Tikėjimo portretai
Vilsonas Di Paula
San Chosė, Urugvajus
Po motociklo avarijos Vilsonas liko paralyžiuotas. Po metų mirė jo žmona. Likęs našlys su dviem dukrelėmis, Vilsonas nežinojo, ko griebtis. Jis nežinojo, ar verta gyventi. Vilsonas galėjo pasiduoti kartėliui. Užuot pasidavęs, jis ėmė ieškoti tiesos.
Fotografas Koudis Belas
Po to, kai patekau į motociklo avariją ir praradau žmoną, likau auginti dvi dukreles. Tikrai nenumaniau, kaip sugebėsiu jas išauginti sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Ta avarija visiškai pakeitė mano gyvenimą.
Man kilo daug klausimų. Kodėl nutinka blogi dalykai? Gyvenau stengdamasis elgtis teisingai, bet netekau žmonos ir likau vežimėlyje, vėliau gydytojai mano dukrai turėjo atlikti galvos operaciją ir pašalinti auglį. Pradėjau galvoti, kad gyvenimas yra beprasmis.
Suvokiau, kad turiu surasti tiesą. Domėjausi įvairiomis religijomis ir atradau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Pajutau, kad ji teisinga.
Sužinojau, kad yra gyvenimas po šio gyvenimo, o kai mirštame, yra galimybė būti su mylimais žmonėmis. Tai mane nudžiugino, nes su žmona praleidau dešimt nuostabių metų.
Atradus Evangeliją, mano gyvenimas pasikeitė visokeriopai. Pradėjau jausti proto ir sąžinės ramybę. Kiekvieną sekmadienį einant į Bažnyčią mūsų šeimą aplankydavo laimė. Namo grįždavome sustiprinti. Pasikrikštijome ir galiausiai Argentinos šventykloje buvome užantspauduoti kaip šeima.
Dabar Bažnyčioje judu pirmyn. Tarnavau patarėju vyskupijoje. Stengiuosi mokytis iš visko, ką patyriau, iš visų gyvenimo išbandymų. Tai mane stiprina. Sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje jau daugiau kaip 20 metų supratau, kad laimė kyla iš vidaus. Žmogus kasdien kažko išmoksta. Už tai esu dėkingas.
Dabar žinau, kad žemėje esame su tikslu. Esame čia, kaip numatyta Dangiškojo Tėvo amžinajame plane. Turime Gelbėtoją, kuris nugalėjo mirtį ir buvo prikeltas. Šis žinojimas mane stiprina. Dabar aš stengiuosi ištverti iki galo ir tobulėti. Turiu tikslą ir žinau, kad, stengdamasis gyventi vertai, galiu turėti amžinąją šeimą.
Nepaisant sunkumų, su kuriais susiduria Vilsonas ir jo dukra Sofija, Evangelija jiems teikia ramybę, džiaugsmą ir stiprybę. Sofija gyvena su tėvu nuo pat savo operacijos. Vilsonas tarnaudamas Bažnyčioje atranda džiaugsmą.
Maisto gaminimas sukiojantis vežimėliu po virtuvę tai vienas iš daugelio Vilsono po jo kojas suparalyžiavusios avarijos įgytų sugebėjimų.
Studijuodamas Raštus Vilsonas jėgų semiasi iš Gelbėtojo.
Misionieriai atvyksta pas Di Paulos šeimą vakarienės. Vilsono meilė Evangelijai stiprina jo šeimą ir Bažnyčią.
Po rimtos avarijos ir žmonos mirties Vilsonas abejojo gyvenimo prasme. Prasmę jis rado atradęs Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Vilsonas ir Sofija Evangelijoje randa viltį. Daugiau nei 20 metų, praleistų neįgaliojo vežimėlyje, nesutrukdė Vilsonui prasmingai tarnauti.
Vilsono šypsena tai dvasinės gerovės jo gyvenime įrodymas. „Laimė kyla iš vidaus, – sako Vilsonas. – Žmogus kasdien kažko išmoksta.“
Valgydama drauge Di Paulos šeima su misionieriais dalijasi ne vien maistu, bet taip pat ir meile bei dėkingumu už Evangeliją.