Baigiamasis žodis
Pagrindinis kertinis mūsų tikėjimo akmuo
Iš kalbos, pasakytos 1984 m. spalio visuotinėje konferencijoje.
Pastatę kiekvieną šventyklą, surengiame kertinio akmens ceremoniją pagal nuo senovės laikų besitęsiančią tradiciją. Prieš pradedant naudoti cementą, pastatų pamatus klodavo iš didelių akmenų. Būdavo iškasamas griovys ir pamatas išklojamas akmenimis. Iš pradžių pamato siena eidavo į vieną pusę link kertinio akmens, tada pasukdavo ir tęsdavosi iki kito kampo, kuriame būdavo padėtas kitas akmuo, nuo kurio pasukdavo link dar kito kampo, o nuo jo – iki pradinio taško. […] Paskutinis akmuo buvo vadinamas pagrindiniu kertiniu akmeniu, o jo padėjimas būdavo priežastis tai deramai atšvęsti. Padėjus tą kertinį akmenį pamatas būdavo paruoštas paties pastato statybai. Iš to kilo palyginimas, kurį pasitelkė Paulius apibūdindamas Bažnyčią:
„Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai,
pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų,
ant kurio darniai auga visas pastatas į šventą šventyklą Viešpatyje“ (Efeziečiams 2:19–21).
Turime pradinį kertinį akmenį, ant kurio Viešpaties įkurta „darniai auga“ ši didinga pastarųjų dienų Bažnyčia. Tie akmenys, ant kurių ji stovi, yra absoliučiai būtini šiame darbe. […] [Bet] kalbu apie pagrindinį kertinį akmenį, kurį pripažįstame ir gerbiame kaip Viešpatį Jėzų Kristų. […]
Jis yra pagrindinis kertinis Jo vardu besivadinančios Bažnyčios – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios – akmuo. Žmonėms neduota jokio kito vardo, kuriuo galime būti išgelbėti (žr. Apaštalų darbų 4:12). Jis yra mūsų išgelbėjimo ir amžinojo gyvenimo priežastis (žr. Hebrajams 5:9). Jam nėra lygių. Niekada nebuvo. Ir niekada nebus. Turime būti dėkingi Dievui už dovaną – Jo Mylimąjį Sūnų, kuris atidavė Savo gyvybę, kad mes galėtume gyventi, ir kuris yra pagrindinis nepajudinamas mūsų tikėjimo ir Savo Bažnyčios kertinis akmuo.