Viskas mums į gera
Šiame laike ir amžinybėje Sukūrimo tikslas ir paties Dievo prigimtis yra visa paversti mums į gera.
Šiandien, balandžio 6-ąją, minime Jėzaus Kristaus bažnyčios atkūrimą pastarosiomis dienomis ir Velykų metą, kai džiaugsmingai liudijame apie tobulą Jėzaus Kristaus gyvenimą, apmokančiąją auką ir šlovingą prisikėlimą.
Viename kinų pasakojime vyriškio sūnus randa gražų arklį.
„Kaip pasisekė“, – kalba kaimynai.
„Dar pažiūrėsime“, – taria vyriškis.
Tada sūnus nukrenta nuo arklio ir nepagydomai susižeidžia.
„Kaip nepasisekė“, – kalba kaimynai.
„Dar pažiūrėsime“, – taria vyriškis.
Atvyksta kariuomenė ir prasideda mobilizacija, bet sužeisto sūnaus nepaima.
„Kaip pasisekė“, – kalba kaimynai.
„Dar pažiūrėsime“, – taria vyriškis.
Šis nenuspėjamas pasaulis dažnai būna audringas, neaiškus, kartais laimingas, bet labai dažnai – nelaimingas. Tačiau žinome, kad šiame priespaudų pasaulyje1 viskas išeina į gera tiems, kurie myli Dievą.2 Tikrai, jei vaikščiosime teisiai ir nepamiršime savo sandorų, „viskas išeis [mums] į gera“3.
Viskas mums į gera.
Nuostabus pažadas! Paguodžiantis paties Dievo patikinimas! Stebuklingu būdu Sukūrimo paskirtis ir Dievo prigimtis yra pažinti pradžią ir pabaigą,4 įgyvendinti viską, kas mums yra į gera, ir padėti mums tapti pašventintiems ir šventiems per Jėzaus Kristaus malonę ir Apmokėjimą.
Jėzaus Kristaus Apmokėjimas gali mus išlaisvinti ir išpirkti iš nuodėmės. Tačiau Jėzus Kristus taip pat labai gerai supranta visus mūsų skausmus, suspaudimus, ligas,5 sielvartą, atskirtį. Jo pergalė prieš mirtį ir pragarą gali viską atitaisyti ir šiame gyvenime, ir amžinybėje.6 Jis padeda pagydyti palūžusius ir paniekintus, sutaikyti susipykusius ir susiskaldžiusius, paguosti vienišus ir atskirtuosius, padrąsinti abejojančius ir netobulus ir daryti stebuklus, kurie įmanomi tik Dievui.
Giedame „aleliuja“ ir šaukiame „osana“! Per amžinąją galią ir begalinį gerumą, pagal Dievo laimės planą, mums viskas bus į gera. Gyvenimą galime pasitikti drąsiai, o ne su baime.
Likę vieni, galime nežinoti, kas gali būti mums gera. „Pasirinkdamas save“ pasirenku ir savo ribotumą, silpnybes, trūkumus. Galiausiai, kad padarytume daugiausia gero, turime būti geri.7 Kadangi geras yra tik Dievas,8 mes tobulumo ieškome Jėzuje Kristuje9. Tikriausiu ir geriausiu savimi tampame tik tada, kai nusimetame prigimtinį vyrą ar moterį ir tampame vaikais priešais Dievą.
Tikėdami Dievą ir pasitikėdami Juo, išbandymus ir kančias galime pašvęsti savo labui. Parduotas į vergiją Egipte, Juozapas vėliau išgelbėjo savo šeimą ir tautą. Kalėdamas Liberčio kalėjime, pranašas Džozefas Smitas pasimokė, kad „visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera“10. Gyvenant su tikėjimu, išbandymai ir pasiaukojimai, kurių niekada nesirinktume, gali mus ir kitus palaiminti taip, kaip nė neįsivaizduojame.11
Žvelgdami iš amžinybės perspektyvos, stipriname tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu, kad viskas yra mums į gera;12 suprantame, kad mūsų išbandymai gali trukti „tik trumpą akimirką“;13 pripažįstame, kad sunkumai gali būti pašvęsti mūsų naudai;14 suvokiame, kad nelaimės, priešlaikinė mirtis, sekinančios ligos ir negalavimai yra mirtingojo gyvenimo dalis, ir pasikliaujame, kad mylintis Dangiškasis Tėvas neduoda išbandymų tam, kad nubaustų ar nuteistų. Jis neduotų akmens prašančiam duonos ir gyvatės prašančiam žuvies.15
Atėjus išbandymams, dažnai labiausiai norime, kad mus kas nors išklausytų ir būtų su mumis.16 Tokiu metu banalūs atsakymai gali būti nenaudingi, kad ir koks guodžiantis būtų juos sakančių ketinimas. Kartais trokštame žmogaus, kuris drauge su mumis liūdėtų, sielvartautų ir verktų, leistų mums išsakyti skaudulius, nusivylimą, kartais net pyktį, ir drauge su mumis pripažintų, kad žinome ne viską.
Jei pasitikėsime Dievu ir Jo meile mums, tai net didžiausia širdgėla galiausiai galės būti mums į gera.
Prisimenu dieną, kai gavau žinią apie didžiulę automobilio avariją, kurioje nukentėjo mano artimieji. Tokiomis akimirkomis, apimti sielvarto ir tikėjimo, galime tik drauge su Jobu ištarti: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas.“17
Mūsų pasaulinėje Bažnyčioje prieglobstį ir saugumą teikia apie 3500 kuolų ir apygardų bei apie 30 000 apylinkių ir skyrių.18 Mūsų kuoluose ir apylinkėse daugybė tikinčių šeimų ir pavienių asmenų patiria sunkius išbandymus. Tačiau jie žino, kad viskas yra mums į gera (tik kol kas nežino kaip).
Hadersfilde, Anglijoje, broliui Samueliui Bridžstokui, prieš pat pašaukiant jį nauju kuolo prezidentu, buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys. Žinodamas šią grėsmingą diagnozę, jis paklausė savo žmonos Anos, kodėl apskritai turėtų eiti į pokalbį.
„Nes, – atsakė sesuo Bridžstok, – būsi pašauktas kuolo prezidentu.“
Iš pradžių buvo manoma, kad prezidentui Bridžstokui (šiandien esančiam čia) liko gyventi vieni ar dveji metai, tačiau dabar jis tarnauja jau ketvirtus metus. Būna ir gerų, ir sunkių dienų. Jo kuole klesti didesnis tikėjimas, geranoriškumas ir daugiau tarnaujama. Tai nelengva, tačiau jo žmona ir šeima gyvena su tikėjimu, dėkingumu ir suprantamu liūdesiu, kuris, kaip jie tiki, taps amžinu džiaugsmu per Jėzaus Kristaus atkuriantį Apmokėjimą.19
Kai esame ramūs, atviri ir pagarbūs, galime pajusti Viešpaties siūlomos sandorinės bendrystės grožį, paskirtį ir romumą. Šventomis akimirkomis Jis gali leisti mums pažvelgti į didesnę amžinąją tikrovę, kurios dalis yra mūsų kasdienis gyvenimas, kur maži ir paprasti dalykai veikia išvien duodančių ir gaunančių gerovei.
Rebeka, mano pirmojo misijos prezidento dukra, papasakojo, kaip Viešpats į jos paguodos prašančią maldą netikėtai atsakė suteikdamas galimybę atsakyti į kito žmogaus maldą.
Vieną vėlų vakarą Rebeka, gedėjusi dėl neseniai mirusios motinos, pajuto aiškų raginimą nuvažiuoti nusipirkti degalų savo automobiliui. Atvykusi į degalinę, ji pamatė pagyvenusią moterį, kuri sunkiai kvėpavo naudodamasi dideliu deguonies balionu. Vėliau Rebeka tai moteriai galėjo atiduoti savo motinos nešiojamą deguonies aparatą. Toji sesuo su dėkingumu tarė: „Jūs grąžinote man laisvę.“ Viskas bus mums į gera, kai tarnausime taip, kaip tarnautų Jėzus Kristus.
Vienas tėvas, kurį su mokytojo pareigybės amžiaus sūnumi paskyrė tarnystės porininkais, paaiškino: „Tarnystė vyksta tuomet, kai iš sausainius atnešančių kaimynų tampame patikimais draugais, pirmąja dvasine pagalba.“ Sandorinė bendrystė su Jėzumi Kristumi guodžia, sujungia, pašventina.
Net ir įvykus tragedijai, dvasinis pasiruošimas gali mums priminti, kad Dangiškasis Tėvas žinojo, kada jausimės pažeidžiamiausi ir vieniši. Pavyzdžiui, šeima, kurios vaikas buvo nuvežtas į ligoninę, vėliau paguodą rado prisiminusi, kad Šventoji Dvasia iš anksto pašnibždėjo, ko tikėtis.
Kartais didesnė amžinoji realybė, kurią Viešpats leidžia mums pajusti, apima šeimą anapus uždangos. Viena sesuo džiaugėsi atsivertusi į sugrąžintąją Jėzaus Kristaus evangeliją. Tačiau jos gyvenimą stipriai paveikė dvi traumos: matė laivo katastrofą ir tragiškai neteko motinos, atėmusios sau gyvybę.
Ir visgi, kad galėtų būti pakrikštyta panardinant į vandenį ši sesuo nugalėjo vandens baimę. Ir tą dieną, kuri tapo be galo laiminga diena, ji tapo liudininke, kaip kita sesuo šventykloje pasikrikštijo už jos mirusią motiną. „Krikštas šventykloje išgydė mano mamą ir išlaisvino mane, – sakė toji sesuo. – Tai buvo pirmas kartas nuo mamos mirties, kai pajutau ramybę.“
Mūsų šventa muzika atkartoja Jo patikinimą, kad viskas yra mums į gera.
Nurimk širdie, nes Dievas žada tau
rytojun vesti niekad nepaliaut.
Kai bus sunku, tikėk Juo dar tvirčiau,
tai, kas neaišku, išaiškės vėliau.20
Šventieji, šen, be baimės prieš vargus,
su džiaugsmu šen keliaut.
Nors kelias šis atrodys ir sunkus,
ves malonė toliau. […]
O jei, nebaigus kelio, mirti teks,
tai bus laimės diena.21
Mormono Knyga yra įrodymas, kurį galime laikyti savo rankose, kad Jėzus yra Kristus ir kad Dievas išpildo savo pranašystes. Mormono Knyga, parašyta mūsų dienas regėjusių įkvėptų pranašų, prasideda nuo jautrios dramos – gilių nesutarimų draskomos šeimos. Tačiau, kai studijuojame ir apmąstome skyrius nuo 1 Nefio 1-o iki Moronio 10-o, prie Jėzaus Kristaus artėjame tvirtu liudijimu, kad tai, kas įvyko ten ir tada, gali mus palaiminti čia ir dabar.
Kai Viešpats, per savo dabartinį pranašą, vis labiau priartina vis daugiau Viešpaties namų, šventyklos palaiminimai veikia mums į gera. Mes ateiname per sandorą ir apeigas pas Dievą mūsų Tėvą ir Jėzų Kristų ir įgyjame amžinąją mirtingojo gyvenimo perspektyvą. Po vieną, vardas po vardo, mylimiems šeimos nariams – protėviams – siūlome šventas apeigas ir sandoros palaiminimus pagal Viešpaties gelbėtojų ant Sionės kalno modelį.22
Kadangi šventyklos daug kur artėja prie mūsų, tai šventyklos auka, kurią galime aukoti, yra dažniau siekti šventumo Viešpaties namuose. Daugelį metų taupėme, planavome ir aukojomės, kad galėtume vykti į šventyklą. Dabar, kiek leidžia aplinkybės, prašome dar dažniau lankytis pas Viešpatį Jo šventuose namuose. Tegul reguliarus garbinimas ir tarnavimas šventykloje laimina, saugo ir įkvepia jus ir jūsų šeimą: šeimą, kurią turite, ar šeimą, kurią turėsite ir kuria kada nors tapsite.
Be to, jei leidžia jūsų aplinkybės, pagalvokite apie palaiminimą įsigyti asmeninius šventyklinius drabužius.23 Viena močiutė iš vargingos šeimos sakė, kad labiau už viską pasaulyje norėtų savo šventyklinių drabužių. Jos vaikaitis pasakojo: „Senelė pašnibždėjo: „Aš tarnausiu su savo šventykliniais drabužiais, o kai mirsiu, būsiu palaidota su jais.“ Atėjus laikui, ji taip ir buvo palaidota.
Kaip moko prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Viskas, kuo tikime, ir visi Dievo pažadai, kuriuos Jis davė savo sandoros žmonėms, šventykloje susijungia į viena.“24
Šiame laike ir amžinybėje Sukūrimo tikslas ir paties Dievo prigimtis yra visa paversti mums į gera.
Toks yra amžinasis Viešpaties tikslas. Tokia yra Jo amžinoji perspektyva. Toks yra Jo amžinasis pažadas.
Kai gyvenimas sujauktas ir tikslas neaiškus, kai norite gyventi geriau, bet nežinote kaip, prašau, ateikite pas Dievą mūsų Tėvą ir Jėzų Kristų. Pasitikėkite, kad Jie gyvena, myli jus ir nori, kad viskas būtų į gera. Aš liudiju, kad Jie tikrai to nori, be galo ir amžinai, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.