Dėl 1850 m. buvusių įtemptų santykių ir nesusikalbėjimo tarp pastarųjų dienų šventųjų ir Jungtinių Valstijų vyriausybės pareigūnų 1857–1858 m. vyko Jutos karas. 1857 m. rugsėjį tarp kai kurių Jutos valstijos pietuose apsistojusių pastarųjų dienų šventųjų ir į Kalifornijos valstiją vežimų vilkstine keliavusių emigrantų kilo konfliktas, kurio metu įpykę ir išsigandę pastarųjų dienų šventieji suplanavo ir įvykdė maždaug 120-ies emigrantų žudynes. Šis siaubingai žiaurus įvykis buvo pavadintas Mountin Medouso žudynėmis.
Pagalbiniai skaitiniai
Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” Ensign, Sept. 2007, 17–21.
“Peace and Violence among 19th-Century Latter-day Saints,” Gospel Topics, lds.org/topics.
Henry B. Eyring, “150th Anniversary of Mountain Meadows Massacre,” Sept. 11, 2007, mormonnewsroom.org/article/150th-anniversary-of-mountain-meadows-massacre.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Įtempti pastarųjų dienų šventųjų ir Jungtinių Valstijų vyriausybės santykiai
Kiekvienam mokiniui duokite po padalomosios medžiagos, pateiktos šios pamokos pabaigoje, kopiją. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti padalomosios medžiagos skyrelį, pavadintą „Dėl stiprėjančios įtampos kilęs Jutos karas“.
Jei būtumėte 1857 m. gyvenęs pastarųjų dienų šventasis, dėl ko būtumėte susirūpinęs išgirdęs, kad link jūsų miesto artinasi didžiulė armija? (Galbūt mokiniai paminės, kad šventieji jau buvo išvaryti iš Ohajo, Misūrio ir Ilinojaus valstijų; daugelis prarado brangų turtą ir žemę; kai kurie per šiuos persekiojimus buvo nužudyti. Žinia apie besiartinančią kariuomenę šventiesiems sukėlė nerimą, kad tas pats įvyks ir Jutoje.)
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti padalomosios medžiagos skyrelį, pavadintą „Ruošiantis gintis“.
Konfliktas kilo tarp kai kurių pastarųjų dienų šventųjų ir emigrantų vežimų vilkstinės
Parodykite žemėlapį, panašų į čia pavaizduotąjį, arba nupieškite jį lentoje.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti padalomosios medžiagos skyrelį, pavadintą „Konfliktas su emigrantų vežimų vilkstine“.
Pakvieskite mokinius prisiminti, kada jie buvo patekę į konfliktą su kitu žmogumi ar žmonėmis. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti 3 Nefio 12:25. Pakvieskite kitus sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokio principo, padėsiančio mums žinoti, kaip elgtis esant įtemptiems santykiams su kitais, mokė Jėzus Kristus?
Ką, jūsų nuomone, reiškia „greitai susitark su savo priešininku“?
Norėdami padėti mokiniams suprasti šiuos žodžius, galite paprašyti kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį vyresniojo Deivido E. Sorenseno iš Septyniasdešimties teiginį:
Paveikslėlis
Elder David E. Sorensen
„Išganytojas sakė: „Greitai susitark su savo priešininku“, taip įsakydamas mums išspręsti savo nesutarimus iš karto, kad įsiūtis nevirstų fiziniu bei emociniu žiaurumu ir mes netaptume savo pykčio vergais“ („Atleidimas kartėlį pavers meile“, 2003 m. balandžio Visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip apibendrintumėte Gelbėtojo mokymą, esantį 3 Nefio 12:25? (Mokiniams atsakinėjant, lentoje užrašykite principą: Jei spręsime konfliktus Viešpaties nurodytu būdu, galėsime išvengti neigiamų nesutarimų padarinių.)
Kaip šį principą galėjo pritaikyti planavusieji pakenkti vežimų vilkstinei?
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti padalomosios medžiagos skyrelį, pavadintą „Konfrontacija“.
Ką derėjo daryti Bažnyčios vadovams Sidar Sityje, išgirdus Viljamo Damo patarimą nesinaudoti atsargos kariuomene? Ką jie padarė atmetę patarimą? (Mokiniams atsakius, lentoje užrašykite šį principą: Jei atmesime patarimą elgtis teisiai, būsime labiau linkę rinktis tai, kas prasta ar net nuodėminga.) Galite atkreipti dėmesį į tai, kad Bažnyčioje taikoma tarimosi sistema yra išmintingas įrankis.)
Pakvieskite keletą mokinių pakaitomis perskaityti padalomosios medžiagos skyrelį, pavadintą „Emigrantų puolimas“ ir surasti, ką dar nuodėmingo darė Sidar Sičio vadovai, atmetę gautą patarimą.
Kokios buvo Sidar Sičio vadovų sprendimo nepriimti Viljamo Damo, vyriausiojo atsargos kariuomenės vado, patarimo pasekmės?
Ką dar tuo metu už puolimą atsakingi asmenys galėjo rinktis? (Jie galėjo prisipažinti nusikaltę ir priimti pasekmes arba bandyti slėpti savo nusikaltimus ir nuodėmes.)
Paprašykite mokinių apmąstyti šiuos klausimus:
Kaip elgiatės padarę kažką neteisingo? Ar prisipažįstate padarę bloga ir priimate pasekmes, ar bandote slėpti savo nuodėmę apgaudinėdami?
Kai kurie pastarųjų dienų šventieji suplanavo ir įvykdė Mountin Medouso žudynes
Paaiškinkite, kad į išpuolį prieš emigrantus įsivėlę Bažnyčios nariai nusprendė bandyti savo nuodėmes nuslėpti. Pakvieskite mokinius pakaitomis garsiai perskaityti padalomosios medžiagos skyrelius, pavadintus „Mountin Medouso žudynės“ ir „Tragiškos pasekmės“, ir surasti, kas įvyko dėl tokio jų pasirinkimo.
Paaiškinkite, kad dėl kai kurių pastarųjų dienų šventųjų vadovų ir Jutos pietuose gyvenančių naujakurių pasirinkimų įvyko tragiškos Mountin Medouso žudynės. Kita vertus, Bažnyčios ir Solt Leik Sičio teritorijos vadovai išsprendė šį konfliktą 1858 m., rengdami taikius pasitarimus ir derybas su Jungtinių Valstijų vyriausybe. Šio konflikto metu – kuris vėliau buvo pavadintas Jutos karu – Jungtinių valstijų kariuomenė ir Jutos atsargos kariuomenė keletą kartų agresyviai susirėmė, tačiau niekada nesikovė.
Kaip apibendrintumėte pasirinkimus, dėl kurių kilo Mountin Medouso žudynės?
Kokių principų galime pasimokyti iš šios tragedijos? (Mokiniai gali pateikti įvairių principų, pavyzdžiui: Pasirinkę slėpti savo nuodėmes greičiausiai padarysime dar daugiau nuodėmių. Pasirinkę slėpti savo nuodėmes greičiausiai gailėsimės ir kentėsime.)
Užtikrinkite mokinius, kad pradėję žengti klaidos ir nuodėmės keliu, jie gali ateityje išvengti sielvarto ir gailėjimosi, jei atsigręš į Viešpatį ir atgailaus dėl savo nuodėmių.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti padalomosios medžiagos skyrelį, pavadintą „Apie žudynes sužino Bažnyčios vadovai“.
Paaiškinkite, kad dėl to, jog Mountin Medouso žudynių planavime ir vykdyme dalyvavo kai kurie vietiniai pastarųjų dienų šventieji, tai neigiamai paveikė kai kurių žmonių požiūrį į visą Bažnyčią.
Kodėl svarbu suprasti, kad blogas kai kurių Bažnyčios narių elgesys nepaneigia Evangelijos tikrumo?
Pakvieskite vieną mokinį perskaityti Prezidento Henrio B. Airingo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį, esantį padalomojoje medžiagoje, pavadinimu „150-osios Mountin Medouso žudynių metinės“.
Kaip turėtume reaguoti sužinoję, kad Bažnyčios nariams nepavyko gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymus?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Helamano 5:12. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kaip galime ugdyti ir išlaikyti liudijimus, kad mūsų tikėjimas nesušlubuotų sunkiais laikais, pavyzdžiui, kai sužinome apie Bažnyčios narius, negyvenusius pagal Jėzaus Kristaus mokymus.
Ką, pasak Helamano 5:12, galime padaryti, kad išsiugdytume ir išlaikytume asmeninį liudijimą? (Mokiniams atsakius, lentoje galite užrašyti šį principą: Stiprų liudijimą galime išsiugdyti tikėjimo pagrindu turėdami Jėzų Kristų.)
Norėdami pailiustruoti šį principą, pasidalinkite šia pastraipa ir pakvieskite vieną mokinį ją garsiai perskaityti:
„Džeimsas Sandersas yra vieno iš tas žudynes išgyvenusių vaikų proanūkis […] [ir yra Bažnyčios narys]. […] Brolis Sandersas […], kalbėdamas apie protėvio mirtį žudynėse, sakė, kad tai „nepaveikė mano tikėjimo, nes jo pagrindas yra Jėzus Kristus, o ne Bažnyčios nariai“ (Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” Ensign, Sept. 2007, 21).
Kaip mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi gali suteikti stiprybės, kai sužinome, kad Bažnyčios nariams nepavyko gyventi pagal Gelbėtojo mokymus?
Ką darote, kad savo tikėjimą statytumėte ant Jėzaus Kristaus pamato?
Paliudykite apie tai, kaip svarbu gyventi pagal Gelbėtojo mokymus ir tikėjimą grįsti Juo ir Jo Evangelija. Pakvieskite mokinius pamąstyti, kaip jie galėtų kurti tvirtesnį tikėjimo Jėzumi Kristumi pamatą, ir paraginkite juos užsibrėžti tikslą taip daryti.
Mokiniams skirti skaitiniai
“Peace and Violence among 19th-Century Latter-day Saints,” Gospel Topics, lds.org/topics.
Jutos karas ir Mountin Medouso žudynės
Sugrąžinimo pamatas. 25 pamoka
Dėl stiprėjančios įtampos kilęs Jutos karas
Praėjus trims metams po to, kai pastarųjų dienų šventųjų pionieriai atvyko į Sol Leiko slėnį, Jungtinių Valstijų vyriausybė suformavo Jutos teritoriją ir paskyrė Brigamą Jangą būti pirmuoju šios teritorijos gubernatoriumi. 1857 m. viduryje pastarųjų dienų šventieji išgirdo gandus apie tai, kad federalinė valdžia ruošiasi vietoje Brigamo Jango nauju Jutos teritorijos gubernatoriumi skirti kitą žmogų ir jam remti skirti didelę federalinę kariuomenę. 1857 m. liepos 24 d. Prezidentas Brigamas Jangas, drauge su grupe šventųjų švęsdamas10-ies metų atvykimo į Solt Leiko slėnį metines, gavo šių žinių, kad į Solt Leik Sitį atvyksta armija, patvirtinimą.
Dar prieš tai dėl nesutarimų ir nesusikalbėjimo pastarųjų dienų šventųjų ir Jungtinių Valstijų valdžios pareigūnų santykiai tapo įtempti. Šventieji norėjo, kad jiems vadovautų pasirinkti vadovai ir atmetinėjo federalinių valstijų skiriamus kandidatus, kurie neišpažino jų vertybių, kai kurie iš jų buvo nesąžiningi, korumpuoti ir amoralūs. Kai kurie federalinių valstijų pareigūnai manė, kad šventųjų veiksmai ir požiūris reiškia maištą prieš Jungtinių Valstijų vyriausybę.
Jungtinių Valstijų Prezidentas Džeimsas Bukananas į Solt Leik Sitį nusiuntė maždaug 2 500 žmonių kariuomenę, saugiai lydėjusią naująjį gubernatorių į Jutą ir pasiruošusią numalšinti vadinamąjį šventųjų maištą. Šis sprendimas buvo priimtas neturint tikslios informacijos apie padėtį Jutoje (see Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 368–71).
Ruošiantis gintis
Prezidentas Brigamas Jangas ir kiti Bažnyčios vadovai, sakydami pamokslus, atvykstančius karius apibūdino kaip priešus. Jie baiminosi, kad kariai išvys šventuosius iš Jutos lygiai taip pat, kaip jie anksčiau buvo išvaryti iš Ohajo, Misūrio ir Ilinojaus. Prezidentas Jangas, iki šiol metų metus kvietęs šventuosius kaupti grūdus, atnaujino nurodymus, kad prireikus bėgti nuo kariuomenės jie turėtų maisto. Būdamas Jutos teritorijos gubernatoriumi jis taip pat nurodė teritorijos atsargos kariuomenei ruoštis ginti teritoriją.
Konfliktas su emigrantų vežimų vilkstine
Kaip tik tuo metu, kai šventieji ruošėsi ginti teritoriją nuo atvykstančios Jungtinių Valstijų kariuomenės, į Jutą atvyko iš Arkanzaso į Kaliforniją keliavusi vežimų vilkstinė. Kai kurie vežimų vilkstinės keleiviai susierzino, nes iš šventųjų, gavusių nurodymą kaupti grūdų atsargas, buvo sunku įsigyti labai reikalingų grūdų. Emigrantai taip pat susikivirčijo su šventaisiais, nenorėjusiais, kad gausiems atvykėlių žirgų ir galvijų pulkams būtų sušertas pašaras ir sugirdytas vanduo.
Santykiai paaštrėjo Sedar Sityje, paskutinėje Jutos gyvenvietėje, esančioje pakeliui į Kaliforniją. Tarp kai kurių keliavusiųjų vežimų vilkstine ir kai kurių pastarųjų dienų šventųjų įvyko konfrontacija. Keletas vežimų vilkstinės keliautojų grasino prisijungsią prie šventiesiems priešintis atvykstančios vyriausybės kariuomenės. Nors vežimų vilkstinės kapitonas priekaištavo grasinimus išsakantiems pakeleiviams, kai kurie Sedar Sičio vadovai ir naujakuriai emigrantuose matė priešus. Vežimų vilkstinė iš miesto išvyko praėjus maždaug pusvalandžiui nuo atvykimo, tačiau kai kurie Sedar Sičio vadovai ir naujakuriai norėjo juos vytis ir nubausti juos įžeidusius vyrus.
Konfrontacija
Kadangi šventieji šio konflikto su emigrantais neišsprendė taip, kaip nurodė Viešpats, situacija labai paaštrėjo. Izaokas Haitas, Sedar Sičio meras, atsargos kariuomenės majoras ir kuolo prezidentas, pageidavo, kad netoliese įsikūrusiame Parovane gyvenantis vyriausiasis atsargos kariuomenės vadas iškviestų atsargos kariuomenę ir surengtų akistatą su vežimų vilkstine vykstančiais įžeidikais. Vyriausiasis atsargos kariuomenės vadas ir Bažnyčios narys Viljamas Damas patarė Izaokui Haitui į emigrantų grasinimus nekreipti dėmesio. Tačiau, užuot klausę jo patarimo, Izaokas Haitas ir kiti Sedar Sičio vadovai nutarė įkalbėti vietinius indėnus užpulti vežimų vilkstinę, pagrobti jų galvijus ir tokiu būdu nubausti emigrantus. Izaokas Haitas paprašė, kad šiam užpuolimui vadovautų Džonas D. Ly, vietinis Bažnyčios narys, ir atsargos kariuomenės majoras; jiedu ruošėsi kaltę suversti indėnams.
Emigrantų puolimas
Izaokas Haitas savo planą užpulti vežimų vilkstinę pristatė vietinei Bažnyčios vadovų tarybai, bendruomenei ir atsargos kariuomenei. Kai kurie tarybos nariai stipriai prieštaravo šiam planui ir teiravosi, ar Haitas šiuo klausimu tarėsi su Prezidentu Brigamu Jangu. Haitas pripažino nesitaręs ir sutiko į Solt Leik Sitį per pasiuntinį Džeimsą Haslamą nusiųsti laišką, kuriame paaiškintų situaciją ir pasiteirautų, ką derėtų daryti. Tačiau Solt Leik Sitis buvo maždaug už 250 mylių (arba maždaug už 400 kilometrų), ir, kad parneštų Prezidento Jango nurodymus, spėriai jojęs pasiuntinys kelionėje iš Sedar Sičio iki Solt Leik Sičio ir atgal būtų užtrukęs maždaug savaitę.
Izaokui Haitui dar nespėjus išsiųsti pasiuntinio su laišku, Džonas D. Ly drauge su indėnų grupe užpuolė emigrantų stovyklą, įsikūrusią netoli Mountin Medouso. Užpuolimui vadovavo Ly, tačiau jis nuslėpė tapatybę, kad atrodytų taip, lyg tame dalyvavo tik indėnai. Kai kurie emigrantai buvo nužudyti arba sužeisti, tačiau likusieji kovojo prieš užpuolikus ir privertė Ly su indėnais trauktis. Emigrantai mikliai sustūmė vežimus į uždarą ratą ir apsitvėrė gindamiesi. Per penkias dienas trukusią apsiaustį įvyko dar du vežimų vilkstinės puolimai.
Vienu metu Sedar Sičio atsargos kariuomenės vyrai pastebėjo iš vežimų užtvaros išėjusius du emigrantus. Atsargos kariuomenės vyrai šovė į juos, ir vieną iš jų nušovė. Kitas vyras paspruko ir pranešė kitiems vilkstinės keliauninkams, kad į jų užpuolimą įsivėlę ir baltaodžiai. Užpuolimo organizatoriai buvo pričiupti apgaudinėjant. Jei emigrantams būtų buvę leista vykti į Kaliforniją, pasklistų kalbos, kad vežimų vilkstinę užpuolė pastarųjų dienų šventieji. Suokalbininkai baiminosi, kad tokia žinia užtrauks blogų pasekmių tiek jiems, tiek jų žmonėms.
Mountin Medouso žudynės
Norėdami išvengti žinios apie tai, kad vežimų vilkstinę užpuolė pastarųjų dienų šventieji, Izaokas Haitas, Džonas D. Ly ir kiti vietiniai Bažnyčios vadovai bei atsargos kariuomenės vadai nutarė nužudyti visus likusius emigrantus, išskyrus jų mažus vaikus. Vykdydamas sumanymą, Džonas D. Ly kreipėsi į emigrantus sakydamas, kad atsargos kariuomenė apsaugos juos nuo puolimų ir saugiai nuves atgal į Sedar Sitį. Emigrantams einant į Sedar Sitį, atsargos kariuomenės vyrai atsigręžė ir juos sušaudė. Prie šio puolimo prisijungė iš savo slaptaviečių išlindę kai kurie užverbuoti indėnai. Iš maždaug 140-ies vežimų vilkstine keliavusių emigrantų gyvi liko tik 17 mažų vaikų.
Praėjus dviems dienoms po žudynių į Sedar Sitį grįžo Džeimsas Haslamas nešinas Prezidento Jango atsakymu, kuriame vietiniams vadovams nurodyta palikti vežimų vilkstinę ramybėje. „Perskaitęs Jango žodžius Haitas raudodamas pralemeno vos kelis žodžius: „Per vėlu, per vėlu“ (Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” Ensign, Sept. 2007, 20).
Tragiškos pasekmės
Mountin Medouso žudynių pasekmė ne tik 120 aukų, tai sukėlė didžiulį sielvartą gyvais likusiems vaikams ir kitiems aukų giminaičiams. Kai kurie pastarųjų dienų šventieji priglaudė žudynėse mirusių emigrantų vaikus ir jais pasirūpino. 1859 m. šių vaikų globą perėmė federaliniai pareigūnai ir sugrąžino juos giminėms Arkanzase. Dėl neteisingų kaltinimų šiuo nusikaltimu nukentėjo ir Pajutos indėnai.
Apie žudynes sužino Bažnyčios vadovai
„Nors Brigamas Jangas ir kiti Solt Leik Sityje esantys Bažnyčios vadovai apie žudynes sužinojo netrukus, apie naujakurių dalyvavimą ir šiurpias šio nusikaltimo detales jie sužinojo palaipsniui. 1859 m. iš pašaukimų buvo atleisti kuolo prezidentas Izaokas Haitas ir kiti kaip nors prie žudynių prisidėję žinomi Sedar Sičio Bažnyčios vadovai. 1870 m. Izaokas Haitas ir Džonas D. Ly buvo pašalinti iš Bažnyčios.
1874 m. teritorinė didžioji žiuri dėl dalyvavimo žudynėse apkaltino devynis vyrus. Galiausiai dauguma iš jų buvo suimti, tačiau tik Ly buvo teisiamas, nuteistas ir jam įvykdyta mirties bausmė. Kitas kaltinamasis tapo liudytoju [savo noru davė parodymus prieš kitus kaltinamuosius], likusieji daug metų slapstėsi nuo įstatymo. Kiti žudynes vykdę atsargos kariuomenės vyrai likusį savo gyvenimą dirbo slegiami didžiulio kaltės jausmo ir pasikartojančių košmarų apie tai, ką padarė ir ką matė“ (Richard E. Turley Jr., “The Mountain Meadows Massacre,” Ensign, Sept. 2007, 20).
150-osios Mountin Medouso žudynių metinės
Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros sakė:
„Už žudynes buvo atsakingi vietiniai Mountin Medouso regiono Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vadovai, užėmę ir pasaulietinius, ir karinius postus, bei jiems paklusę Bažnyčios nariai. […]
[…] Jėzaus Kristaus Evangelija, kurios mes laikomės, bjaurisi šaltakraujiškomis vyrų, moterų ir vaikų žudynėmis. Iš tiesų ji skatina taiką ir atlaidumą. Tai, ką [Mountin Medouse] seniai padarė Bažnyčios nariai, parodo jų baisų ir neatleistiną atsitraukimą nuo krikščioniško mokymo ir elgesio. […] Už šias žudynes, be abejonės, jiems bus atlyginta pagal dieviškąjį teisingumą. […]
[…] Tegu Dangaus Dievas, kurio sūnūs ir dukros mes visi esame, laimina mus, kad prisimindami čia mirusius vieni kitiems reikštume Jo Viengimyje įkūnytą tyrą meilę ir rodytume atlaidumą“ (“150th Anniversary of Mountain Meadows Massacre,” Sept. 11, 2007, mormonnewsroom.org/article/150th-anniversary-of-mountain-meadows-massacre).