Viešpaties šventykloje.

Kadangi Adomas ir Ieva laikėsi tų reikalavimų, Dievas jiems pasakė: „Tu esi pagal tvarką to, kuris yra be dienų pradžios ar metų pabaigos, nuo visos amžinybės iki visos amžinybės“ (Mozės 6:67).

Likus trejiems metams iki Adomo mirties įvyko didis įvykis. Jis pasiėmė sūnų Setą, savo anūką Enosą ir kitus aukštuosius kunigus, kurie buvo vyriškos linijos palikuonys, su kita savo teisia ainija į slėnį, vadinamą Adam Ondi Amanu. Tenai Adomas savo teisiai ainijai suteikė paskutinį savo palaiminimą.

Po to jiems pasirodė Viešpats [žr. DS 107:53–56]. […]

Kaip Adomas atvedė savo ainiją Viešpaties akivaizdon?

Štai atsakymas: Adomas ir jo ainija priėmė Dievo kunigystės tvarką. Šiandien mes pasakytume, kad jie nuėjo į Viešpaties namus ir gavo savo palaiminimus.

Raštuose minima kunigystės tvarka dažnai vadinama patriarchaline tvarka, nes ji buvo perduodama iš tėvo sūnui. Tačiau ta tvarka šių laikų apreiškimuose dar apibūdinama kaip šeimos valdymo tvarka, pagal kurią vyras ir moteris sudaro sandorą su Dievu taip, kaip Adomas su Ieva, kad būtų užantspauduoti amžinybei, kad turėtų palikuonis ir savo mirtingajame gyvenime vykdytų Dievo valią ir darbą.

Jeigu pora laikosi sudarytų sandorų, ji turi teisę į celestialinės karalystės aukščiausio laipsnio palaiminimus. Tas sandoras mūsų laikais galima sudaryti tik nuvykus į Viešpaties namus.

Adomas laikėsi tos tvarkos ir atvedė savo ainiją Dievo akivaizdon. […]

Šią kunigystės tvarką galima priimti tik tada, kai laikomės visų Dievo įsakymų ir, kaip tai darė Abraomas, siekiame tėvų palaiminimų [žr. Abraomo 1:1–3] vykdami į mūsų Tėvo namus. Jų negalima gauti niekur kitur šioje žemėje!

[…] Vykite į šventyklą – mūsų Tėvo namus, – kad gautumėte jūsų tėvų palaiminimus, kad turėtumėte teisę į aukščiausius kunigystės palaiminimus. „Nes be to joks žmogus negali pamatyti Dievo veido, būtent Tėvo, ir likti gyvas“ (DS 84:22).

Mūsų Tėvo namai yra tvarkos namai. Vykstame į Jo namus priimti jo kunigystės tvarką, kuri, jei būsime ištikimi, įgalins mus turėti viską, ką turi Tėvas.9

3

Per šventyklos apeigas ir sandoras galime gauti apsaugą ir amžinajam gyvenimui skirtus Dievo didžiausius palaiminimus.

Viešpaties namų palaiminimai yra amžini. Jie mums yra svarbiausi, nes tik šventyklose mes gauname amžinajam gyvenimui skirtus didžiausius Dievo palaiminimus. Šventyklos iš tiesų yra vartai į dangų.10

Viešpats nori, kad kiekvienas Bažnyčios suaugęs vyras ir moteris gautų šventyklos palaiminimus. Tai reiškia, kad jie turi gauti endaumentą ir kad visos susituokusios poros turi būti užantspauduotos amžinybei. Tos apeigos saugo ir laimina jų santuoką. Jų vaikai taip pat yra palaiminami gimdami sandoroje. Gimimas sandoroje tiems vaikams suteikia teisę į prigimtinį palaiminimą, kuris nepriklausomai nuo to, kas nutinka jų tėvams, tol, kol vaikai išlieka ištikimi palaiminimams, užtikrina jiems amžiną tėvystę.11

Argi jums neatrodo reikšminga, kad šiais laikais šventieji yra pasklidę po visą žemės veidą, bet net jiems pasklidus visiems yra pastatytos šventyklos? Per apeigas, kurias gaus šventose šventyklose, jie bus apginkluoti teisumu ir didžiai apdovanoti Dievo galia.12

Su dangaus apeigomis yra susijusi galia, netgi dieviškumo galia, kuri gali sukliudyti ir sukliudys blogio galioms, jeigu būsime verti tų šventų palaiminimų. Bus apsaugota [mūsų] bendruomenė, bus apsaugotos mūsų šeimos, bus apsaugoti mūsų vaikai, jeigu laikysimės Evangelijos, lankysimės šventykloje ir gyvensime arčiau Viešpaties. […] Telaimina mus, kaip šventuosius, Dievas, kad gyventume vertai tų sandorų ir apeigų, kurias sudarėme šioje šventoje vietoje.13

Šventyklos apeigas parūpino išmintingas Dangiškasis Tėvas, kad padėtų mums tapti panašesniems į Kristų.14

Negalėsime gyventi kartu su celestialinėmis būtybėmis, jeigu nebūsime tyri ir šventi. Apeigos ir įstatymai, kurie lemia, kad vyrai ir moterys palieka pasaulį ir tampa pašventinti, suteikiami tik tose šventose šventyklose. Jie buvo duoti per apreiškimą ir jie gali būti suprasti per apreiškimą. Būtent dėl šios priežasties vienas Bažnyčios brolis šventyklą pavadino „Viešpaties universitetu“.15

Joks Bažnyčios narys negali būti ištobulintas be šventyklos apeigų. Mūsų misija padėti neturintiems šių palaiminimų juos gauti.16

4

Mūsų privilegija atverti išgelbėjimo duris savo protėviams.

Šventyklos statomos ir šventinamos, kad per kunigystę tėvai galėtų būti užantspauduoti su savo vaikais ir vaikai galėtų būti užantspauduoti su savo tėvais. Tos užantspaudavimo apeigos skirtos tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems. Jeigu nebūsime užantspauduoti su savo protėviais ir savo palikuonimis, šios žemės tikslas, žmogaus išaukštinimas, mums bus nepasiekiamas.17

Nepakanka vyrui ir moteriai būti užantspauduotiems šventykloje, kad jų išaukštinimas būtų garantuotas, jeigu jie ištikimi, – jie taip pat turi būti amžinai susaistyti su savo protėviais ir pasirūpinti, kad už juos būtų atliktas darbas. Apaštalas Paulius sako: „Jie be mūsų negali būti padaryti tobuli, nei mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli“ (DS 128:15). Todėl mūsų nariai turi suprasti, kad jų asmeninė pareiga pasirūpinti, kad būtų sujungti su savo protėviais, arba kaip šventraštyje rašoma, su mūsų „tėvais“. Tokia yra Doktrinos ir Sandorų 2 skyriaus 2 eilutėje išsakyto Moronio pareiškimo prasmė, kad Elijas „vaikų širdyse pasodins jų tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į savo tėvus“.18

Kai galvoju apie genealogiją, regiu žmones – žmones, kuriuos myliu, laukiančius, kad jų šeima, jų palikuonys padėtų jiems pasiekti išaukštinimą celestialinėje karalystėje.19

Mūsų privilegija atverti išgelbėjimo duris toms sieloms, kurios gali būti įkalintos dvasių pasaulio tamsoje, kad jie galėtų gauti Evangelijos šviesą ir būtų teisiami taip, kaip ir mes. Taip, jūs darysite „darbus, kuriuos aš darau,“ – siūlysite Evangelijos gelbstinčias apeigas kitiems [žr. Jono 14:12]. Kiek daug tūkstančių mūsų giminaičių vis dar laukia tų užantspaudavimo apeigų?

Dera paklausti: „Ar padariau viską, ką asmeniškai galėjau būdamas šioje uždangos pusėje? Ar būsiu gelbėtojas jiems – savo protėviams?“

Be jų negaliu būti tobulas! Išaukštinimas yra šeimos reikalas.20

Uždanga yra labai plona. Mes gyvename amžinybėje. Viskas Dievui yra kaip viena diena. Įsivaizduokite, kad Viešpačiui nėra uždangos. Viskas yra viena didelė programa. Esu tikras, kad danguje džiūgaujama, kai mes susirenkame [šventykloje]. Mūsų protėviai džiūgauja, o aš viliuosi ir meldžiuosi, kad pasinaudotume dabar mums suteiktomis galimybėmis reguliariai lankytis šventykloje.21

Tie iš jūsų, kurie darbavotės prie savo genealogijos, kurie suvokiate šio darbo svarbą ir pajutote jaudulį, kuris kyla sujungiant šeimas kartu ir sužinant apie jūsų kilnų paveldą, privalote tuo jauduliu dalintis su kitais. Padėkite jiems įžvelgti tą džiaugsmą ir pasitenkinimą, kurį jaučiate šiame darbe. Turime daugiau savo narių įtraukti į šį darbą. Kaip visi žinote, yra daug darbo ir daug daug narių, kurie galėtų daryti tą darbą ir kuriems jis patiktų, jei tik kai kurie iš mūsų, visi jūs, įžiebtumėte tą kibirkštį juose savo entuziazmu, pavyzdžiu ir pasišventimu.22

5

Vaikai ir jaunuoliai turi mokytis apie palaiminimus, kurie jų laukia šventykloje.

Šventykla tai šventa vieta ir apeigos šventykloje yra šventos. Dėl šventyklos šventumo mes kartais vengiame kažką sakyti apie ją savo vaikams ir vaikaičiams.

Dėl to daugelis neišsiugdo tikro noro eiti į šventyklą arba ten eina turėdami nedaug informacijos, kuri padėtų jiems pasiruošti įsipareigojimams ir sandoroms, kuriuos jie sudarys.

Manau, kad tinkamas supratimas arba informacija nepaprastai padės mūsų jaunimui pasiruošti šventyklai. Tas supratimas, mano manymu, žadins jų troškimą siekti sau kunigystės palaiminimų taip, kaip sau jų siekė Abraomas [žr. Abraomo 1:1–4].23

Kai jūsų vaikai paklausia, kodėl mes tuokiamės šventykloje, turėtumėte juos mokyti, kad šventyklos yra vienintelė vieta žemėje, kur gali būti atliekamos tam tikros apeigos. Taip pat turėtumėte papasakoti savo vaikams tai, ką jautėte, kai kartu priklaupėte priešais šventą altorių ir prisiėmėte sandoras, dėl kurių jie galėjo būti amžiams užantspauduoti su jumis.24

Worship

„Telaimina mus Dievas, kad mokytume savo vaikus ir vaikaičius, kokie dideli palaiminimai jų laukia nuėjus į šventyklą“

Motinoms ir tėvams labai dera parodyti savo vaikams šventyklą ir pasakyti: „Tai vieta, kurioje mes susituokėme amžinybei.“ Taip darant šventyklinės santuokos idealas gali būti įteigtas jūsų vaikų protuose ir širdyse, jiems esant labai jauniems.25

Su savo šeima turėtume dalintis savo meile protėviams ir dėkingumu už tai, kad galime padėti jiems priimti gelbstinčias apeigas, kaip su manimi tuo dalinosi mano tėvai. Taip darydami savo šeimose išvystysime stipresnius dėkingumo ir meilės ryšius.26

Tikiu, kad jaunimas ne tik nori ir gali tyrinėti genealogiją, bet jie yra visos programos gyvybingumo šaltinis.27

Telaimina mus Dievas, kad mokytume savo vaikus ir vaikaičius, kokie dideli palaiminimai jų laukia nuėjus į šventyklą.28

6

Dažnesnis lankymasis šventykloje veda prie didesnio asmeninio apreiškimo.

Turiu tokį įprotį: kai atlieku santuoką, pasiūlau jaunajai porai, kad jie kuo greičiau grįžtų į šventyklą ir kaip vyras ir žmona dalyvautų šventyklos apeigose. Neįmanoma jiems visiškai suprasti švento endaumento arba užantspaudavimų prasmės vieną kartą nuvykus į šventyklą, bet jiems vis grįžtant į šventyklą, viso to grožis, reikšmė ir svarba bus jiems pabrėžti. Vėliau iš kai kurių tų jaunų porų gaudavau laiškus, išreiškiančius dėkingumą, kad tai buvo ypač pabrėžiama. Jiems vis grįžtant į šventyklą auga jų meilė vienas kitam, o jų santuoka stiprėja.29

Lankydamiesi šventykloje gauname įžvalgas apie amžinos žmogaus kelionės prasmę. Matome nuostabius ir įspūdingus žmogaus misiją ir ryšį su dievu simbolizuojančius svarbiausių praeities, dabarties ir ateities įvykių simbolius. Prisimename savo įsipareigojimus, kai sudarome iškilmingas sandoras, susijusias su paklusnumu, pasišventimu, auka ir mūsų Dangiškajam Tėvui skirta pasišventusia tarnyste.30

Pažadu jums, kad dažniau lankydamiesi mūsų Dievo šventyklose ir laimindami mirusiuosius gausite vis daugiau jūsų gyvenimą laiminančių asmeninių apreiškimų.31

Šių gražių šventyklų ramybėje kartais randame rimtų gyvenimo problemų sprendimus. Kai esame veikiami Dvasios, kartais ten mums liejasi tyras pažinimas. Šventyklos yra asmeninio apreiškimo vietos. Kai esu slegiamas kokios nors problemos ar sunkumo, einu į Viešpaties namus savo širdyje melsdamas atsakymų. Tie atsakymai ateina labai aiškiai ir neabejotinai.32

Ar dažnai grįžtame į šventyklą, kad gautume asmeninių palaiminimų, kurie kyla iš reguliaraus garbinimo šventykloje? Šventose Viešpaties šventyklose yra atsakoma į maldas, gaunamas apreiškimas ir vyksta mokymasis Dvasia.33

Šventyklą paverskime toli nuo mūsų amžinųjų namų esančiais šventais namais.34

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

  • Prezidentas Bensonas sakė, kad šventykla tai „visko, kas mums brangu, simbolis“, ir nurodė kai kurias tiesas, kurias simbolizuoja šventykla (žr. 1 poskyrį). Ką jums simbolizuoja šventykla?

  • Kaip Prezidento Bensono mokymai 2 poskyryje apie kunigystės palaiminimus gali būti taikomi visiems šeimos nariams? Peržvelgę šį poskyrį apmąstykite jums tenkančią privilegiją ir atsakomybę padėti šeimos nariams pasiruošti grįžti Dievo akivaizdon.

  • Skaitydami 3 poskyrį apmąstykite Prezidento Bensono mokymus apie palaiminimus, kuriuos gauname per šventyklos apeigas. Kokiais būdais buvote palaiminti per šventyklos apeigas? Jeigu dar nesate gavę šventyklos apeigų, apmąstykite, ką galėtumėte daryti, kad pasiruoštumėte jas gauti.

  • Prezidentas Bensonas sakė: „Kai galvoju apie genealogiją, regiu žmones – žmones, kuriuos myliu“ (4 poskyris). Kaip toks pastebėjimas gali paveikti jūsų požiūrį į šeimos istoriją? Ką galime padaryti, kad padėtume didesniam skaičiui savo protėvių gauti Evangelijos palaiminimus?

  • Ką galime padaryti, kad padėtume vaikams ir jaunuoliams pasiruošti šventyklos apeigoms ir sandoroms? Kaip jaunimas gali suteikti gyvybingumo visai šeimos istorijos programai? (Žr. 5 poskyrį.)

  • Prezidentas Bensonas paragino mus „šventyklą pavers[ti] toli nuo mūsų amžinųjų namų esančiais šventais namais“ (6 poskyris). Ką šis teiginys reiškia jums? Apmąstykite palaiminimus, kuriuos gavote grįžę į šventyklą.

Susijusios Raštų ištraukos

Izaijo 2:1–3; DS 97:15–16; 109:8–23; 124:39–41; 138:32–34

Pagalba mokytojui

„Dažnai pamokoje yra daugiau medžiagos, nei galite išdėstyti per jums skirtą laiką. Tokiu atveju turėtumėte parinkti medžiagą, kuri labiausiai padės tiems, kuriuos mokote“ (Teaching, No Greater Call [1999], 98–99).