20 skyrius

„Ganyk mano aveles“

„Visi turime išmokti būti tikrais ganytojais. Turime kitiems rodyti tokią pačią meilę, kokią mums visiems jaučia Gerasis Ganytojas. Kiekviena siela yra Jam brangi.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas papasakojo nutikimą, kurį patyrė tarnaudamas patarėju kuolo prezidentūroje:

„Prieš daug metų Boisyje, Aidahe, vykusiame kuolo prezidentūros susirinkime mes bandėme parinkti prezidentą silpniausiam ir mažiausiam vyresniųjų kvorumui kuole. Mūsų raštininkas atnešė to kvorumo vyresniųjų sąrašą ir jame buvo vardas vyro, kurį kažkiek metų pažinojau. Jis buvo kilęs iš stiprios pastarųjų dienų šventųjų šeimos, tačiau mažai ką darė Bažnyčioje.

Jeigu vyskupas paprašydavo ką nors pataisyti maldos namuose, jis dažniausiai sutikdavo, jeigu vyresnieji norėdavo žaisti mažajį beisbolą, kartais galima būdavo matyti ir jį, žaidžiantį su jais. Jis turėjo vadovo savybių, buvo vieno klubo prezidentas ir jam tai gerai sekėsi.

Pasakiau kuolo prezidentui: „Gal gali mane įgalioti, kad nueičiau, susitikčiau su tuo vyru ir pakviesčiau jį susitvarkyti gyvenimą pagal Bažnyčios standartus ir imtis vadovauti kvorumui? Žinau, kad yra šioks toks pavojus, tačiau jis galėtų tarnauti.“

Kuolo prezidentas pasakė: „Eik ir telaimina tave Viešpats.“

[…] Nuėjau į to vyro namus. Niekada nepamiršiu jo veido išraiškos, kai jis atidarė duris ir išvydo priešais save kuolo prezidentūros narį. Jis neryžtingai pakvietė mane vidun, jo žmona ruošė pietus ir galėjau užuosti iš virtuvės sklindantį kavos kvapą. Paprašiau jo, kad pakviestų savo žmoną prisijungti prie mūsų, ir kada visi susėdome pasakiau jam, kodėl atėjau. Pasakiau jam: „Neprašysiu, kad atsakytum šiandien. Viskas, ko noriu, kad pažadėtum man apgalvoti, pasimelsti dėl to ir pamąstyti, ką tai reikštų tavo šeimai, o aš ateisiu pas tave kitą savaitę.“ Ir pridūriau: „Jeigu nuspręsi atsisakyti, mes vis dar tave mylėsime.“

Kitą sekmadienį, vos tik jam atvėrus duris, pamačiau pasikeitimą. Jis džiaugėsi mane matydamas ir greitai pakvietė vidun, paprašė, kad žmona prisijungtų prie mūsų. Jis tarė: „Broli Bensonai, padarėme, kaip sakėte. Mes apgalvojome, pasimeldėme dėl to ir nusprendėme priimti pašaukimą. Jeigu jūs, broliai, taip pasitikite manimi, aš esu pasiryžęs sutvarkyti savo gyvenimą pagal Bažnyčios standartus, ką jau seniai turėjau padaryti.“

Jis taip pat pridūrė: „Nuo jūsų apsilankymo praeitą savaitę negėriau nė vieno puodelio kavos ir nesiruošiu daugiau jos gerti.“

Jis buvo paskirtas kvorumo prezidentu ir to kvorumo lankomumas pradėjo augti ir nesiliauja augęs. Jis ėmėsi darbo: apkabindavo mažiau aktyvius vyresniuosius ir padėdavo jiems grįžti. Po kelių mėnesių išvykau iš to kuolo.

Po daug metų vieną dieną Šventyklos aikštėje Solt Leik Sityje prie manęs priėjo vienas vyras, ištiesė savo ranką ir tarė: „Broli Bensonai, jūs manęs turbūt neprisimenate.

„Taip, prisimenu, – pasakiau, – bet neprisimenu jūsų vardo.“

Jis pasakė: „Ar prisimenate, kaip prieš septynerius metus Boisyje atėjote į namus pas nuklydusį vyresnįjį?“ Tada, žinoma, viską prisiminiau. Po to jis tarė: „Broli Bensonai, negyvensiu pakankamai ilgai, kad galėčiau atsidėkoti jums už tai, kad tą sekmadienio popietę atėjote į mano namus. Dabar esu vyskupas. Maniau, kad buvau laimingas, tačiau nežinojau, kas yra tikroji laimė.“¹

Įkvėptas to ir kitų nutikimų Prezidentas Bensonas ragino ištikimus pastarųjų dienų šventuosius ištiesti pagalbos ranką Bažnyčios nariams, kurie gyvena „atsiskyrę nuo Bažnyčios įtakos ir Evangelijos“.² 1984 metų balandžio mėnesio visuotinėje konferencijoje jis pasakė: „Esame patenkinti, kad daug mūsų brolių ir seserų buvo suaktyvinti. Raginame kunigijos ir pagalbinių organizacijų vadovus toliau dirbti tą didį darbą.“³ Tą pačią savaitę jis kalbėjo grupei kunigijos vadovų apie poreikį Bažnyčioje rodyti draugystę tiems vyrams, kurie dar nebuvo įšventinti vyresniaisiais:

„Nerimauju dėl tų vyrų, šeimų galvų. […] Nemanau, kad dabar Bažnyčioje turime didesnį iššūkį už tų vyrų aktyvinimą ir pagalbą jiems, kad pasiektų tokį lygį, kai galės nusivesti savo šeimas į Viešpaties namus ir atverti jiems didžiausius vyrams ir moterims šiame ir ateisiančiame pasauliuose žinomus palaiminimus.

Broliai, viliamės ir meldžiamės, kad jūs į šį aktyvinimo darbą žiūrėtumėte rimčiau nei į laikiną programą. Tikimės, kai šis Bažnyčios istorijos laikotarpis bus aprašytas, bus pasakyta, kad tuo metu Dievo Bažnyčia susigrąžino daug nuklydusių ir prarastų sielų.“⁴

„Dabar yra laikas pritaikyti Gelbėtojo mokymą apie gerąjį ganytoją“

Ezros Tafto Bensono mokymai

Į mūsų, kaip Viešpaties pasekėjų, misiją įeina pareiga ištiesti pagalbos ranką mūsų broliams ir seserims, kurie atsiskyrė nuo Bažnyčios.

Viešpaties bažnyčios tikslas paskatinti kiekvieno Dievo sūnaus ir dukros progresą link paskutinio amžinojo gyvenimo palaiminimo. […]

Noriu aptarti mūsų misiją tobulinti šventuosius, ypač iššūkį suaktyvinti tuos, kurie atsiribojo nuo aktyvaus gyvenimo Bažnyčioje. Tie nariai, mūsų broliai ir seserys, šiuo metu gyvena atsiskyrę nuo Bažnyčios ir Evangelijos įtakos.

Toje mažiau aktyvių narių grupėje yra daug nesilankančių, kurie gali būti abejingi ir kuriems gali būti nesvarbu. Taip pat yra tų, kurie laikinai prarasti, nes nežinome jų buvimo vietos. Kai kurie iš jų yra naujai atsivertusieji, kurie, matyt, negavo ugdančio dėmesio ir mokymų, kurie būtų jiems padėję būti „šventųjų bendrapiliečiai[s]“ (žr. Ef 2:19). Daugelis yra vieniši suaugusieji.

Visiems tokiems asmenims mes, kaip Bažnyčios nariai ir Viešpaties pasekėjai, turime atgaivinti savo meilę ir ištiesti širdingą kvietimą sugrįžti. „Grįžkite. Grįžkite ir puotaukite prie Viešpaties stalo ir vėl ragaukite saldžius ir sočius bendrystės su šventaisiais vaisius“ (Ensign, March 1986, p. 88).

Mes susiduriame su dideliais sunkumais. […] Turime panaudoti stiprų tikėjimą, didelę energiją ir tvirtą pasiryžimą, jeigu norime padėti tiems broliams ir seserims. Tačiau turime tai padaryti. Viešpats tikisi, kad padarysime. Ir mes tai padarysime!⁵

Stengdamiesi maitinti tuos, kurie nuklydo, turime pritaikyti Gelbėtojo mokymą apie gerąjį ganytoją.

Dabar yra laikas pritaikyti Gelbėtojo mokymą apie gerąjį ganytoją mūsų iššūkiui sugrąžinti prarastąsias avis ir nuklydusius ėriukus.

„Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?

Ir jei surastų, – iš tiesų sakau jums, – jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios“ (Mato 18:12–13).

Jėzaus laikais palestinietis ganytojas pažinojo kiekvieną savo avį. Avys žinojo jo balsą ir pasitikėjo juo. Jos nesekdavo paskui nepažįstamąjį. Todėl pašauktos avys ateidavo pas jį (žr. Jono 10:1–5, 14).

Atėjus vakarui, ganytojai atvesdavo savo avis į užtvarą, arba avių gardą. Avių gardą supdavo aukštos sienos, kurių viršuje būdavo dygliai, kad laukiniai žvėrys arba vagys negalėtų perlipti. Tačiau kartais alkio genamas laukinis žvėris peršokdavo sienas ir patekdavo tarp avių, jas išgąsdindavo ir sukeldavo pavojų.

Tokia situacija išryškindavo skirtumą tarp tikrojo ganytojo – to, kuris mylėjo savo avis, ir samdinio, dirbančio tik dėl atlygio ir iš pareigos. Tikrasis ganytojas buvo pasiryžęs atiduoti gyvybę už avis. Jis eidavo tarp avių ir kovodavo už jas. Tuo tarpu samdinys vertindavo savo asmeninį saugumą labiau nei avis ir dažniausiai pabėgdavo nuo pavojaus.

Jėzus panaudojo paprastą savo laikų pavyzdį, kad paskelbtų, jog Jis yra Gerasis Ganytojas, Tikrasis Ganytojas. Kadangi Jis myli Savo brolius ir seseris, noriai ir savo valia guldo Savo gyvybę už juos (žr. Jono 10:11–18).

Galiausiai Gerasis Ganytojas atidavė Savo gyvybę už savo avis – už jus ir mane, už mus visus.

Gerojo ganytojo simbolis Bažnyčioje šiais laikais turi prasmingų analogijų. Avis turi vesti akylas ganytojas. Yra daug klaidžiojančių. Kai kurias nuviliojo trumpalaikiai trukdžiai. Kitos tapo visiškai prarastos.

Suprantame, kad, kaip ir praeityje, kai kurios avys maištaus ir bus „kaip laukinė kaimenė, kuri bėga nuo ganytojo“ (Mozijo 8:21). Tačiau dauguma mūsų problemų kyla iš meilės ir rūpestingo ganymo stygiaus, todėl reikia išsiugdyti daugiau ganytojų.

Ganytojo globojami mūsų nauji nariai, tie Evangelijos naujagimiai, turi būti maitinami draugyste, kol augs jų Evangelijos pažinimas ir jie pradės laikytis naujų standartų. Toks dėmesys padės užtikrinti, kad jie nesugrįš prie senų įpročių.

Ganytojui meiliai rūpinantis mūsų jauni žmonės, mūsų jaunosios avelės, nebebus linkusios klaidžioti. Jeigu ir klaidžios, ganytojo lazdos kablys – meili ranka ir supratinga širdis – padės juos susigrąžinti.

Ganytojui rūpinantis daugelis tų, kurie dabar nepriklauso kaimenei, vis dar gali būti sugrąžinti. Daugelis tų, kurie susituokė už Bažnyčios ribų ir priėmė pasaulio gyvenimo stilių, gali atsiliepti į kvietimą grįžti į kaimenę.⁶

Puoselėdami draugystę savo apylinkėse ir skyriuose, padedame vieni kitiems likti Gerojo Ganytojo kaimenėje

Nuklydusiems pastarųjų dienų šventiesiems reikia tikro, nuoširdaus tikrų ir mylinčių ganytojų rūpesčio.

Nėra jokių naujų šios senos avių nuklydimo kitur ieškoti maisto problemos sprendimo būdų. Jėzaus Petrui duotas įsakymas, kurį jis pabrėžė pakartodamas tris kartus, yra patikrintas sprendimas: „Ganyk mano avinėlius. Ganyk mano aveles. Ganyk mano avis“ (žr. Jono 21:15–17).

Kaip sakoma šlovingame Mormono Knygos pamokyme, pasikrikštijusius į Kristaus bažnyčią reikia nuolat „atsimint[i] ir maitint[i] geruoju Dievo žodžiu“ (Mor 6:4).

Todėl atsakymas randamas pamaldžiame kaimenės ganyme ir maitinime, kitaip sakant, asmeniškoje globoje. Turi būti tikras, nuoširdus tikro ir mylinčio ganytojo rūpestis, o ne tik paviršutiniškas domėjimasis, kurį gali demonstruoti samdinys.

Kai mes aptariame tikrojo ganytojo koncepciją, suvokiame, kad Viešpats davė šią atsakomybę turintiems kunigystę. Tačiau seserys taip pat turi „ganymo“ pašaukimus geraširdiškoje ir meilioje tarnystėje, kurią jos atlieka viena kitai ir kitiems. Todėl visi turime išmokti būti tikri ganytojai. Turime kitiems rodyti tokią pačią meilę, kokią mums visiems jaučia Gerasis Ganytojas. Kiekviena siela yra Jam brangi. Jis kviečia kiekvieną narį – kiekvieną Dievo sūnų ir dukrą.

„Štai jis siunčia kvietimą visiems žmonėms, nes gailestingumo rankos yra ištiestos į juos, ir jis sako: Atgailaukite, ir aš jus priimsiu. […]

Ateikite pas mane ir ragausite gyvybės medžio vaisiaus; […]

taip, ateikite pas mane ir neškite teisumo darbus“ (Almos 5:33–35).

Jis kviečia visus. Visi, kurie priims Jo maloningą kvietimą dalyvauti Jo Evangelijoje, yra laukiami. Avis – kai kurias nuklydusias, kitas abejingas, kai kurias labai užsiėmusias – reikia rasti ir su meile sugrąžinti į aktyvumą. Šiame darbe turi būti panaudoti visi kunigijos ir pagalbinių organizacijų ištekliai.

Tas iššūkis taip ir liks nenugalėtas, kol kuolo, apylinkės, kvorumo ir pagalbinių organizacijų vadovai ir ištikimi nariai visur neparodys valios ir tikėjimo ir nesugrąžins mažiau aktyvių atgal į visišką aktyvumą Bažnyčioje.

Kai nuoširdžiai stengsitės įvykdyti šį teisų tikslą, raginame jus iš naujo pabrėžti veiksmingą namų mokymą ir veiksmingą Paramos bendrijos lankomąjį mokymą. Namų mokymas ir lankomasis mokymas yra įkvėptos programos. Jos sukurtos, kad kas mėnesį būtų galima pasiekti kiekvieną Bažnyčios narį, tiek aktyvų, tiek ir mažiau aktyvų. Prašau, labiau pabrėžkite namų mokymą ir lankomąjį mokymą.⁷

Toliau tarnaudami savo broliams ir seserims galime padėti jiems priimti visus Evangelijos palaiminimus ir apeigas.

Mūsų maldos dabar turi būti tokios pat stiprios ir rūpestingos, kokios buvo Almos maldos, kai jis siekė sugrąžinti nuklydusius zoramininkus, kai jie atitolo nuo Viešpaties:

„O Viešpatie, ar nesuteiktum mums sėkmės atvedant juos vėl pas tave Kristuje.

Štai, o Viešpatie, jų sielos yra brangios, ir daugelis jų yra mūsų broliai; todėl duok mums, o Viešpatie, galios ir išminties, kad galėtume vėl atvesti šiuos savo brolius pas tave“ (Alma 31:34–35; kursyvas pridėtas). […]

Sielų suaktyvinimo principai nesikeičia. Jie yra:

1. Prarastąjį arba mažiau aktyvų reikia surasti ir su juo susisiekti.

2. Turi būti rodomas meilus rūpestis. Jie turi jausti mūsų meilę.

3. Jie turi būti mokomi Evangelijos. Jie turi jausti Šventosios Dvasios galią per mokytojus.

4. Jie turi būti įtraukti į mūsų bendrystę.

5. Jie turi turėti prasmingas pareigas Bažnyčioje.

Mormono Knygos žodžiais sakant, turime „toliau tarnau[ti]“ (3 Nef 18:32).

Mums ypač rūpi, kad naujai atsivertusieji būtų įtraukti į visateisę bendrystę Bažnyčioje. Juos reikia pasitikti išskėstomis rankomis.

Būkite vieningi mažiau aktyvių žmonių sugrąžinimo atgal į visišką aktyvumą Bažnyčioje darbe. Taip darydami visi būsime stipriau sujungti vykdydami Bažnyčios misiją – stipriau į Bažnyčios narių gyvenimus nešti Evangeliją su visais jos palaiminimais ir apeigomis. Bažnyčiai „reikia kiekvieno nario“ (DS 84:110), o kiekvienam nariui reikia Evangelijos, Bažnyčios ir visų jos apeigų.

Visi siekime, kad Viešpaties palaiminimai stiprintų mus ir suteiktų mums būtinos galios ir įtakos, kurios mums prireiks kartu dirbant šiame didžiame meilės darbe.⁸

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Ką jaučiate, kai galvojate apie šeimos narius ar draugus, kurie „gyvena atsiskyrę nuo Bažnyčios ir Evangelijos įtakos“? Ką galime padaryti, kad padėtume jiems? (Žr. 1 poskyrį.)
Apmąstykite Prezidento Bensono mokymus apie samdinio ir ganytojo skirtumus (žr. 2 poskyrį). Ką galime daryti, kad būtume geresni ganytojai?
Prezidentas Bensonas priminė mums, kad žmonėms reikia „tikro, nuoširdaus tikrų ir mylinčių ganytojų rūpesčio“ (3 poskyris). Kaip galime išsiugdyti nuoširdų rūpestį kitais? Apmąstydami šį klausimą pagalvokite apie savo tarnystę namų mokytoju arba lankančiąja mokytoja.
Ką, jūsų manymu, reiškia „toliau tarnauti“? (3 Nefio 18:32.) Apmąstykite penkis principus, kuriais pasidalino Prezidentas Bensonas, kad padėtų mums tarnauti tiems, kuriems reikia sugrįžti į aktyvų gyvenimą Bažnyčioje (žr. 4 poskyrį). Kaip kiekvienas iš tų principų padeda kam nors priimti Evangelijos palaiminimus?

Susijusios Raštų ištraukos

Mato 9:10–12; Luko 15; 22:32; 1 Petro 5:2–4; Moronio 6:4; DS 18:10–16; 84:106

Pagalba studijuojant

„Skaitymas, studijavimas ir apmąstymas yra skirtingi dalykai. Skaitydami žodžius galime suvokti idėjas. Studijuodami galime suvokti Raštų struktūrą ir sąsajas. Bet apmąstydami pakviečiame Dvasios apreiškimą. Man apmąstymas reiškia galvojimą ir meldimąsi po kruopštaus Raštų skaitymo ir studijavimo“ (Henris B. Airingas, „Tarnaukite su Dvasia“, 2010 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).