Sandoros ir įsipareigojimai
Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra žinoma kaip bažnyčia, kuri pabrėžia sandorų su Dievu sudarymą.
„Kuo jūsų Bažnyčia skiriasi nuo kitų?“ Mano atsakymas į šį svarbų klausimą keitėsi man bręstant ir Bažnyčiai augant. Kai 1932 m. gimiau Jutoje, mūsų Bažnyčiai priklausė tik apie 700 000 narių, daugiausia Jutoje ir aplinkinėse valstijose. Tuo metu turėjome tik 7 šventyklas. Šiandien Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai priklauso daugiau kaip 17 milijonų žmonių, gyvenančių maždaug 170 tautų. Šių metų balandžio 1 d. duomenimis, turime 189 pašventintas šventyklas daugelyje tautų ir dar 146-ias įvairiuose planavimo ir statybų etapuose. Jaučiu turįs kalbėti apie šių šventyklų paskirtį ir sandorų istoriją bei vaidmenį mūsų garbinime. Tai papildys įkvėptus ankstesnių kalbėtojų mokymus.
I.
Sandora – tai įsipareigojimas vykdyti tam tikras pareigas. Asmeniniai įsipareigojimai yra labai svarbūs mūsų asmeninio gyvenimo reguliavimui ir visuomenės funkcionavimui. Šiuo metu ši idėja yra ginčijama. Balsinga mažuma priešinasi institucinei valdžiai ir reikalauja, kad žmonės būtų laisvi nuo bet kokių jų asmeninę laisvę ribojančių varžymų. Tačiau iš tūkstantmetės patirties žinome, kad norėdami įgyti gyvenimo organizuotose bendruomenėse privalumų, asmenys atsisako kai kurių asmeninių laisvių. Tokie asmeninių laisvių atsisakymai iš esmės grindžiami aiškiai išreikštais ar numanomais įsipareigojimais ar sandoromis.
Štai keletas sandorinių įsipareigojimų pavyzdžių mūsų visuomenėje: 1) teisėjai, 2) kariškiai, 3) medikai ir 4) ugniagesiai. Visi šių gerai pažįstamų profesijų atstovai įsipareigoja, – dažnai tai oficialiai įtvirtinama priesaika ar sandora, – atlikti jiems pavestas pareigas. Tas pats pasakytina ir apie mūsų nuolatinius misionierius. Išskirtinė apranga ar vardų kortelės turi reikšti, kad jas nešiojantys asmenys yra sudarę sandorą, todėl turi pareigą mokyti ir tarnauti, o jų tarnavimas turi būti palaikomas. Susijusi paskirtis – priminti nešiotojams apie jų sandorinius įsipareigojimus. Jų išskirtinėje aprangoje ar simboliuose nėra jokios magijos, tai tik reikalingas priminimas apie ypatingus nešiotojų įsipareigojimus. Tai pasakytina ir apie sužadėtuvių ir vestuvinių žiedų simbolius ir jų vaidmenį įspėti aplinkinius arba priminti juos nešiojantiems asmenims apie jų sandorinius įsipareigojimus.
II.
Tai, ką sakiau apie tai, kad sandoros yra asmeninio gyvenimo reguliavimo pagrindas, ypač tinka religinėms sandoroms. Daugelio religinių bendruomenių ir nuostatų pagrindą ir istoriją sudaro sandoros. Pavyzdžiui, Abraomo sandora yra kelių didžiųjų religinių tradicijų pagrindas. Ji atskleidžia šventą Dievo sandoros su savo vaikais pažadų idėją. Senajame Testamente dažnai kalbama apie Dievo sandorą su Abraomu bei jo sėkla.1
Pirmoje Mormono Knygos dalyje, parašytoje Senojo Testamento laikotarpiu, aiškiai parodytas sandorų vaidmuo izraelitų istorijoje ir garbinime. Nefiui buvo pasakyta, kad to laikotarpio izraelitų raštai buvo „žydų metraštis, kuriame yra Viešpaties sandoros, kurias jis sudarė Izraelio namams“2. Nefio knygose dažnai minima Abraomo sandora3, o Izraelis minimas kaip „Viešpaties sandoros žmonės“4. Sandorų su Dievu ar religiniais vadovais sudarymo praktika taip pat minima Mormono Knygos tekstuose apie Nefį, Juozapą Egipte, karalių Benjaminą, Almą ir vadą Moronį.5
III.
Atėjus laikui sugrąžinti Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvę, Dievas pašaukė pranašą Džozefą Smitą. Nežinome viso pirmųjų angelo Moronio nurodymų šiam bręstančiam jaunam pranašui turinio. Tačiau žinome, kad jis pasakė Džozefui, jog „Dievas yra [jam] skyręs atlikti darbą“ ir kad turi būti išnešta „nesibaigiančios evangelijos pilnatvė“ ir „tėvams duoti pažadai“6. Taip pat žinome, kad Raštuose, kuriuos jaunasis Džozefas taip intensyviai skaitė – dar prieš gaudamas nurodymą suorganizuoti Bažnyčią, – buvo daugybė mokymų apie sandoras, kuriuos jis vertė Mormono Knygoje. Toji knyga yra pagrindinis evangelijos pilnatvės Sugrąžinimo šaltinis, įskaitant Dievo planą savo vaikams, ir Mormono Knygoje gausu užuominų apie sandoras.
Kadangi Džozefas buvo gerai susipažinęs su Biblija, jis turėjo žinoti apie Laiško hebrajams nuorodą į Gelbėtojo ketinimą „sudary[ti] naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais“7. Tame Laiške hebrajams Jėzus yra vadinamas „naujosios sandoros Tarpininku“8. Svarbu tai, kad biblinis pasakojimas apie Gelbėtojo žemiškąją tarnystę pavadintas „Naujuoju Testamentu“, kuris yra tarsi sinonimas žodžiui „Naujoji Sandora“.
Sandoros buvo evangelijos Sugrąžinimo pagrindas. Tai matyti iš pirmųjų žingsnių, kuriuos Viešpats nurodė pranašui atlikti organizuojant Jo Bažnyčią. Kai tik buvo išleista Mormono Knyga, Viešpats nurodė suorganizuoti Jo atstatytą Bažnyčią, kuri netrukus bus pavadinta Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.9 1830 m. balandį užrašytame apreiškime nurodoma, kad asmenys „krikštu bus priimti į jo bažnyčią“ po to, kai jie iškilmingai paliudys, „kad jie tikrai atgailavo dėl visų savo nuodėmių ir pasiryžę priimti Jėzaus Kristaus vardą, apsisprendę tarnauti jam iki galo“10.
Tame pačiame apreiškime nurodoma, kad Bažnyčia „dažnai susirinktų valgyti duonos ir gerti vyno [vandens] Viešpačiui Jėzui atminti“. Šių apeigų svarbą rodo sandorų žodžiai, skirti jas atliekančiam vyresniajam arba kunigui. Jis laimina duonos simbolius „sieloms visų tų, kurie […] valgo; kad […] liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti Tavo Sūnaus vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų, kuriuos Jis davė jiems, kad Jo Dvasia visuomet būtų su jais“11.
Svarbiausias sandorų vaidmuo naujai atstatytoje Bažnyčioje buvo dar kartą patvirtintas įžangoje, kurią Viešpats pateikė pirmajam savo apreiškimų leidiniui. Joje Viešpats pareiškia, kad Džozefą Smitą Jis pašaukė, nes žemės gyventojai „nuklydo nuo mano apeigų ir sulaužė mano nesibaigiančią sandorą“12. Šiame apreiškime toliau paaiškinama, kad Jo įsakymai yra duodami, „kad būtų įtvirtinta mano nesibaigianti sandora“13.
Šiandien suprantame sandorų vaidmenį atkurtosios Bažnyčios doktrinoje ir jos narių garbinime. Prezidentas Gordonas B. Hinklis taip apibendrino mūsų krikšto ir mūsų kassavaitinio dalyvavimo sakramento apeigose poveikį: „Kiekvienas šios Bažnyčios narys, įžengęs į krikšto vandenis, tampa šventos sandoros šalimi. Kaskart priimdami Viešpaties vakarienės sakramentą atnaujiname šią sandorą.“14
Daugelis kalbėtojų šioje konferencijoje mums priminė, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas apie išgelbėjimo planą dažnai kalba kaip apie „sandoros kelią“, kuris „veda mus atgal pas [Dievą]“ ir „yra susijęs su mūsų ryšiu su Dievu“15. Jis moko apie sandorų reikšmę mūsų šventyklos apeigose, primygtinai ragina įžvelgti pabaigą nuo pradžios ir „mąstyti celestiališkai“16.
IV.
Dabar išsamiau pakalbėsiu apie šventyklos sandoras. Pranašas Džozefas Smitas, vykdydamas įsipareigojimą sugrąžinti Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvę, didžiąją dalį paskutiniųjų savo gyvenimo metų praleido vadovaudamas šventyklos statymui Navū mieste, Ilinojuje. Per jį Viešpats apreiškė šventus mokymus, doktriną ir sandoras, kurias jo įpėdiniai turės suteikti šventyklose. Ten gaunantys endaumentą asmenys buvo mokomi Dievo išgelbėjimo plano ir kviečiami sudaryti šventas sandoras. Tiems, kurie gyveno ištikimai laikydamiesi tų sandorų, buvo pažadamas amžinasis gyvenimas, kuriame „viskas [bus] jų“ ir jie „gyvens Dievo ir jo Kristaus akivaizdoje per amžių amžius“17.
Endaumento ceremonijos Navū šventykloje buvo atliekamos prieš pat ankstyvųjų pionierių išvarymą ir jų istorinės kelionės į kalnus Vakaruose pradžią. Turime daug pionierių liudijimų, kad galia, kurią jie gavo būdami susieti su Kristumi per endaumentą Navū šventykloje, suteikė jiems jėgų leistis į kelionę ir apsigyventi Vakaruose.18
Šventykloje endaumentą gavę asmenys privalo vilkėti šventyklos apdarą – rūbą, kurio nematome, nes jis vilkimas po viršutiniais drabužiais. Jis primena endaumentą gavusiems nariams apie jų sudarytas šventas sandoras ir palaiminimus, kurie jiems buvo pažadėti šventojoje šventykloje. Kad pasiektume šiuos šventus tikslus, šventyklos apdarus mums nurodyta vilkėti nuolat, išskyrus tuos išimtinius atvejus, kuomet juos akivaizdžiai būtina nusivilkti. Kadangi sandoros neturi „išeiginių dienų“, tai apdaro nusivilkimas gali būti suprantamas kaip su jomis susijusių sandorinių įsipareigojimų ir palaiminimų atsisakymas. Ir priešingai, apdarą ištikimai vilkintys ir šventyklos sandorų besilaikantys asmenys nuolat patvirtina savo, kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinių, vaidmenį.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia šventyklas stato visame pasaulyje. Jų paskirtis – palaiminti Dievo sandoros vaikus garbinimu šventykloje, šventais įsipareigojimais, galiomis ir unikaliais palaiminimais, kuriuos jie gauna per sandorą būdami susieti su Kristumi.
Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra žinoma kaip bažnyčia, kuri pabrėžia sandorų su Dievu sudarymą. Sandoros yra neatsiejamos nuo visų šios atstatytosios Bažnyčios atliekamų išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigų. Krikšto apeigos ir su jomis susijusios sandoros yra įėjimo į celestialinę karalystę reikalavimai. Šventyklos apeigos ir su jomis susijusios sandoros yra reikalavimai išaukštinimui celestialinėje karalystėje, o tai yra amžinasis gyvenimas – „didžiausia iš visų Dievo dovanų“19. Toks yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios tikslas.
Liudiju apie Jėzų Kristų, kuris yra tos Bažnyčios galva, ir šaukiuosi Jo palaiminimų visiems, kurie stengiasi laikytis sudarytų šventų sandorų. Jėzaus Kristaus vardu, amen.