3 skyrius

Pasirinkimo laisvė yra amžinas principas

„Valios laisvė visiems mums buvo suteikta tam, kad darytume svarbius sprendimus, susijusius su mūsų išgelbėjimu. Tie sprendimai nulemia mūsų laimę amžinybėje.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Gyvendamas ir dirbdamas ūkyje Ezra Taftas Bensonas sužinojo apie gerų sprendimų pasekmes. Jis prisimena: „Užaugau tikėdamas, kad ryžtas ir gebėjimas dirbti yra pagrindinė sėkmingo ūkininkavimo sudedamoji dalis. Sunkus, prasmingas darbas yra esminis dalykas. Dirbk taip ir sėkmė tave tikrai lydės.“¹ Dar būdamas jaunas Ezra suprato, kad jis ir jo šeima turės daugiau maisto, jei jie rūpinsis savo daržu. Jis suprato, kad jei jis nori prisidėti prie šeimos turimo pieno verslo sėkmės, tai turi pasiryžti kasdien anksti keltis iš lovos ir melžti karves.² Jis pastebėjo, kad kai nuspręsdavo dirbti sunkiai, tai vietiniai ūkininkai jį samdydavo retinti burokų ir krauti šieno.³ Jis matė, kad išbandymai ateina net ištikimiesiems, tačiau jis matė ir tai, kad paskiri žmonės ir šeimos gali į išbandymus reaguoti tokiu būdu, kuris padėtų jiems būti laimingesniems ir sėkmingesniems.⁴

Kai kurias jaunojo Ezros Tafto Bensono gerų sprendimų pasekmes būdavo galima pamatuoti primelžtais bidonais, šieno prikrautais sunkvežimiais ir dosniu atlygiu už sunkų visos dienos darbą. Kitas pasekmes būdavo sunkiau pamatuoti, tačiau jos buvo ilgaamžiškesnės. Pavyzdžiui, stebėdamas savo tėvus jis matė džiaugsmą, ramybę ir stiprybę, kylančią, kai šeimos nariai pasirenka būti ištikimi vienas kitam ir Viešpačiui.⁵ Jis suprato, kad pjūties įstatymas – „ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ (Galatams 6:7) – taikomas tiek dvasiniams siekiams, tiek fiziniam darbui.

Remdamasis tokia patirtimi, Prezidentas Ezra Taftas Bensonas pastarųjų dienų šventiesiems ir kitiems primindavo apie valios laisvės svarbą – laisvę „pasirinkti savo paties kelią“.⁶ Jo mokymai apie valios laisvės principą neapsiribodavo vien priminimu „rinktis tarp gėrio ir blogio“.⁷ Apie valios laisvę jis kalbėjo kaip apie gebėjimą „priimti svarbius sprendimus, susijusius su mūsų išgelbėjimu“, kurie „turės įtakos mūsų laimei amžinybėje“.⁸ Pastarųjų dienų šventuosius ir kitus jis skatindavo valios laisve naudotis „veikiant patiems“, nelaukiant, kol jiems visur bus įsakyta.⁹ Jis sakė, kad valios laisvės principas „yra lyg aukso gija, bėganti per visą Viešpaties Evangelijos planą Jo vaikų palaiminimui“.¹⁰

Ikimirtingasis Jėzus Kristus sekė Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo planu, išsaugojusiu mūsų pasirinkimo laisvę

Ezros Tafto Bensono mokymai

Valios laisvė – laisvė rinktis – yra Dievo duotas amžinas principas.

Liudiju, kad esame dvasiniai mylinčio Dievo, mūsų Dangiškojo Tėvo, palikuonys (žr. ApD 17:29; 1 Nef 17:36). Jis turi nuostabų išgelbėjimo planą, pagal kurį Jo vaikai gali tapti tokie tobuli kaip Jis ir įgyti tokią džiaugsmo pilnatvę, kuria mėgaujasi ir Jis (žr. 1 Nef 10:18; 2 Nef 2:25; Almos 24:14; 34:9; 3 Nef 12:48; 28:10).

Liudiju, kad ikimirtingojoje būsenoje mūsų dvasinis Vyresnysis Brolis, pats Jėzus Kristus, buvo iš anksto įšventintas tapti mūsų Gelbėtoju Tėvo išgelbėjimo plane (žr. Mozijo 4:6–7; Almos 34:9). Jis yra mūsų išgelbėjimo vadas ir vienintelis būdas, kaip galime sugrįžti pas savo Tėvą danguje ir įgyti džiaugsmo pilnatvę (žr. Hebrajams 2:10; Mozijo 3:17; Almos 38:9).

Liudiju, kad Liuciferis taip pat dalyvavo dangaus taryboje. Jis siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę. Jis maištavo (žr. Mozės 4:3). Danguje kilo karas, o trečdalis pulkų buvo numesti į žemę ir jiems nesuteikti kūnai (žr. Apr 12:7–9; DS 29:36–37). Liuciferis yra teisumo priešas ir siekia, kad visa žmonija būtų nelaiminga (žr. 2 Nef 2:18, 27; Mozijo 4:14).¹¹

Esminis klausimas toje ikimirtingoje taryboje buvo toks: ar Dievo vaikams renkantis eisimą kelią, gerą ar blogą, valios laisve leisti naudotis nekliudomai, ar reikia naudoti prievartą ir spaudimą būti paklusniems? Kristus ir visi Jo pasekėjai balsavo už ankstesnį siūlymą – pasirinkimo laisvę; Šėtonas balsavo už pastarąjį siūlymą – prievartą ir spaudimą.¹²

Raštuose aiškiai parašyta, kad danguje kilo didelis karas, nesutarimas dėl laisvės, pasirinkimo teisės principo (žr. Mozės 4:1–4; DS 29:36–38; 76:25–27; Apr 12:7–9).¹³

Dėl šios problemos danguje kilęs karas dar nepasibaigė. Konfliktas tęsiasi mirtingojo gyvenimo kovos lauke.¹⁴

Laisvė rinktis yra Dievo duotas amžinas principas. Šis didysis laisvės planas yra Evangelijos planas. Jame nėra jokios prievartos; jokio spaudimo, jokio bauginimo. Žmogus yra laisvas rinktis priimti Evangeliją ar ją atmesti. Jis gali priimti ją ir po to atsisakyti gyventi pagal ją, arba jis gali priimti ir gyventi pagal ją iki galo. Tačiau Dievas niekada nevers mūsų gyventi pagal Evangeliją. Per Savo tarnus jis tik įtikinės. Jis pasišauks mus, nukreips mus, įtikins ir padrąsins, palaimins, jei atsiliepsime, – tačiau Jis niekada nedarys spaudimo žmogiškam protui (žr. Hymns, 1985, no. 240).¹⁵

Šis gyvenimas yra bandomasis laikotarpis, kuriame esame laisvi rinktis tarp gėrio ir blogio.

Abraomui buvo parodyti dvasiniai mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai, dar neatėję į šią žemę. Taip pat jam buvo parodytas šios žemės sukūrimas, kai Viešpats tarė jam: „Ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys“ (Abraomo 3:25). Šiuose dieviškuose žodžiuose taip pat įkūnyta pasirinkimo laisvė.¹⁶

Šis gyvenimas yra išbandymas: išbandymas, kurio metu turime išbandyti savo charakterį; išbandymas su amžinomis pasekmėmis. Tad dabar yra mūsų laikas ir sezonas – visos kartos turėjo savo laiką ir sezoną – mokytis savo pareigų ir jas vykdyti.¹⁷

Tai, kad Viešpačiui nepatinka nelabumas yra tiesa. Tai, kad Jis trokšta, jog jo nebūtų, irgi yra tiesa. Tai, kad Jis padės nelabumui besipriešinantiems yra tiesa. Tačiau tai, kad Jis leidžia nelabumui pasireikšti per Savo vaikus čia, mirtingame gyvenime, įrodo, jog Jis suteikė jiems laisvę rinktis ir Sau pasiliko teisę į jų paskutinį teismą.¹⁸

Nėra tokio blogio, kurio [Jėzus Kristus] negalėtų pašalinti. Viskas yra Jo rankose. Ši žemė yra Jo teisėtos valdos. Tačiau Jis netrukdo pasireikšti blogiui todėl, kad galėtume rinktis tarp gėrio ir blogio.¹⁹

Gyvenimas žmogaus amžinojoje egzistencijoje yra bandomasis laikotarpis, kurio metu žmogui suteikiama […] teisė rinktis tarp gėrio ir blogio. […] Su tais pasirinkimais susijusios didžios pasekmės – ne tik šiame gyvenime, bet, daug svarbiau, kitame gyvenime. Egzistuoja ribos, kurių Šėtonas negali peržengti. Suvaržytas tų ribų jis šiuo metu gali pasiūlyti neteisių alternatyvų teisiems Dievo principams, ir taip leidžiama žmogui rinktis tarp gėrio ir blogio – tas pasirinkimas nulems, kokią vietą žmonės užims kitame gyvenime.²⁰

Valios laisve vadovaujamės priimdami tokius sprendimus, kurie lems mūsų laimę dabar ir visą amžinybę.

Dievas jus myli lygiai taip pat, kaip Jis myli kiekvieną Savo vaiką; Jo troškimas, tikslas ir šlovė yra tai, kad grįžtumėte pas Jį tyri ir nesusitepę, įrodę savo vertumą amžinajam džiaugsmui Jo akivaizdoje.

Jūs rūpite Tėvui danguje. Jis davė jums įsakymus, kad vestų ir auklėtų jus. Jis taip pat jums davė asmeninę valios laisvę – pasirinkimo laisvę – kad pamatytų, ar darysite viską, ką Jis jums įsakys (Abraomo 3:25). Jo karalystė čia žemėje yra gerai suorganizuota, o jūsų vadovai yra pasišventę jums padėti. Žinokite, kad mes jus stipriai mylime, rūpinamės ir meldžiamės už jus.

Šėtonui jūs irgi rūpite. Jis yra pasiryžęs jus sunaikinti. Jis jūsų neauklėja įsakymais, bet siūlo laisvę „daryti, kas patinka“. […] Šėtono siūloma programa vadinasi „žaisk dabar, o sumokėk vėliau“. Jis siekia, „kad visi žmonės būtų nelaimingi kaip jis pats“ [žr. 2 Nef 2:27]. Viešpaties programa siūlo laimę dabar ir džiaugsmą amžinybėje per gyvenimą pagal Evangeliją.²¹

Galime laisvai rinktis, bet negalime keisti to pasirinkimo pasekmių.²²

Akivaizdu, kad tikėjimas nebūtų galutinai išbandytas, jei visą savo atlygį gautume iš karto po kiekvieno gero poelgio, arba iš karto susilauktume atpildo už kiekvieną nuodėmę. Tačiau nėra abejonių, kad kiekvienam ateis atpildo laikas.²³

Nors žmogus laikinai mėgausis nuodėme, galutinis rezultatas bus nelaimingumas. „Nelabumas niekada nebuvo laimė“ (Almos 41:10). Nuodėmė sukuria disharmoniją su Dievu ir liūdina dvasią. Todėl žmogui būtų pravartu pasitikrinti, ar jis yra darnoje su visais Dievo įstatymais. Kiekvieno įstatymo laikymasis atneša tam tikrus palaiminimus. Kiekvienas nusižengimas įstatymui atneša tam tikras bausmes. Tie, kas yra sunkiai prislėgti nevilties, turėtų ateiti pas Viešpatį, nes jo jungas yra švelnus ir jo našta yra lengva (žr. Mato 11:28–30).²⁴

Didžiausias kiekvieno gyvenimo tikslas yra sprendimų priėmimas. Nors viena didžiausių Dievo dovanų žmogui yra […] teisė rinktis, jis taip pat įpareigojo žmogų rinktis atsakingai. […] Savo gyvenimą nukreipiame arba į sėkmę, arba į nesėkmę. Galime rinktis ne tik savo galutinius tikslus, bet daugeliu atvejų patys galime nuspręsti, kokiomis priemonėmis tų tikslų sieksime, o mūsų atkaklumas ar jo trūkumas nulems, kaip greitai tuos tikslus pasieksime. Tai pareikalaus asmeninių pastangų ir jėgų, nebus apsieita ir be pasipriešinimo ar prieštaravimo.²⁵

Žmonijos ir visos civilizacijos likimas priklauso nuo to, ar žmogus savo valios laisvę panaudos savitvardai, ar rizikuos ignoruoti amžinuosius įstatymus ir pjaus atitinkamas pasekmes. Tad tikrosios šių laikų problemos yra ne ekonominės ar politinės. Jos yra dvasinės, tai reiškia, kad žmogus turi išmokti prisitaikyti prie tų įstatymų, kuriuos Dievas davė žmonijai.²⁶

Valios laisvė visiems mums buvo suteikta tam, kad darytume svarbius sprendimus, susijusius su mūsų išgelbėjimu. Tie sprendimai lemia mūsų laimę amžinybėje.²⁷

Mūsų sprendimai nulėmė tai, kas esame. Mūsų amžinoji lemtis bus nulemta tų sprendimų, kuriuos dar tik priimsime.²⁸

Lemiamos reikšmės sprendimams priimti būtinos pamaldžios pastangos.

Jei reikia priimti tinkamus, krisčioniškus, sprendimus, tai pirmiausia turime gyventi taip, kad galėtume pasiekti ir paliesti tą nematomą jėgą, be kurios joks žmogus neapsieis, jei norės priimti geriausią sprendimą.

Vienas iš didingiausių šio amžiaus sprendimų buvo, kai berniukas Džozefas Smitas nusprendė sekti Jokūbo patarimu: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo“ (Jokūbo laiško 1:5–6).

Nuo to sprendimo priklauso šio laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio milijonų vyrų ir moterų išgelbėjimas! Turime nepamiršti, kad pavieniai žmonės yra svarbūs ir kad jų priimami sprendimai gali smarkiai paveikti kitų gyvenimus.²⁹

Viešpats pasakė: „Belskite, ir bus jums atidaryta“ (3 Nefio 14:7; Mato 7:7). Kitaip tariant, reikia mūsų pastangų.³⁰

Protingi sprendimai dažniausiai priimami per įdirbį, pastangas ir pasitelkus maldą. Viešpats, atsakydamas Oliveriui Kauderiui dėl jo nesėkmės darbe, aiškina: „Bet štai, aš sakau tau, jog tu turi ištirti tai savo protu; tada turi manęs paklausti, ar tai teisinga; ir jeigu tai teisinga, aš padarysiu, kad tavo širdis tavyje degs; todėl tu pajusi, kad tai teisinga“ (DS 9:8).

Tad pradėkime nuo to, kad nuoširdus kreipimasis į Tėvą danguje ir tikėjimas, kad Jis atsakys į mūsų maldas, yra guodžiantis pagrindas ir [sprendimų] pradžia. […] Viešpats nesems vandens iš tuščio šulinio, tad turime atlikti savo dalį. Kartais bandymas priimti teisingą sprendimą pareikalauja daug pastangų, studijavimo ir kantrybės.³¹

Jei reikia priimti ypač svarbius sprendimus, tai su malda sujungtas pasninkas gali nukreipti link nepaprastų dvasinių įžvalgų.³²

Galime veikti savo nuožiūra, be to, Viešpats tikisi, kad gerus darbus darysime savo laisva valia.

1831 metais Viešpats Savo Bažnyčiai kalbėjo:

„Nes štai, nedera, kad aš visame įsakinėčiau; nes tas, kurį visame reikia versti, yra tingus ir neišmintingas tarnas; todėl jis negauna atlygio.

Iš tiesų sakau: žmonės turėtų būti uoliai užsiėmę daryti gera ir daug ką daryti savo laisva valia, ir įgyvendinti daug teisumo;

nes juose yra galia, kuria jie gali veikti savo nuožiūra. Ir jei žmonės daro gera, jie jokiu būdu nepraras savo atlygio.

Bet tas, kuris nieko nedaro, kol jam neįsakyta, ir įsakymą priima abejojančia širdimi, ir vykdo jį vangiai, yra pasmerktas“ (DS 58:26–29).

Viešpats nori, kad valios laisvę naudotume tam, kad būtume „uoliai užsiėmę daryti gera“ (DS 58:27)

Viešpaties tikslas – didysis sumanymas – yra vis dar tas pats: Savo vaikų išgelbėjimas ir išaukštinimas.

Paprastai Viešpats mums nustato bendrus tikslus ir tam tikrus nurodymus jiems pasiekti, tačiau jis tikisi, kad patys išsiaiškinsime detales ir metodus. Tie metodai ir procedūros paprastai tobulinami per studijavimą ir maldą, bei per tokį gyvenimo būdą, kuris leidžia išgirsti ir sekti Dvasios kuždesiais. Mažiau dvasiškai pažengusiems žmonėms, kaip antai Mozės laikų žmonėms, turėjo būti įsakinėjama dėl daugybės dalykų. Šiais laikais dvasiškai akyli žmonės žvelgia į tikslus, patikrina Viešpaties ir jo pranašų pateiktus nurodymus ir tada veikia su malda – jiems nereikia visur įsakinėti. Toks požiūris žmones ruošia dieviškumui. […]

Kartais Viešpats viltingai laukia, kol jo vaikai ims veikti savarankiškai, o jei jie to nedaro, jie netenka didesnio apdovanojimo; Viešpats tada taip pat visą reikalą atideda į šalį ir leidžia jiems kentėti padarinius arba dar kartą imasi aiškinti smulkiau. Bet bijau, kad kuo smulkesnio paaiškinimo prašysime, tuo menkesnį atlygį gausime.³³

Turime būti stropiai užsiėmę gerumo darbais ir pasaulį palikti geresnį, nei jame gyvenome.³⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kaip jūs supratote, kad „danguje kilęs karas dar nepasibaigė“? (Žr. 1 poskyrį.) Ką galime daryti, kad ir toliau gintume valios laisvės principą?
Žmonės dažnai mąsto, kodėl Dievas leidžia pasaulyje egzistuoti blogiui. Kaip 2 poskyryje pateikti Prezidento Bensono mokymai padeda atsakyti į šį klausimą?
Kaip galime padėti vaikams ir jaunimui suprasti 3 poskyryje esančias tiesas? Kaip galime padėti vaikams ir jaunimui suprasti jų priimamų sprendimų poveikį?
Pamąstykite apie Prezidento Bensono patarimą, kaip priimti „tinkamus, krisčioniškus sprendimus“ (4 poskyris). Ko išmokote apie maldos ir stropių pastangų derinimą priimant sprendimus?
Ką jums reiškia „būti stropiai užsiėm[usiems] gerumo darbais“? Kaip keičiasi jūsų gyvenimas, jei gerus darbus darote laisva valia, o ne laukiate, kol jums bus įsakyta? (Žr. 5 poskyrį.)

Susijusios Raštų eilutės

Pakartoto Įstatymo 11:26–28; Jozuės 24:15; 2 Nefio 2:14–16; Almos 42:2–4; Helamano 14:30–31; DS 29:39–45; 101:78

Pagalba mokytojui

Aptarimas nedidelėmis grupelėmis „suteikia progą pamokoje dalyvauti didesniam skaičiui žmonių. Drovūs dalyviai mažose grupelėse gali išsakyti tokias mintis, kurių jie neišsakytų priešais visą grupę“ (Teaching, No Greater Call [1999], 161).