4 skyrius

Kaip išlikti džiugiems sunkumų metu

„Laimė čia ir dabar susideda iš laisvo, mylinčio ir džiugaus pripažinimo, kad esame Dievo valioje, – pripažinimo visada ir visuose reikaluose, tiek dideliuose, tiek mažuose.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Po Antrojo pasaulinio karo vienas iš pirmųjų Prezidento Ezros Tafto Bensono apaštališkų pavedimų buvo padėti teikti humanitarinę pagalbą Europos šventiesiems. Keliaudamas po Vokietiją jis sutiko ištikimų žmonių, sugebėjusių dvasiškai pakilti aukščiau juos supančios suniokotos aplinkos. Savo dienoraštyje jis rašė:

„Šiandien mačiau baisiausią vaizdą. […] Važiuodamas [Berlyno] gatvėmis ir eidamas per automobiliu nepravažiuojamas gatves mačiau… pusbades moteris, nekantraujančias už lupikiškas kainas nusipirkti bulvių lupenų. […] Mačiau senyvo amžiaus vyrus ir moteris su nedideliais kirvukais entuziastingai kapsnojančius kelmus ir šaknis tam, kad turėtų bent kiek kuro; po to jie viską toliausiai tempdavosi ant visko, kas rieda: ant to, kas liko iš kadaise buvusio kūdikio vežimo ar ant nedidelių vežėčių – lyg kokie įkinkyti galvijai.

Vėliau šalia subombarduotos gatvės, šaltoje pusiau sugriuvusioje trečio aukšto auditorijoje teko susitikti su 480 šąlančių, pusbadžių, tačiau ištikimų pastarųjų dienų šventųjų, susirinkusių į konferenciją. Matyti jų tikėjimo šviesą man buvo tikras įkvėpimas. […] Nesijautė jokio kartėlio ar pykčio, vien malonus tarpusavio bendravimas ir tikėjimo Evangelija reiškimas.“¹

„Nė vienas narys nesiskundė esama materialine padėtimi, nors gerai matėme, kad kai kurie buvo prie pat išsekimo ribos.

[…] Mūsų šventieji […] kupini vilties, drąsos ir tikėjimo; kad ir kur bežvelgtų, jie žvelgia į ateitį linksmai nusiteikę, reikšdami giliausią tikėjimą Evangelija ir savo naryste Bažnyčioje. Mums tai buvo vienas didžiausių kada nors matytų pavyzdžių apie tikruosius Evangelijos vaisius vyrų ir moterų gyvenimuose.“²

Vilties ir optimizmo kupinų pavyzdžių Prezidentas Bensonas matė ir netoli savo paties namų, kur daug jo pažįstamų ūkininkų net ištikus dideliems sunkumams išliko optimistais. Jis sakė:

„Kartą lankiausi viename susirinkime, vykusiame Bankrofte, Aidahe. […] Susirinkimas buvo puikus; jam pasibaigus sveikinausi su keliais nuostabiais ten buvusiais ūkininkais; vienas iš jų buvo vardu brolis Jostas; tad paklausiau jo: „Broli Jostai, kaip reikalai ūkyje?“ Brolis Jostas atsakė: „O, broli Bensonai, viskas gerai, tik dabar turiu 20-ia tūkstančių dolerių mažiau nei prieš tris dienas.“ Paklausiau: „Kas nutiko? vėl šalna?“ Jis atsakė: „Taip, ji kirto grūdams jau subrendus, tad žinote, ką tai reiškia.“ Jis pridūrė: „Ryte užvesime pjaunamąsias mašinas, bet viskas gerai. Dar turime šiek tiek kviečių, taip pat turime atsidėję bent dalį savo metinių atsargų. Tikrai nebadausime, be to, juk sulauksime kito derliaus.“ Kai atsisveikinome su juo, savo žmonai tariau: „Kokia nuostabi dvasia.“

Toliau nuvažiavome į Loganą [už 130 km nuo Bankrofto esantį Jutos miestą]. Su mumis važiavo mūsų vaikai, tad sustojome pagrindinėje gatvėje ir nuėjome į parduotuvę vaikams nupirkti kelių sausainių. Visai netikėtai eidami šaligatviu sutikome brolį Jostą. Paklausiau jo: „Ką veikiate šiame mieste?“ Jis atsakė: „Broli Bensonai, šiandien mes vykstame į šventyklą.“ O aš pasakiau: „Jus ištikusios problemos tikrai nepalaužė jūsų dvasios, ar ne?“ Tada jis mane pamokė. Jis tarė: „Broli Bensonai, ištikus problemoms šventyklos prireikia labiausiai.“³

Tai, kaip Prezidentas Bensonas reaguodavo į savo problemas, pakylėdavo jį pažinojusiuosius; panašiai jį sustiprindavo ir kitų šventųjų pavyzdžiai. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentą Bensoną apibūdino kaip „įdėmiai stebintį įvykius, išlaikantį tam tikrą optimizmą ir linksmumą – to mums tikrai reikėtų pasimokyti“. Vyresnysis Maksvelas pridūrė: „Tas optimizmas kyla ne dėl to, kad besirutuliojantys įvykiai ignoruojami, bet, priešingai, dėl to, kad jie pastebimi ir juose įžvelgiami dalykai, susiję su galiausiai įsitvirtinsiančia karalyste.“⁴

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas rodė džiaugsmingo gyvenimo pavyzdį

Ezros Tafto Bensono mokymai

Jei tikėsime Dangiškuoju Tėvu, tai turėsime viltį ateitimi, būsime optimistiškai nusiteikę dėl dabarties darbų ir turėsime vidinę ramybę.

Visi patirsime nusivylimų ir bėdų – tai gyvenimo dalis. Bet jei tikėsime, tai mūsų nelaimės tebus laikinos, o mūsų vadinamosios nesėkmės virs sėkme. Jei tik kliausimės ir pasitikėsime Dangiškuoju Tėvu, tai Jis per kiekvieną iš mūsų galės daryti stebuklus.⁵

Didelis palaiminimas turėti vidinę ramybę, t. y. turėti patikinimą, turėti ramumo dvasią ir vidinę rimtį nesantaikos ir sunkumų, liūdesio ir nesėkmių metu. Tikras pasitenkinimas sielai yra žinoti, kad Dievas prie šturvalo, kad Jis rūpinasi savo vaikais ir kad drąsiai galime Juo pasikliauti.⁶

Malda – pastovi malda – gali suvesti mus su Dievu, didžiausiu paguodos ir patarimų šaltiniu. „Visada melskis, kad galėtum išeiti nugalėtoju“ (DS 10:5). „Kai įtempiau visas savo galias šauktis Dievo, kad išvaduotų mane“ – štai kaip jaunasis Džozefas Smitas apibūdina savo metodą, naudotą Šventojoje giraitėje tam, kad būtų išvaduotas nuo sunaikinimo (DžS—I 1:16).⁷

Jei netikėsime Dangiškuoju Tėvu, tai mums nesiseks. Tikėjimas mums padeda suprasti tai, kas gali nutikti, suteikia viltį ateitimi ir optimizmo dabartiniuose darbuose. Jei tikime, tai net neabejojame, kad galiausiai pasiseks.⁸

Iš visų žmonių mes, pastarųjų dienų šventieji, turėtume būti didžiausi optimistai ir mažiausi pesimistai. Ir nors žinome, kad „taika bus paimta nuo žemės ir velnias turės galią savo valdoms“, mes taip pat turime patikinimą, kad „Viešpats turės galią savo šventiesiems ir viešpataus tarp jų“ (DS 1:35–36).

Turėdami patikinimą, kad per ateinančius sunkius laikus Bažnyčiai ir toliau vadovaus Dievas, turime asmeninę pareigą užtikrinti, kad kiekvienas iš mūsų liktume ištikimas Bažnyčiai ir jos mokymams. „Tas, kuris išliks tvirtas ir nenugalėtas, tas bus išgelbėtas“ (DžS—M 1:11).⁹

Kasdien turime darbuotis, kad užsitarnautume laimę, tačiau ji to verta.

Neturime jokio pagrindo nerimauti. Gyvenkite pagal Evangeliją, laikykitės įsakymų. Namuose nepamirškite melstis tiek ryte, tiek ir vakare. Laikykitės Bažnyčios standartų. Stenkitės gyventi ramiai ir linksmai nusiteikę. […] Kasdien turime darbuotis, kad užsitarnautume laimę, tačiau ji to verta.¹⁰

Kai Džordžas A. Smitas stipriai susirgo, jį aplankė jo pusbrolis pranašas Džozefas Smitas. Sergantysis vėliau pasakojo: „Jis [pranašas] pasakė man, kad niekada nepasiduočiau nevilčiai, kad ir kokie sunkumai mane suptų. Net jei nugrimzčiau į giliausią Naujosios Škotijos daubą ir visi Uolėtieji kalnai užgriūtų ant manęs – turėčiau nenuleisti rankų, laikytis iš paskutiniųjų, rodyti tikėjimą ir neprarasti drąsos, ir taip darydamas galiausiai nugalėsiu sunkumų kalną“. […]

Būna dienų, kai tiesiog turite teisiai ištverti tol, kol dvasiniai velnio puolimai prieš jus liausis. Viešpats Džozefui Smitui pasakė: „Pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;

ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse“ (DS 121:7–8).

Jei liūdesio debesies apsupti vis tiek eisite pirmyn dėl kilnaus tikslo, tai galiausiai išnirsite į saulėtas viršūnes. Net pats mūsų Mokytojas Jėzus Kristus, atsidūręs didžiausiame išbandyme, kai po nukryžiavimo jį vieną laikinai paliko mūsų Tėvas, toliau darbavosi tarp žmonių vaikų; o visai netrukus po to jis buvo pašlovintas ir įgijo džiaugsmo pilnatvę. Kol patiriate išbandymus, nepamirškite buvusių pergalių, skaičiuokite turimus palaiminimus ir tvirtai vilkitės sulaukti didesnių palaiminimų – jei tik liksite ištikimi. Galite tvirtai žinoti, kad tinkamu metu Dievas nušluostys visas ašaras ir kad „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2:9).¹¹

Būkite linksmi, kad ir ką bedarytumėte. Gyvenkite džiugiai. Gyvenkite laimingai. Gyvenkite entuziastingai, žinodami, kad Dievas negyvena niūrioje ar melancholiškoje aplinkoje; Jis gyvena šviesoje ir meilėje.¹²

„Gyventi laimingai reiškia augti dvasine stiprybe iki tobulybės“

Dangiškasis Tėvas nori, kad būtume laimingi ir Jis laimins mus, jei seksime Jo valia mums.

„Žmonės yra, kad galėtų džiaugtis“ (2 Nef 2:25). Dangiškasis Tėvas nori, kad būtume laimingi. Jis tikisi, kad būsime laimingi. Tačiau laimės nebus, jei nusižengsime standartams. Laimės nebus, jei negyvensite pagal savo įsitikinimus, pagal tai, ką žinote esant teisinga. Labai lengva tam tikrus dalykus imti traktuoti kaip mažiau reikšmingus. Labai lengva ieškoti priekabių, kritikuoti, širdyje laikyti ką nors, kas jums nepatinka Bažnyčios tvarkoje. Labai lengva griebtis kartėlio ir jo laikytis tol, kol mums taps liūdna ir vaikščiosime liūdnais veidais. Liūdnas veidas niekada nėra laimėjęs nei mūšyje, nei meilėje.¹³

Ar suvokiame, kad laimė čia ir dabar susideda iš laisvo, mylinčio ir džiugaus pripažinimo, kad esame Dievo valioje, – pripažinimo visada ir visuose reikaluose, tiek dideliuose, tiek mažuose? Gyventi tobulai reiškia gyventi laimingai. Gyventi laimingai reiškia augti dvasine stiprybe iki tobulybės. Viskas, ką darome pagal Dievo valią, yra to augimo dalis. Neskaidykime savo gyvenimo į atskiras sritis. Vienykime savo gyvenimą ir nepaisykime fiktyvios garbės ir šlovės, kurios Dievas nepripažino. Atminkime tikrąjį mūsų stiprybės ir laimės šaltinį, neapsiribojantį žmonių galiomis ir aplinkybėmis.¹⁴

Turime mokytis ir dar kartą mokytis, kad tik priimdami ir gyvendami pagal Mokytojo mokytą meilės Evangeliją, tik vykdydami Jo valią galėsime sutraukyti mus pančiojančias neišmanymo ir abejonių virves. Privalome išmokti šią paprastą ir šlovingą tiesą tam, kad tiek dabar, tiek ir amžinybėje galėtume patirti malonius Dvasios džiaugsmus. Turime pasinerti į Jo valios vykdymą. Savo gyvenime pirmą vietą turime skirti Jam. Taip, mūsų palaiminimų daugėja tuomet, kai Jo meile dalijamės su savo artimaisiais.¹⁵

Paulius sakė: „Broliai, […] tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn

į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 3:13–14).

Tegul jūsų protą užpildo tikslas būti panašiems į Viešpatį, nes nekantraudami pažinti Jį ir vykdyti Jo valią atsikratysite slegiančių minčių. Paulius sakė: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Filipiečiams 2:5). Jėzus sakė: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane“ (DS 6:36). Ir kas nutiks, jei taip darysime? „Nesvyruojantiems duo[si] ramybę ir teik[si] gerovę, nes jie tavimi pasitiki“ (Izaijo 26:3).¹⁶

Niekada nebūsime vieniši, jei gyvensime taip, kaip turėtume gyventi, nes mūsų Tėvas visuomet bus su mumis tam, kad mus laimintų. Jis nori, kad mums sektųsi. Jis nori, kad būtume laimingi. Jis nori, kad pasiektume savo nusistatytus gerus tikslus. Jei darysime savo dalį, Jis padarys Savo dalį.¹⁷

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kodėl, jūsų manymu, tikėjimas Dievu „suteikia vilties ateitimi ir optimizmo dabartiniuose darbuose“? Kuriuo patarimu iš 1 poskyrio galėtumėte pasidalinti su vidinės ramybės ieškančiu žmogumi? Kodėl būtent tuo patarimu?
Peržiūrėdami 2 poskyrį prisiminkite laikus, kai turėjote „teisiai ištverti“ sunkumus. Ko išmokote iš tų patyrimų? Kokiais būdais Viešpats padeda tiems, kurie išbandymus ryžtasi pereiti ištikimai?
Kokie patyrimai jums padėjo suprasti, kad Dangiškasis Tėvas nori, jog būtumėte laimingi ir jus lydėtų sėkmė? Kodėl, jūsų manymu, „laimė čia ir dabar susideda iš […] pripažinimo, kad esame Dievo valioje“? (Žr. 3 poskyrį.)

Susijusios Raštų eilutės

Mato 11:28–30; Jono 14:27; 16:33; Galatams 5:22; Mozijo 2:41; Moronio 9:25–26; DS 101:11–16

Pagalba studijuojant

„Apžvelkite tai, ką studijuojate, tiek greitai perskaitydami knygą, skyrių ar eilutę, tiek peržiūrėdami antraštes. Stenkitės suprasti kontekstą ir situaciją“ (Skelbti mano evangeliją [2005], p. 23). Kad geriau suvoktumėte, galite skyrių ar pastraipą perskaityti kelis kartus. Jei taip darysite, jums gali atsiskleisti gilios įžvalgos.