Šaukitės pagalbos, nenupulkite
Jei šauksimės Dievo, liudiju, kad nenupulsime.
Šiandien norėčiau pradėti paliudydamas, jog širdyje esu visiškai tikras, kad Dievas girdi mūsų maldas ir atsako į jas asmeniškai pritaikytu būdu.
Pasaulyje, kuriame gausu netikrumo, skausmo, nusivylimo ir širdgėlos, galime būti linkę labiau pasikliauti asmeniniais sugebėjimais ir polinkiais, taip pat iš pasaulio ateinančiomis žiniomis ir saugumu. Tai gali priversti mus į antrą planą nustumti tikrąjį pagalbos ir paramos šaltinį, galintį atremti šio mirtingojo gyvenimo iššūkius.
Prisimenu, kartą dėl ligos patekau į ligoninę ir man buvo sunku užmigti. Kai išjungiau šviesą ir palatoje tapo tamsu, lubose priešais save pamačiau šviečiantį užrašą: „Šaukitės pagalbos, nenupulkite.“ Savo nuostabai, kitą dieną tą pačią žinią pastebėjau keliose palatos vietose.
Kodėl ta žinia buvo tokia svarbi? Kai paklausiau seselės, ji atsakė: „Taip siekiama išvengti nelaimės, galinčios padidinti jau jaučiamą skausmą.“
Šis gyvenimas, dėl jam būdingų ypatybių, atneša skaudžių išgyvenimų: kai kurie neatskiriamai susiję su mūsų fiziniais kūnais, kai kurie nutinka dėl mūsų silpnybių ar vargų, kiti – dėl to, kaip kiti žmonės naudojasi valios laisve, o dar kiti – dėl to, kaip patys naudojamės valios laisve.
Ar yra pažadas, galingesnis už tą, kurį davė pats Gelbėtojas, pareikšdamas: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite (arba šaukitės pagalbos), ir bus jums atidaryta.“1
Malda yra bendravimo su Dangiškuoju Tėvu priemonė, leidžianti mums „šauktis pagalbos ir nenupulti“. Tačiau yra aplinkybių, dėl kurių galime manyti, kad pagalbos šauksmas nebuvo išgirstas, nes negauname greito ar mūsų lūkesčius tenkinančio atsakymo.
Kartais tai sukelia nerimą, liūdesį arba nusivylimą. Tačiau prisiminkite, kaip Nefis išreiškė tikėjimą Viešpačiu, sakydamas: „Kodėl gi jis negalėtų pamokyti manęs pastatyti laivą?“2 Dabar klausiu jūsų: kodėl gi jis negalėtų pamokyti jūsų, kad nenupultumėte?
Pasitikėjimas Dievo atsakymais reiškia pripažinimą, kad Jo keliai nėra mūsų keliai3 ir kad „viskas turi įvykti savo laiku“4.
Aiškus žinojimas, kad esame mylinčio ir gailestingo Dangiškojo Tėvo vaikai, turėtų motyvuoti „šauktis pagalbos“ su nuoširdžia malda, su nusistatymu „visada melstis ir neatlyžti; […] kad [mūsų] poelg[iai] būtų [mūsų] siel[ų] gerovei“5. Įsivaizduokite, ką jaučia Dangiškasis Tėvas, kai kiekvienoje maldoje nuolankiai prašome Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu. Kokia galia ir švelnumas, tikiu, pasireiškia, kai tai darome!
Raštuose apstu pavyzdžių apie tuos, kurie šaukėsi Dievo, kad nenupultų. Helamanas ir jo armija, susidūrę su suspaudimais, šaukėsi Dievo maldoje išliedami sielas. Jie gavo patikinimą, ramybę, tikėjimą ir viltį, buvo apdovanoti drąsa ir ryžtu, kol pasiekė savo tikslą.6
Įsivaizduokite, kaip Mozė šaukėsi Dievo, atsidūręs tarp Raudonosios jūros ir puolančių egiptiečių, arba Abraomas, paklusęs nurodymui paaukoti sūnų Izaoką.
Esu tikras, kad kiekvienas iš jūsų jau esate patyrę ir dar patirsite, kai šaukimasis pagalbos neleis nupulti.
Prieš trisdešimt metų, kai mudu su žmona ruošėmės civilinei santuokai ir santuokai šventykloje, sulaukėme skambučio, kad civilinės santuokos nebus registruojamos dėl streiko. To skambučio sulaukėme likus trims dienoms iki numatytos ceremonijos. Kreipėmės į kelis kitus biurus ir, neradę laisvų vietų, ėmėme nerimauti ir abejoti, ar tikrai galėsime susituokti, kaip planavome.
Mudu su sužadėtine šaukėmės pagalbos maldoje išliedami savo sielas Dievui. Galiausiai kažkas mums papasakojo apie biurą didelio miesto pakraštyje esančiame mažame miestelyje, kurio meras buvo pažįstamas žmogus. Nedvejodami nuėjome jo aplankyti ir paklausėme, ar būtų įmanoma mus sutuokti. Mūsų džiaugsmui jis sutiko. Jo sekretorė mums pabrėžė, kad turime gauti pažymą tame mieste ir visus dokumentus pristatyti iki kitos dienos vidurdienio.
Kitą dieną atvažiavome į mažą miestelį ir nuvykome į policijos nuovadą paprašyti reikalingo dokumento. Mūsų nuostabai, pareigūnas pasakė, kad mums jo neduos, nes daug jaunų porų bėga nuo savo šeimų, kad slapta susituoktų tame miestelyje, nors, savaime aišku, tai nebuvo mūsų atvejis. Vėl mus apėmė baimė ir liūdesys.
Pamenu, kaip tyliai šaukiausi Dangiškojo Tėvo, kad nenupultume. Mintyse gavau aiškų raginimą, pakartotą kelis kartus: „Šventyklos rekomendacija, šventyklos rekomendacija.“ Aš tuoj pat išsitraukiau savo šventyklos rekomendaciją ir, savo sužadėtinės nuostabai, daviau ją pareigūnui.
Kokia buvo staigmena, kai išgirdome pareigūną sakant: „Kodėl nepasakėte, kad esate iš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios? Gerai pažįstu jūsų bažnyčią.“ Jis tuojau pat pradėjo ruošti reikiamą dokumentą. Dar labiau nustebome, kai pareigūnas, nieko nesakęs, išėjo iš nuovados.
Praėjo penkiasdešimt minučių, o jis vis negrįžo. Jau buvo 11.55 ryto – dokumentus turėjome pristatyti iki vidurdienio. Staiga jis pasirodė su gražiu šuniuku, pasakė, kad tai vestuvių dovana, ir įteikė mums kartu su dokumentu.
Nubėgome link mero kabineto su mūsų dokumentu ir nauju šunimi. Tada pamatėme link mūsų atvažiuojantį tarnybinį automobilį. Atsistojau priešais jį. Automobilis sustojo ir mes pamatėme viduje sėdinčią sekretorę. Išvydusi mus, ji tarė: „Apgailestauju, sakiau jums iki vidurdienio. Turiu atlikti kitą pavedimą.“
Tyliai nusižeminau ir visa širdimi šaukdamasis Dangiškojo Tėvo, prašiau dar kartą padėti „nenupulti“. Staiga nutiko stebuklas. Sekretorė mums tarė: „Koks gražus jūsų šuo. Kur galėčiau rasti tokį savo sūnui?“
Mes iškart atsakėme: „Tai jums.“
Sekretorė nustebusi pažvelgė į mus ir tarė: „Gerai, eikime į biurą ir viską sutvarkykime.“
Kaip ir buvo suplanuota, po dviejų dienų mudu su Kerole susituokėme civiline santuoka, o paskui buvome užantspauduoti Peru Limos šventykloje.
Žinoma, turime atminti, kad pagalbos šaukimasis yra tikėjimo ir veiksmo reikalas – tikėjimo pripažinti, kad turime Dangiškąjį Tėvą, kuris atsako į mūsų maldas pagal savo beribę išmintį, o tada – veiksmo, atitinkančio tai, ko prašėme. Meldimasis, arba šaukimasis pagalbos, gali būti mūsų vilties ženklas. Tačiau tai, kad po maldos imamės veiksmų, yra ženklas, kad mūsų tikėjimas tikras – tikėjimas, išbandytas skausmo, baimės ar nusivylimo akimirkomis.
Siūlau jums apsvarstyti šiuos žingsnius:
-
Visada galvokite apie Viešpatį kaip apie pirmąjį pagalbos variantą.
-
Šaukitės pagalbos, nenupulkite. Kreipkitės į Dievą su nuoširdžia malda.
-
Pasimeldę darykite viską, ką galite, kad gautumėte palaimas, kurių meldėte.
-
Nusižeminkite, kad priimtumėte atsakymą Jo laiku ir Jo būdu.
-
Nesustokite! Laukdami atsakymo, toliau eikite sandoros keliu.
Galbūt dabar kas nors dėl susiklosčiusių aplinkybių jaučiasi tuoj nupulsiantis ir norėtų šauktis pagalbos, kaip padarė Džozefas Smitas, kai sušuko: „O Dieve, kur tu? […] Kaip ilgai tavo ranka bus sulaikyta?“7
Net ir tokiomis aplinkybėmis melskitės su „dvasiniu pagreičiu“, kaip mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas8, nes jūsų maldos visada išklausomos!
Prisiminkite šią giesmę:
Kai šįryt žengei per slenkstį,
Ar meldeisi tu?
Kristaus ar prašei malonės,
saugančios dienos kelionėj
nuo visų bėdų?
Melsdamiesi galime jausti mūsų Dangiškojo Tėvo, kuris atsiuntė savo Viengimį Sūnų palengvinti mūsų naštų, apkabinimą, nes, jei šauksimės Dievo, liudiju, kad nenupulsime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.