1837 ir 1838 m. tarp kai kurių Bažnyčios vadovų ir narių Kirtlande, Ohajuje, ir šiauriniame Misūryje paplito kaltinimai, nesutarimai ir atsimetimas. Problemos paaštrėjo kai kuriems žmonėms pradėjus reikšti atvirą pasipriešinimą Pranašui Džozefui Smitui. Iš ankstyvųjų šventųjų patirties galime pasimokyti, kad pasipriešinimo metu esame sustiprinami tuomet, kai gyvename teisiai ir palaikome Viešpaties tarnus.
Lentoje užrašykite žodžius: piktas, įsižeidęs, pavydus. Pakvieskite mokinius prisiminti, kada jie patyrė tokius jausmus.
Paskatinkite kurį nors mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktą pasakojimą. Paprašykite mokinių surasti, į kokią situaciją pateko Tomas B. Maršas ir dėl ko jis jautė lentoje užrašytus jausmus.
1835 m., netrukus po to, kai buvo pašauktas būti apaštalu, Tomas B. Maršas buvo paskirtas Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentu. 1837 m. pavasarį Prezidentas Maršas sužinojo, kad vienas iš Dvylikos Apaštalų vyresnysis Parlis P. Pratas ruošėsi vykti į misiją Anglijoje be jo nurodymo. Tuomet Prezidentas Maršas, būdamas Misūryje, parašė vyresniajam Pratui bei kitiems Dvylikos nariams ir pakvietė juos 1837 m. liepos 24 d. susitikti Kirtlande, Ohajo valstijoje, kad galėtų vieningai sutarti dėl vykimų į misijas. Tačiau, likus dviems mėnesiams iki planuoto susirinkimo, kiti du Dvylikos nariai vyresnieji Heberis Č. Kimbolas ir Orsonas Haidas išvyko į Angliją, nes buvo gavę pašaukimus į misiją iš Pranašo Džozefo Smito. Prezidentas Maršas, žinoma, nuliūdo dėl to, kad Dvylika vyko skelbti Evangeliją Anglijoje nepasitarę su juo.
Ką šioje situacijoje Prezidentas Maršas galėjo daryti, kad išvengtų lentoje užrašytų jausmų?
Kodėl pavojinga leisti tokiems jausmams valdyti mūsų mintis ir veiksmus? (Atkreipkite mokinių dėmesį, kad tokie jausmai žeidžia Šventąją Dvasią ir dažnai veda į rimtesnę nuodėmę.)
Paprašykite kurio nors mokinio perskaityti šį pasakojimą:
Prezidentas Maršas pasidalino patiriamais iššūkiais su Pranašu Džozefu Smitu ir kreipėsi patarimo. Atsakydamas, Viešpats davė apreiškimą, kuris užrašytas Doktrinos ir Sandorų 112 skyriuje.
1837 m. liepą, kai Viešpats davė šį apreiškimą, Bažnyčioje buvo susiskaldymas, nesutarimai ir atsimetimas. Dėl išdidumo ir godumo kai kurie Bažnyčios nariai atvirai kritikavo Pranašą Džozefą Smitą ir abejojo jo įgaliojimu. Kai kurie Bažnyčios nariai, tarp jų kai kurie Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai, netgi siekė pašalinti Džozefą Smitą iš Bažnyčios Prezidento pareigų.
Kokie jausmai paskatino kai kuriuos Bažnyčios narius nepaisyti turimo liudijimo apie tiesą ir atvirai sukilti prieš Pranašą Džozefą Smitą?
Pakvieskite mokinius perskaityti Doktrinos ir Sandorų 112:10–12, 15 ir surasti, ką Viešpats patarė Prezidentui Maršui ir kitiems Dvylikos Kvorumo nariams daryti, kad padėtų Bažnyčios nariams vengti kritikuoti savo vadovus.
Paskatinkite mokinius papasakoti, ką jie rado. Tada paklauskite:
Kaip šiose eilutėse esantis patarimas gali padėti Bažnyčios nariams vengti kritikuoti Bažnyčios vadovus? (Mokiniams atsakinėjant į šį klausimą, padėkite jiems surasti šiuos principus: Jei esame nuolankūs, Viešpats mus ves ir atsakys į mūsų maldas. Viešpats reikalauja, kad palaikytume vadovus, turinčius pirmininkavimo Bažnyčiai raktus. Galite pasiūlyti mokiniams 15 eilutę susieti su Doktrinos ir Sandorų 84:35–38. Galite atkreipti dėmesį, kad patarimas įspėti Dvylikos narius yra skirtas Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentui, o ne Bažnyčios nariams.)
Išdalinkite mokiniams šios pamokos pabaigoje pateiktą padalomąją medžiagą. Galbūt vertėtų suskirstyti mokinius į grupeles ir kiekvienai jų paskirti drauge perskaityti skyrelį „Atsimetimas Kirtlande. Būtinybė ištikimai sekti Bažnyčios vadovais“. Pakvieskite mokinius grupelėse aptarti šios dalies pabaigoje pateiktus klausimus.
Galite šią pamokos dalį baigti parodydami ir aptardami šį Pirmosios Prezidentūros Prezidento Heberio Č. Kimbolo (1801–1868) teiginį:
Paveikslėlis
President Heber C. Kimball
„Pateiksiu jums principą, apie kurį brolis Džozefas Smitas kalbėdavo Navū. Jis sakė, kad atsimetimas prasideda nuo pasitikėjimo šios bažnyčios ir karalystės vadovais praradimo ir kad pastebėję šią dvasią galite žinoti, jog ją turintį žmogų ji nuves į atsimetimą“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], 307).
Norėdami pabrėžti, kaip svarbu sekti pranašu ir kitais Bažnyčios vadovais, perskaitykite toliau pateiktą Brigamo Jango (1801–1877), tuometinio Dvylikos Apaštalų Kvorumo nario, teiginį:
Paveikslėlis
President Brigham Young
Prezidentas Brigamas Jangas, būdamas Kirtlande, susidūrė su grupele atsimetusiųjų, kurie intrigas prieš Pranašą Džozefą Smitą rezgė būdami tarp šventyklos sienų. Jis pareiškė: „Aš pakilau ir tiesiai šviesiai jiems pasakiau, kad Džozefas yra Pranašas, aš tai žinau, o jie gali plūsti ir šmeižti jį kiek panorėję, tačiau jie negali sunaikinti Dievo Pranašo paskyrimo, jie tegali sunaikinti savo pačių įgaliojimą, nutraukti sąsają, jungusią juos su Pranašu ir Dievu ir nugrimzti į pragarą“ (Teachings of Presidents of the Church: Brigham Young [1997], 79).
Galbūt vertėtų palikti mokinius suskirstytus grupelėmis ir kiekvienai jų paskirti drauge perskaityti padalomąją medžiagą, pavadinimu „Nesutarimai šiauriniame Misūryje. Mokymasis gerai ištverti pasipriešinimą“. Paaiškinkite, kad šiame poskyryje pateikiamas aprašymas byloja apie tai, kodėl šventieji buvo išvaryti iš šiaurinio Misūrio, o Pranašas įkalintas Liberčio kalėjime. Pakvieskite mokinius grupelėse aptarti šios dalies pabaigoje pateiktus klausimus.
Mokiniams baigus atsakinėti į klausimus, paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 121–123 yra pateikiamos ištraukos iš Pranašo Džozefo Smito laiško, parašyto paskutinėmis jo kalėjimo Libertyje dienomis.
Pakvieskite mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 121:1–6. Paprašykite mokinių surasti, ko Pranašas paklausė Viešpaties?
Kokius klausimus radote?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 121:7–10, 16–17; 122:7–9. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir pamąstyti, kaip Džozefą Smitą, patiriantį nepaliaujamą priešų pasipriešinimą, galėjo sustiprinti Viešpaties atsakymas į jo maldavimus.
Paprašykite mokinių išvardinti šiose eilutėse esančius principus ir doktrinas. (Galimi tokie atsakymai: Jei gerai ištversime pasipriešinimą mirtingajame gyvenime, Dievas palaimins mus tiek dabar, tiek amžinybėje. Tie, kurie kaltina Viešpaties tarnus, yra nuodėmės vergai. Galime būti sustiprinti sunkumų metu, jei pasikliausime Gelbėtojo Apmokėjimu ir atminsime tikros Jo ištvermės pavyzdį.)
Pateikite šį vyresniojo Nylo L. Anderseno iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį ir pakvieskite kurį nors mokinį jį garsiai perskaityti:
Paveikslėlis
Elder Neil L. Andersen
„Galiausiai išbandymai bus išbandantys. Gali būti sielvartas, sutrikimas, bemiegės naktys ir ašaromis suvilgytos pagalvės. Tačiau mūsų išbandymai neturi būti dvasiškai mirtini. Jie neturi atitraukti mūsų nuo Dievo namiškių. […]
Kaip stipri ugnis geležį paverčia plienu, taip ir mes būsime dvasiškai išgryninti ir sustiprinti, jei liksime ištikimi ugningų mūsų tikėjimo išbandymų metu“ („Jūsų tikėjimo išbandymas“, 2012 m. spalio Visuotinės konferencijos medžiaga).
Pakvieskite mokinius pagalvoti, ką jie darė ar darys, kad atmintų, jog Dievas gali juos sustiprinti, kai jie dėl tikėjimo patiria sunkumus ar pasipriešinimą. Skirkite laiko, kad mokiniai galėtų pasidalinti patyrimais ar mintimis, apie pasitikėjimą Dievu sunkiu gyvenimo metu.
Atsimetimas Kirtlande: būtinybė ištikimai sekti Bažnyčios vadovais
1837 m. Kirtlande, Ohajuje, esantys šventieji patyrė finansinių sunkumų. Norėdami padėti šventiesiems būti finansiškai savarankiškesniems, Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai įkūrė į banką panašią bendrovę, pavadintą „Kirtlando saugumo bendrija“. Dėl tuo metu ištikusios ekonominės krizės daugybė Jungtinėse valstijose buvusių bankų žlugo. 1837 m. rudenį žlugo ir „Kirtlando saugumo bendrija“. Du šimtai banko investuotojų prarado beveik viską, didžiausių nuostolių patyrė Džozefas Smitas. Nors „Kirtlando saugumo bendrija“ nebuvo finansuojama Bažnyčios, kai kurie šventieji laikė ją Bažnyčios arba Pranašo banku ir dėl savo finansinių problemų kaltino Džozefą Smitą. Kai kurie net pradėjo jį vadinti puolusiu pranašu. Buvo daug tokių, kurie, nepaisydami dėl banko žlugimo prarastų pinigų, išlaikė tikėjimą ir liko ištikimi Pranašui.
Tarp daugybės šventųjų pasklido atsimetimo ir kaltų ieškojimo dvasia. Iki 1838 m. birželio Bažnyčią paliko maždaug 200 ar 300 atsimetėlių, tarp kurių buvo keturi Apaštalai, trys Mormono Knygos liudytojai ir vienas Pirmosios Prezidentūros narys. Vis dėlto dauguma šventųjų atlaikė šį tikėjimo išbandymą panašiai kaip tai padarė Brigamas Jangas. Juos sustiprino Viešpats, ir jie išlaikė liudijimus. Kai kurie šiuo atsimetimo laikotarpiu palikę Bažnyčią vėliau sugrįžo ir pageidavo vėl prisijungti prie Viešpaties Bažnyčios. Tarp jų buvo Oliveris Kauderis, Martinas Harisas, Lukas Džonsonas ir Frederikas G. Viljamsas.
Šių sunkumų Kirtlande įkarštyje keletas atsimetėlių reikalavo Džozefo Smito gyvybės. 1838 m. sausio 12 d. dvasios perspėtas jis išvyko drauge su Sidniu Rigdonu. Priešai juos persekiojo dienų dienas, tačiau juos saugojo Viešpats. 1838 m. kovo 14 d. jie su šeimomis atkeliavo į Far Vestą.
Aptarkite su mokiniais šiuos klausimus:
Kokius principus, susijusius su tuo, kaip reaguoti į patiriamą pasipriešinimą, įžvelgiate šiuose įvykiuose? Ko iš šių įvykių galime pasimokyti apie tai, kaip reaguoti į pasipriešinimą Bažnyčiai?
Ką galime daryti, kad liktume ištikimi Bažnyčios vadovams net tuomet, kai kiti žmonės juos kritikuoja?
Kaip buvote palaiminti dėl to, kad sekėte pranašu?
Nesutarimai šiauriniame Misūryje. Mokymasis gerai ištverti pasipriešinimą
1837 ir 1838 m. kai kurie nepatenkinti ir iš Bažnyčios pašalinti nariai, gyvenantys tarp šventųjų Far Veste, pradėjo kelti bylas prieš Bažnyčią ir jos vadovus ir persekioti Bažnyčią. 1838 m. birželį Sidnis Rigdonas pasakė aršią kalbą, kuri vėliau buvo pavadinta „Salt sermon“ (liet. Druskos pamokslas). Jis rėmėsi Mato 5:13 teigdamas, kad kai druska praranda savo skonį, ji niekam netinka, ir belieka ją išmesti, t. y. Bažnyčią palikusieji turėtų būti išmesti iš šventųjų tarpo. Praėjus dviem savaitėms, liepos 4 d., Sidnis Rigdonas kalbėdamas pažadėjo, kad šventieji ginsis, net jei tai reikštų „sunaikinimo karą“. Nors šios dvi kalbos iš pažiūros prieštaravo Viešpaties nurodymui siekti taikos (DS 105:38), jos abi buvo išspausdintos ir sukėlė didelį nerimą tarp Bažnyčiai nepriklausančių žmonių.
Tuo metu naujai atsivertusysis, vardu Samsonas Avardas, įkūrė slaptomis priesaikomis paremtą užpuolikų gaują, pavadinimu „Danitai“. Avardas nurodė jiems vogti ir plėšti misūriečius, sakydamas, kad tai padės statyti Dievo karalystę. Avardas įtikino savo pasekėjus, kad šie nurodymai atėjo iš Pirmosios Prezidentūros. Vėliau, tiesai paaiškėjus, Avardas buvo pašalintas iš Bažnyčios. Avardo veiksmai stipriai pakenkė Bažnyčios vardui ir paskatino Pranašo įkalinimą Liberčio kalėjime.
1838 m. spalį vykusio Bažnyčios narių ir Misūrio atsargos kariuomenės susirėmimo metu žuvusiųjų buvo abiejose pusėse. Perdėtos šio susirėmimo ataskaitos pasiekė Misūrio gubernatorių Lilburną V. Bogsą, kuris išleido tai, kas vėliau buvo pavadinta sunaikinimo aktu, pagal kurį: „Su mormonais turi būti elgiamasi kaip su priešais ir, esant reikalui, vardan viešos ramybės jie turi būti išnaikinti arba išvaryti iš valstijos“ (cituota iš History of the Church, 3:175). Netrukus po to, Far Vestą apsupo atsargos kariuomenė, kuri buvo penkis kartus didesnė už tenykštę šventųjų grupę. Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai buvo įkalinti Liberčio kalėjime, kuriame liko visą žiemą. Likę šventieji buvo priversti išvykti iš valstijos.
Aptarkite su mokiniais šiuos klausimus:
Ko apie tinkamą pasipriešinimo ištvėrimą galime išmokti iš šių įvykių?
Kodėl svarbu, kad visi sektume Gelbėtojo pavyzdžiu suspaudimų ir pasipriešinimo metu? Kas nutiko su šventaisiais šiauriniame Misūryje dėl to, kad jie to nedarė?
Kada esate matę, kaip kito žmogaus žodžiai ar veiksmai teigiamai paveikė kažkieno požiūrį į Bažnyčią?