Knyga Mormono žodžiai yra lyg jungiamoji grandis tarp mažųjų Nefio plokštelių ir Mormono sutrumpintų didžiųjų Nefio plokštelių. Ši knyga, parašyta beveik 400 m. po Jėzaus Kristaus gimimo, trumpai paaiškina, kas yra mažosios Nefio plokštelės, kodėl Mormonas jautė, kad jos turi būti įtrauktos kartu su kitais šventais raštais. Mormono žodžiai taip pat pateikia vertingų įžvalgų apie tai, kodėl karalius Benjaminas turėjo tokią didelę įtaką savo tautai.
Mažosiose Nefio plokštelėse didžiausias dėmesys skiriamas dvasiniams dalykams, tarnavimui ir pranašų mokymams. Didžiosiose Nefio plokštelėse daugiausia pasakojama pasaulietinė žmonių istorija, parašyta karalių, pradedant Nefiu. (Žr. 1 Nefio 9:2–4.) Tačiau, pradedant Mozijo laikotarpiu, didžiosiose plokštelėse taip pat aprašomi svarbūs dvasiniai dalykai.
Mormono plokštelės, arba aukso plokštelės, kurios buvo duotos Džozefui Smitui, yra Mormono sudaryta didžiųjų Nefio plokštelių santrauka su daugeliu komentarų. Šiose aukso plokštelėse taip pat yra istorijos, kurią parašė Mormonas, tęsinys ir jo sūnaus Moronio papildymai.
Paveikslėlis
tilto schema
Mozijo 1 skyriuje pateikiami karaliaus Benjamino mokymai savo sūnums. Jis juos mokė, kad Raštai padeda nepamiršti Dievo ir laikytis Jo įsakymų. Karaliaus Benjamino gyvenimui einant į pabaigą, jis troško savo žmonėms papasakoti apie savo, kaip karaliaus, tarnavimą, skatindamas juos paklusti Dievui. Karaliaus Benjamino kalba yra užrašyta Mozijo 2–5 skyriuose, kuriuose aprašoma Kristaus kančia ir Apmokėjimas, teisingumo ir gailestingumo svarba ir būtinumas sudaryti sandorą priimant Jėzaus Kristaus vardą. Savo kalbos, aprašytos Mozijo 2 skyriuje, pradžioje karalius Benjaminas pabrėžė poreikį tarnauti Dievui, padedant kitiems, ir džiaugsmingą būseną tų, kurie vykdo Dievo įsakymus.
Mormonas liudija, kad Dievas išmintingam tikslui išsaugojo įvairius metraščius
Paveikslėlis
Mormonas rašo plokštelių santrauką
Pagalvokite apie tą laiką, kai jautėte Dvasios raginimą kažką daryti. Ar žinote, kaip viskas būtų buvę, jei būtumėte sekę šiuo raginimu? Iš kur sėmėtės ryžto ir pasitikėjimo veikti pagal šį raginimą?
Pranašas Mormonas gavo įsakymą iš Dievo sutrumpinti savo tautos metraščius, kurie buvo užrašyti Nefio plokštelėse. Maždaug kai ruošėsi perduoti sutrumpintus metraščius savo sūnui Moroniui, jis pakluso raginimui, nors nežinojo, kuo tai baigsis.
Tyrinėdamas metraščius Mormonas kažką rado. Perskaitykite Mormono žodžių 1:3 eilutę, kad sužinotumėte, ką jis rado. („Šios plokštelės“ reiškia mažąsias Nefio plokšteles, kurios apima knygas nuo 1 Nefio iki Omnio.) Perskaitykite Mormono žodžių 1:4–6 eilutes ir pasižymėkite savo Raštuose, kodėl Mormonas buvo patenkintas, kai atrado tai, kas buvo parašyta ant šių mažųjų plokštelių.
Perskaitykite Mormono žodžių 1:7 eilutę ir išsiaiškinkite, kodėl Mormonas įtraukė šias mažąsias plokšteles į jo sudarytą Nefio plokštelių santrauką. Galite savo Raštuose pasižymėti šį principą: „Viešpats žino viską“. Suprasdami šią tiesą ir ja tikėdami, išsiugdysite tikėjimą paklusti gaunamiems Šventosios Dvasios raginimams.
Viešpats buvo įsakęs Nefiui padaryti mažąsias plokšteles ir jose užrašyti šventus savo tautos dalykus (žr. 1 Nefio 9:3). Tuo metu Nefis pareiškė: „Taigi Viešpats įsakė man pagaminti šias plokšteles išmintingam jo tikslui, kurio aš nežinau“ (1 Nefio 9:5).
Paveikslėlis
aukso plokštelės
Šis tikslas išaiškėjo po šimtmečių, 1828 metais, kai Pranašas Džozefas Smitas pradėjo versti aukso plokšteles. Pirmiausiai jis išvertė Mormono sutrumpintų didžiųjų Nefio plokštelių rankraščio 116 puslapių. Vėliau, kai Džozefas patikėjo tuo puslapius Martinui Harisui, jie buvo prarasti ar pavogti. Viešpats pasakė Džozefui iš naujo nebeversti prarastosios dalies, nes piktadariai planavo pakeisti žodžius prarastuose puslapiuose ir taip diskredituoti Mormono Knygos autentiškumą. Viešpats jam pasakė to paties laikotarpio istoriją išversti iš mažųjų plokštelių. Šioje istorijoje daugiau dėmesio yra skiriama šventiems dalykams. (Žr. DS 10:10, 41–43; taip pat žr. 1 Nefio 9:3–4.)
Šis patyrimas yra svarus įrodymas to, kad Viešpats žino visus dalykus, kurie įvyks. Jis žinojo, kad prireiks istorijos mažosiose plokštelėse, ir todėl ragino Mormoną įtraukti jų santrauką į plokšteles.
Kaip šios tiesos žinojimas galėtų padėti jums, kai būsite raginami Dvasios?
Raštų studijavimo žurnale aprašykite atvejį, kai jūs ar jūsų pažįstamas elgėsi pagal Šventosios Dvasios kuždesius, net jei iš pradžių tų kuždesių ir nesuprato. Parašykite, kaip jūs galite geriau pasiruošti atpažinti ir reaguoti į Viešpaties raginimus. Atminkite, kad, jei esate ištikimi Viešpaties Dvasios raginimams, Jis „veikia [jumyse], kad įvykdytų viską pagal savo valią“ (Mormono žodžių 1:7).
Karalius Benjaminas nugali lamanitus ir karaliauja teisiai
Karalius Benjaminas buvo teisus karalius, kuriam karaliavimo metu teko susidurti su daugeliu kliūčių, įskaitant karą su lamanitais ir vaidus dėl doktrinos savo tautoje. Karalius Benjaminas vedė nefitų armijas „Viešpaties stiprybėje“ prieš jų priešus ir galiausiai įtvirtino taiką savo žemėse (žr. Mormono žodžių 1:13–14). Tam, kad sukurtų ramybę, kuri ateina iš teisumo, jis su „daug šventų žmonių“ darbavosi, atmesdamas netikrus pranašus ir mokytojus, kurie kurstė nesantaiką tarp žmonių. (žr. Mormono žodžių 1:15–18).
Perskaitykite Mormono žodžių 1:12–18 eilutes ir užpildykite praleistas vietas, įrašydami numerius eilučių, kurios geriausiai moko šių tiesų:
Viešpats kviečia pranašus, kurie, nepaisant iššūkių, gali vesti žmones į taiką.
Sekdami įkvėptu pranašų vadovavimu galime rasti ramybę.
Karalius Benjaminas savo sūnus moko apie Raštų svarbą
Įsivaizduokite, koks būtų jūsų gyvenimas, jei neturėtumėte Raštų, kuriuos galite skaityti, studijuoti ir iš jų mokytis.
Mokydamas savo sūnus karalius Benjaminas aiškino, koks būtų buvęs jų gyvenimas, jeigu jie nebūtų turėję Raštų. Kaip rašoma Mozijo 1:3–5 eilutėse, siekdamas padėti savo sūnums suprasti Raštų svarbą, jis tris kartus įvairiai pakartojo frazę „jei ne šitie dalykai [Raštai]“.
Skaitydami Mozijo 1:1–8 eilutes, suraskite, kokius palaiminimus būtų praradę nefitai, jei nebūtų turėję Raštų. Tai, ką išmokote, palyginkite su Omnio 1:17–18 eilutėmis. Raštų studijavimo žurnale parašykite tris ar keturis sakinius, užbaigdami tokią frazę: Jei neturėčiau Raštų …
Žemiau pateiktą principą galite užsirašyti Raštuose šalia Mozijo 1:1–8 eilučių: Raštų tyrinėjimas padeda žinoti įsakymus ir jų laikytis.
Paveikslėlis
Tarnavimas savo Dievui
Karalius Benjaminas mokė savo liaudį, kaip svarbu yra ištikimai laikytis įsakymų, ir aiškino, kas nutinka tiems, kurie, buvę „didžiai Viešpaties globojama liaudis“, vėliau tampa nelabi (Mozijo 1:13). Perskaitykite Mozijo 1:13–17 eilutes ir palyginkite Mozijo 1:13 su Almos 24:30. Tada suraskite bent penkias pasekmes, kurios ištinka tuos, kurie nusigręžia nuo Viešpaties. Tas pasekmes galite pasižymėti ar sunumeruoti Raštuose.
Nefitai susirinko išgirsti karalius Benjamino žodžių
Perskaitykite Mozijo 2:1–9 eilutes ir parašykite atsakymus į šiuos klausimus:
Kas buvo susirinkę drauge?
Kur jie buvo susirinkę?
Kas buvo padaryta, kad didžiulė minia galėtų girdėti karaliaus Benjamino žodžius?
Norėdami geriau suprasti karaliaus Benjamino būdą, perskaitykite Mozijo 2:11–15 eilutes ir raskite frazes, kurios parodo, kaip karaliui Benjaminui buvo svarbus teisumas ir tarnavimas, o ne padėtis ar pripažinimas.
Perskaitykite žemiau pateiktą Prezidento Hovardo V. Hanterio pareiškimą: „Pernelyg nesirūpinkite savo užimama padėtimi. Ar pamenate Gelbėtojo pamokymą tiems, kurie mėgsta „pirmąsias vietas“ arba „pirmuosius krėslus“? „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“ (Mato. 23:6, 11). Svarbu būti vertinamam. Tačiau dėmesį turėtumėte kreipti į teisumą, o ne į pripažinimą; į tarnavimą, o ne į padėtį“ (“To the Women of the Church,” Ensign, Nov. 1992, 96).
Išstudijuokite Mozijo 2:16–17 eilutes ir pažymėkite tarnavimo principą, kurio galime išmokti iš karaliaus Benjamino: Kai tarnaujame savo artimiesiems, mes tarnaujame Dievui. (Mozijo 2:17 yra Raštų įvaldymo eilutė. Šią eilutę galite pasižymėti ryškiai, kad ateityje galėtumėte lengvai surasti.)
Pagalvokite apie atvejį savo gyvenime, kada kažkas, tarnaudamas jums, palaimino jūsų gyvenimą. Kaip jūs parodėte (arba galėjote parodyti) dėkingumą Dievui už žmogų, kuris teisiai tarnavo jums ir Dievui? Kaip parodėte dėkingumą tam asmeniui?
Pamokęs savo žmones apie būtinybę tarnauti kitiems, karalius Benjaminas parodė daug būdų, kaip Dievas laimina mus ir mūsų norą atsidėkoti Jam.
Studijuodami Mozijo 2:19–24, 34 eilutes, apmąstykite, kaip įvairiais būdais Dievas laimina jus. Pagalvokite apie tai, kaip galite parodyti savo dėkingumą Jam. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
Kodėl karalius Benjaminas save, savo žmones ir mus vadino „nenaudingais tarnais“?
Kodėl mums yra svarbu atminti savo įsiskolinimą Dievui?
Karaliaus Benjamino žodžiai moko mus, kad, jausdamiesi skolingi Dievui, norime tarnauti kitiems ir mūsų dėkingumas auga.
Mozijo 2:34 eilutėje karalius Benjaminas moko, kad turime „atiduoti“ Dievui viską, ką turime ir kuo esame. Pamąstykite apie tai, kaip galėtumėte atiduoti Dievui viską, ką turite ir kuo esate. Atminkite, kad, kai laikotės Dievo įsakymų ir siekiate nuoširdžiai tarnauti, Jis už tai laimina jus.
Paskutinėse Mozijo 2 skyriaus eilutėse yra svarbus karaliaus Benjamino perspėjimas savo tautai. Ar jūs kada nors matėte ženklą, kuriame būtų perspėjimas „atsargiai“? (Pavyzdžiui, ženklas gali įspėti jus apie aukštos įtampos laidus, nuošliaužas, laukinius gyvūnus arba stiprią upės srovę). Perskaitykite Mozijo 2:32–33, 36–38 eilutes ir suraskite, ko saugotis karalius Benjaminas kvietė savo žmones. (Žodis vargas 33 eilutėje reiškia „sielvartą ir kančią“.) Parašykite sakinį apie tai, kas nutiks tiems, kurie „atvirai maištauja prieš Dievą“ (37 eilutė) arba kurie sąmoningai laužo Dievo įsakymus.
Perskaitykite žemiau pateiktą pareiškimą: „Kai kurie žmonės sąmoningai laužo Dievo įsakymus, planuodami atgailauti vėliau, pavyzdžiui, prieš eidami į šventyklą ar prieš tarnaudami misijoje. Tokia sąmoninga nuodėmė paverčia niekais Gelbėtojo Atpirkimą“ (Jaunimo stiprybės vardan [knygelė, 2011], p. 29).
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pakomentavo, kaip svarbu pastebėti, kada atitolstame nuo Dvasios:
„Mes turime stebėti ir įsidėmėti, kurie pasirinkimai bei įtakos atskiria mus nuo Šventosios Dvasios … (Mozijo 2:36). […]
Matas yra aiškus. Jei kas nors, ką mes galvojame, matome, girdime ar darome, tolina mus nuo Šventosios Dvasios, tuomet turime nustoti galvoti tai, žiūrėti į tai, klausytis ar daryti tai. Jei, pavyzdžiui, tai, kas skirta linksminti, atskiria mus nuo Šventosios Dvasios, tuomet tikrai tokio pobūdžio pasilinksminimas – ne mums. Kadangi Dvasia negali pakęsti to, kas yra vulgaru, žiauru ar nepadoru, tuomet akivaizdu, kad tokie dalykai – ne mums. Kadangi mes atstumiame Viešpaties Dvasią, kuomet įsitraukiame į užsiėmimus, kurių, kaip žinome, turėtume vengti, tuomet tie dalykai tikrai ne mums“ („Kad Jo Dvasia visuomet būtų su mumis“, 2006 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga ).
Apmąstykime, ką kartais žmonės – net nesuvokdami – praranda, kai nutolsta nuo Dvasios. Perskaitykite Mozijo 2:40–41 eilutes ir suraskite, ką karalius Benjaminas norėjo, kad mes apsvarstytume ir prisimintume.
Raštų studijavimo žurnale:
Užrašykite keletą jus pamokiusių patyrimų, kada, būdami paklusnūs Viešpačiui, buvote palaiminti tiek materialiai, tiek ir dvasiškai.
Pasirinkite vieną savo gyvenimo sritį, kurioje norėtumėte būti labiau paklusnūs Dievo įsakymams. Užsirašykite tikslą patobulėti šioje srityje.