Stebuklai, angelai ir kunigystės galia
Jei trokštate kunigystės palaiminimų, tarp jų stebuklų ir angelų tarnavimo, eikite sandorų keliu, kurį parūpino Dievas.
Šiais laikais daugelis sako, kad stebuklų nebėra, kad angelai išgalvoti ir kad dangus uždarytas. Liudiju, kad stebuklai tebevyksta, angelai yra tarp mūsų ir dangus tikrai atviras.
Kai mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus buvo žemėje, Jis davė kunigystės raktus savo vyriausiajam apaštalui Petrui.1 Per šiuos raktus Petras ir kiti apaštalai vadovavo Gelbėtojo Bažnyčiai. Bet, kai apaštalai mirė, kunigystės raktai buvo paimti iš žemės.
Liudiju, kad tie kunigystės raktai yra sugrąžinti. Petras, Jokūbas, Jonas ir kiti senovės pranašai pasirodė kaip prisikėlusios esybės ir perdavė pranašui Džozefui Smitui tai, ką Viešpats apibūdino kaip „karalystės raktus ir Evangelijos laikotarpį“2.
Tie raktai buvo perduodami iš pranašo pranašui iki šių dienų. 15 vyrų, kuriuos palaikome kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus, naudoja juos vadovaudami Gelbėtojo Bažnyčiai. Kaip ir senovėje, yra vienas vyriausiasis apaštalas, kuris turi visus kunigystės raktus ir yra įgaliotas jais naudotis. Jis yra prezidentas Raselas M. Nelsonas, mūsų laikų atkurtos Kristaus Bažnyčios – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios – pranašas ir prezidentas.
Per Gelbėtojo Bažnyčią gauname kunigystės palaiminimus, tarp jų Dievo galią, padedančią mums gyvenime. Per kunigystės raktus turinčius įgaliotinius duodame šventus pažadus Dievui ir priimame šventas apeigas, kurios paruošia mus gyventi Jo akivaizdoje. Pradėję nuo krikšto ir patvirtinimo (o vėliau šventykloje), judame į priekį sandorų keliu, kuris veda mus atgal pas Dievą.
Per rankų uždėjimą ant galvos mes taip pat priimame kunigystės palaiminimus, įskaitant nurodymus, paguodą, patarimus, gydymą ir galią sekti Jėzumi Kristumi. Visą savo gyvenimą buvau laiminamas šia didžiule galia. Kaip apreikšta Šventuosiuose Raštuose, tai vadiname šventosios Melchizedeko kunigystės galia.3
Jaunystėje ėmiau jausti didelę pagarbą šiai galiai, ypač kai ji pasireiškė kunigystės palaiminimais. Kai tarnavau jaunu misionieriumi Čilėje, kartu su porininku buvome suimti ir atskirti. Mums nepasakė, kodėl. Tai buvo didelių politinių neramumų metas. Karo policija tūkstančius žmonių uždarė į areštinę, ir daugiau apie juos niekas negirdėjo.
Po apklausos sėdėjau vienas kalėjimo kameroje, nežinodamas, ar dar kada pamatysiu artimuosius. Kreipiausi į savo Dangiškąjį Tėvą, karštai maldaudamas: „Tėve, mane visada mokė, kad Tu rūpiniesi savo misionieriais. Tėve, aš nesu niekuo ypatingas, bet buvau klusnus ir prašau Tavo pagalbos šį vakarą.“
Tos pagalbos sėklos buvo pasėtos prieš daugelį metų. Po krikšto buvau patvirtintas Bažnyčios nariu ir man buvo suteikta Šventosios Dvasios dovana. Kai meldžiausi, vienas, už grotų, iš karto pajutau Šventosios Dvasios veikimą ir paguodą. Ji man priminė labai ypatingą ištrauką iš mano patriarchalinio palaiminimo, kuris yra dar vienas kunigystės palaiminimas. Jame Dievas man pažadėjo, kad dėl savo ištikimybės galėsiu būti užantspauduotas šventykloje laikui ir amžinybei su moterimi, kupina grožio, dorybės ir meilės, kad tapsime brangių sūnų ir dukterų tėvais ir kad aš būsiu palaimintas ir išaukštintas kaip tėvas Izraelyje.
Tie įkvėpti žodžiai apie ateitį pripildė mano sielą ramybės. Žinojau, kad jie atėjo iš mano mylinčio Dangiškojo Tėvo, kuris visada laikosi savo pažadų.4 Tą akimirką buvau įsitikinęs, kad būsiu paleistas ir pamatysiu, kaip tie pažadai išsipildys.
Maždaug po metų Dangiškasis Tėvas mane palaimino žmona, kupina grožio, dorybės ir meilės. Linetė ir aš buvome užantspauduoti šventykloje. Buvome palaiminti trimis brangiais sūnumis ir keturiomis brangiomis dukterimis. Tapau tėvu, kaip Dievas ir buvo pažadėjęs patriarchaliniame palaiminime, kurį gavau, kai man buvo 17 metų.
„Todėl, mano mylimi broliai [ir seserys], argi stebuklai liovėsi dėl to, kad Kristus pakilo į dangų? […]
Ne; ir angelai nesiliovė tarnauti žmonių vaikams.“5
Liudiju, kad stebuklai ir tarnavimas nuolat vyksta mūsų gyvenime, dažnai kaip tiesioginis kunigystės galios rezultatas. Kai kurie kunigystės palaiminimai išsipildo iš karto tokiais būdais, kuriuos galime pamatyti ir suprasti. Kiti rutuliojasi palaipsniui ir iki galo neišsipildys šiame gyvenime. Tačiau, kaip rodo mūsų šeimos istorija, Dievas visada laikosi visų savo pažadų.
Mano senelis iš tėvo pusės Grantas Rysas Bouenas buvo labai tikintis žmogus. Puikiai prisimenu, kaip girdėjau jį detaliai pasakojant, kaip gavo savo paties patriarchalinį palaiminimą. Savo dienoraštyje jis parašė: „Patriarchas man pažadėjo išgydymo dovaną. Jis pasakė: „Sergantieji bus išgydyti. Taip, po tavo rankomis bus prikelti mirusieji.“
Po daugelio metų senelis krovė šieną, kai pajuto raginimą grįžti namo. Jį pasitiko link jo einantis tėvas. „Grantai, ką tik mirė tavo mama“, – pasakė jo tėvas.
Vėl cituoju iš senelio dienoraščio: „Aš nesustojau, o nuskubėjau į namus ir išėjau į priekinę verandą, kur ji gulėjo ant lovos. Pažvelgiau į ją ir pamačiau, kad ji be gyvybės ženklų. Prisiminiau savo patriarchalinį palaiminimą ir pažadą, kad, jei būsiu ištikimas, per mano tikėjimą ligoniai bus išgydyti, o mirusieji bus prikelti. Uždėjau rankas jai ant galvos ir pasakiau Viešpačiui, kad, jei pažadas, kurį Jis man davė per patriarchą, yra teisingas, prašau tai apreikšti šiuo metu ir prikelti mano motiną. Pažadėjau Jam: jei Jis tai padarys, visada visomis išgalėmis statysiu Jo karalystę. Man meldžiantis, ji atsimerkė ir pasakė: „Grantai, pakelk mane. Aš buvau dvasių pasaulyje, bet tu pašaukei mane atgal. Tegul tai visada bus liudijimas tau ir visai mano šeimai.“
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė mus siekti ir tikėtis stebuklų.6 Liudiju, kad kunigystė yra sugrąžinta, todėl žemėje yra Dievo galia ir įgaliojimas. Per pašaukimus ir tarybas vyrai ir moterys, jauni ir seni, gali dalyvauti kunigystės darbe. Tai stebuklų darbas, prižiūrimas angelų. Tai dangaus darbas, ir jis laimina visus Dievo vaikus.
1989 metais mūsų septynių asmenų šeima iš apylinkės išvykos važiavo namo. Buvo vėlu. Linetė laukėsi mūsų šeštojo vaiko. Ji pajuto stiprų raginimą prisisegti saugos diržą, kurį buvo pamiršusi prisisegti. Netrukus po to privažiavome kelio vingį; iš priekio, kirtęs liniją, į mūsų eismo juostą įvažiavo automobilis. Važiuodamas apie 110 km per valandą greičiu, staigiai pasukau, kad nesusidurčiau su priešais atvažiuojančiu automobiliu. Mūsų autobusiuką sumėtė, jis nulėkė nuo kelio ir galiausiai, apvirtęs ant keleivio pusės, sustojo.
Pirmiausia, ką prisimenu išgirdęs, buvo Linetės balsas: „Šeinai, mums reikia išlipti pro tavo duris.“ Aš kabėjau ant saugos diržo. Prireikė kelių sekundžių susiorientuoti. Pradėjome kelti vaikus iš autobusiuko pro vairuotojo langą, kuris dabar buvo autobusiuko lubos. Jie verkė ir nesuprato, kas atsitiko.
Netrukus suvokėme, kad trūksta mūsų 10-metės dukros Emilės. Šaukėme ją vardu, bet atsakymo nebuvo. Kiti apylinkės nariai, taip pat keliavę namo, įnirtingai padėjo jos ieškoti įvykio vietoje. Buvo labai tamsu. Vėl su žibintuvėliu apžiūrėjau autobusiuką ir, savo siaubui, pamačiau mažytį Emilės kūnelį po juo. Aš desperatiškai sušukau: „Turime nukelti autobusiuką nuo Emilės.“ Griebiau už stogo ir traukiau. Kėlė tik keli žmonės, bet autobusiukas stebuklingai atvirto ant ratų ir atidengė negyvą Emilės kūnelį.
Emilė nekvėpavo. Jos veidas buvo violetinės slyvos spalvos. Pasakiau: „Turime suteikti jai palaiminimą.“ Brangus draugas ir apylinkės narys atsiklaupė su manimi ir mes Melchizedeko kunigystės įgaliojimu, Jėzaus Kristaus vardu įsakėme jai gyventi. Tą akimirką Emilė švokšdama godžiai įkvėpė.
Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol pagaliau sulaukėme greitosios pagalbos automobilio. Emilė buvo skubiai nuvežta į ligoninę. Jai subliuško vienas plautis ir nutrūko kelio sausgyslė. Susirūpinimą kėlė ir dėl deguonies trūkumo galėję atsirasti smegenų pažeidimai, nes kurį laiką ji nekvėpavo. Emilė pusantros dienos buvo komos būsenos. Mes toliau meldėmės ir pasninkavome dėl jos. Ji buvo palaiminta visišku pasveikimu. Šiandien Emilė ir jos vyras Kevinas augina šešias dukras.
Per stebuklą visi kiti sugebėjo eiti patys. Kūdikis, kurį Linetė nešiojo, buvo Taisonas. Jo taip pat buvo pasigailėta ir jis gimė pavasarį. Gavęs žemiškąjį kūną, po aštuonių mėnesių Taisonas grįžo namo pas Dangiškąjį Tėvą. Jis yra mūsų angelas sargas. Jaučiame jo įtaką savo šeimoje ir tikimės vėl būti su juo.7
Tie, kurie kėlė autobusiuką nuo Emilės, sakė, kad jis atrodė besvoris. Supratau, jog dangiškieji angelai susijungė su žemiškais angelais, kad nukeltų transporto priemonę nuo Emilės kūno. Taip pat žinau, kad Emilė buvo sugrąžinta į gyvenimą šventosios kunigystės galia.
Viešpats atskleidė savo tarnams šią tiesą: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų.“8
Liudiju, kad šiomis paskutinėmis dienomis, „pagal Dievo Sūnaus tvarką“9, į žemę sugrąžinta šventoji kunigystė – Melchizedeko kunigystė – su jos raktais, įgaliojimu ir galia. Žinau, kad, nors ne visos aplinkybės susiklosto taip, kaip tikimės ir meldžiame, Dievo stebuklai visada įvyks pagal Jo valią, Jo laiką ir Jo planą mums.
Jei trokštate kunigystės palaiminimų, tarp jų stebuklų ir angelų tarnavimo, kviečiu jus eiti sandorų keliu, kurį Dievas parūpino kiekvienam iš mūsų. Jus mylintys Bažnyčios nariai ir vadovai padės Jums žengti kitą žingsnį.
Liudiju, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, gyvena ir vadovauja savo Bažnyčiai per gyvus pranašus, kurie turi ir naudoja kunigystės raktus. Šventoji Dvasia yra reali. Gelbėtojas atidavė savo gyvybę, kad mus išpirktų, išgydytų ir parvestų namo.
Liudiju, kad stebuklai tebevyksta, angelai yra tarp mūsų ir dangus tikrai atviras. Dar ir koks atviras! Jėzaus Kristaus vardu, amen.