Žodžiai yra svarbūs
Žodžiai nustato toną. Jie įgarsina mūsų mintis, jausmus ir geras ar blogas patirtis.
Broliai, seserys ir draugai visame pasaulyje, man didelė garbė kreiptis į šią didžiulę auditoriją, kurioje daugelis esate mūsų Bažnyčios nariai ir daugelis – draugai ir nauji šios konferencijos transliacijos klausytojai. Sveiki atvykę!
Iš šios sakyklos sakomos žinios perteikiamos žodžiais. Jos pateikiamos angliškai ir verčiamos į beveik šimtą skirtingų kalbų. Pagrindas visada tas pats. Žodžiai. O žodžiai yra labai svarbūs. Leiskite man dar kartą tai pasakyti. Žodžiai yra svarbūs!
Jie yra mūsų ryšių pamatas. Jie atspindi mūsų įsitikinimus, moralę ir požiūrį. Kartais mes sakome žodžius, o kartais jų klausomės. Žodžiai nustato toną. Jie įgarsina mūsų mintis, jausmus ir geras ar blogas patirtis.
Deja, žodžiai gali būti lengvabūdiški, neapgalvoti ir žeidžiantys. Kartą juos ištarę, jau nebegalime susigrąžinti. Jie gali sužeisti, nubausti, pažeminti ir net privesti prie niokojančių veiksmų. Jie gali mus smarkiai varginti.
Kita vertus, žodžiais galima švęsti pergalę, suteikti vilties ir padrąsinti. Jie gali paskatinti mus pergalvoti, pradėti iš naujo ir pakeisti savo kursą. Žodžiai gali atverti mūsų protą tiesai.
Štai kodėl visų pirma Viešpaties žodžiai yra svarbūs.
Mormono Knygoje pranašas Alma ir jo žmonės senovės Amerikoje patyrė nesibaigiančius karus su tais, kurie nepritarė Dievo žodžiui, užkietino savo širdis ir iškraipė savo kultūrą. Ištikimieji galėjo kovoti, tačiau Alma jiems patarė: „Ir dabar, kadangi žodžio pamokslavimas turėjo stiprų poveikį žmonėms, vesdamas daryti tai, kas teisinga, – taip, tai veikė žmonių protus stipriau nei kalavijas ar bet kas kita, kas buvo jiems atsitikę, – todėl Alma manė, jog jiems tikslinga išbandyti Dievo žodžio galią.“1
„Dievo žodi[s]“ pranoksta visas kitas išraiškas. Taip buvo nuo pat žemės sukūrimo, kai Viešpats tarė: „Teatsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.“2
Naujajame Testamente Gelbėtas taip patikino: „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.“3
Ir taip: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“4
Ir Marija, Jėzaus motina, nuolankiai liudijo: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį.“5
Tikėjimas Dievo žodžiu ir įsiklausymas į jį mus priartins prie Jo. Prezidentas Raselas M. Nelsonas pažadėjo: „Jei studijuosite Jo žodžius, sustiprės jūsų gebėjimas būti panašesniems į Jį.“6
Ar ne visi norime, kaip sakoma giesmėje, labiau palaiminti ir šventi, labiau tokie „kaip Kristus būt“?7
Įsivaizduoju jauną Džozefą Smitą, klūpantį ant kelių ir girdintį Tėvo danguje žodžius: „[Džozefai,] tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“8
Jo klausomės per Raštų žodžius. Tačiau ar juos tiesiog paliekame lape, ar atpažįstame, kai Jis kalba mums? Ar keičiamės?
Jo klausomės per asmeninį apreiškimą ir Šventosios Dvasios raginimus, per atsakymus į maldą ir tomis akimirkomis, kai tik Jėzus Kristus per Apmokėjimo galią gali pakelti mūsų naštas, suteikti atleidimą bei ramybę ir apglėbti savo „meilės rankomis“9.
Antra, pranašų žodžiai yra svarbūs.
Pranašai liudija apie Jėzaus Kristaus dieviškumą. Jie moko Jo evangelijos ir rodo Jo meilę visiems.10 Liudiju, kad mūsų dabartinis pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas girdi ir kalba Viešpaties žodžius.
Prezidentas Nelsonas puikiai valdo žodžius. Jis pasakė: „Likite sandoros kelyje“11, „surinkite Izraelį“12, „tenugali Dievas“13, „statykite supratingumo tiltus“14, „dėkokite“15, „augin[kite] savo tikėjimą į Jėzų Kristų“16, „imkitės atsakomybės už savo liudijimą“17 ir „tapkite taikdariais“18.
Visai neseniai jis mūsų prašė „mąstyti celestiališkai“. „Kai susidursite su kokia nors dilema, – sakė jis – mąstykite celestiališkai! Kai būsite išbandomi pagundomis, mąstykite celestiališkai! Kai gyvenimas ar artimieji jus nuvils, mąstykite celestiališkai! Kai kas nors mirs per anksti, mąstykite celestiališkai. […] Kai jus užgriūna gyvenimo sunkumai, mąstykite celestiališkai! […] Kai mąstysite celestiališkai, jūsų širdis ims pamažu keistis, […] į išbandymus ir pasipriešinimą žvelgsite naujoje šviesoje, […] [ir] augs jūsų tikėjimas.“19
Kai mąstome celestiališkai, matome dalykus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra ir kokie iš tikrųjų bus.20 Šiame sumaišties ir nesantaikos kupiname pasaulyje mums visiems reikia tokio matymo perspektyvos.
Vyresnysis Džordžas Albertas Smitas, prieš tapdamas Bažnyčios prezidentu, daug metų kalbėjo apie pranašo palaikymą ir įsiklausymą į jo žodžius. Jis sakė: „Pakeldami ranką, mes prisiimame švenčiausią įsipareigojimą. […] Tai reiškia […], kad remsime jį, melsimės dėl jo […] ir stengsimės vykdyti jo nurodymus, kai Viešpats jam nurodys.“21 Kitaip sakant, uoliai vykdysime savo pranašo žodžius.
Kaip vienas iš penkiolikos pranašų, regėtojų ir apreiškėjų, kuriuos vakar palaikė mūsų pasaulinė Bažnyčia, norėčiau pasidalyti su jumis vienu iš savo patyrimų palaikant pranašą ir priimant jo žodžius. Man buvo panašiai kaip pranašui Jokūbui, kuris prisiminė: „Aš girdėjau Viešpaties balsą, kuris […] man tiesiogiai kalbėjo.“22
Praėjusį spalį mudu su žmona Melane buvome Bankoke, Tailande, kai ruošiausi ten pašventinti 185-ą Bažnyčios šventyklą.23 Šis paskyrimas man buvo neįtikėtinas ir pripildantis nuolankumo. Pietryčių Azijos pusiasalyje tai pirma šventykla.24 Tai buvo meistriškai suprojektuotas, šešių aukštų, devynių smailių konstrukcijų pastatas, darniai augantis25 į Viešpaties namus. Ištisus mėnesius mąsčiau apie pašventinimą. Mano sieloje ir prote nusistovėjo mintis, kad ta šalis ir šventykla buvo apkabintos pranašų ir apaštalų rankomis. Prezidentas Tomas S. Monsonas paskelbė apie šią šventyklą,26 o prezidentas Nelsonas paskelbė apie jos pašventinimą.27
Pašventinimo maldą paruošiau prieš daug mėnesių. Tie šventi žodžiai buvo išversti į 12 kalbų. Buvome pasiruošę. Arba aš taip maniau.
Naktį prieš pašventinimą neramus ir atkaklus jausmas dėl pašventinimo maldos pažadino mane iš miego. Bandžiau nepaisyti raginimų, galvodamas, kad malda jau paruošta. Tačiau Dvasia manęs nepaliko ramybėje. Jaučiau, kad trūksta kai kurių žodžių ir pagal dievišką planą jie atėjo man per apreiškimą, tad įtraukiau tuos žodžius į maldos pabaigą: „Mąstykime celestiališkai, leisdami Tavo Dvasiai nugalėti mūsų gyvenime, ir stenkimės visada būti taikdariais.“28 Viešpats man priminė įsiklausyti į dabartinio pranašo žodžius: „Mąstykite celestiališkai“, „tenugali Dvasia“, „stenkitės būti taikdariais“. Pranašo žodžiai yra svarbūs Viešpačiui ir mums.
Trečia, mūsų pačių žodžiai taip pat labai svarbūs. Patikėkite, emodžiais užtvindytame29 pasaulyje mūsų žodžiai yra svarbūs.
Mūsų žodžiai gali būti palaikantys arba pikti, džiugūs arba skaudinantys, užjaučiantys arba šalti. Įkarštyje žodžiai gali gelti ir įstrigti giliai sieloje, ir likti ten. Mūsų žodžiai internete, SMS žinutėse, socialiniuose tinkluose ar „Twitter“ įrašuose gali imti gyventi savo gyvenimą. Būkite atidūs, galvokite, ką sakote ir kaip sakote. Savo šeimose, ypač kuriose yra vyras, žmona ir vaikai, mūsų žodžiai gali mus suartinti arba atitolinti.
Noriu pasiūlyti tris paprastas frazes, kurias galime naudoti, kad išimtume geluonį iš sunkumų ir skirtumų, kad vieni kitus pakylėtume ir padrąsintume:
„Ačiū“.
„Atsiprašau“ arba „užjaučiu“.
Ir „myliu tave“.
Nelaikykite šių nuolankių frazių ypatingoms progoms ar katastrofoms. Naudokite jas dažnai ir nuoširdžiai, nes jos rodo aplinkiniams, kad jais rūpinatės. Kalbos darosi lėkštos, nesivadovaukite tuo modeliu.
Galime pasakyti „ačiū“ lifte, stovėjimo aikštelėje, turguje, biure, stovėdami eilėje, savo kaimynams arba draugams. Galime sakyti „atsiprašau“, kai suklystame, praleidžiame susirinkimą, pamirštame gimtadienį, arba sakyti „užjaučiu“, kai matome kenčiantį. Galime sakyti „myliu tave“ ir tais žodžiais perduoti žinutę: „galvoju apie tave“, „man tu rūpi“, „esu šalia“ arba „tu man daug reiški“.
Leiskite pateikti asmeninį pavyzdį. Vyrai, įsiklausykite. Seserys, tai jums taip pat padės. Prieš paskyrimą nuolatinėn tarnystėn Bažnyčioje daug keliaudavau savo kompanijos reikalais. Gan dažnai buvau išvykęs į tolimus pasaulio kampelius. Baigiantis dienai, kad ir kur būčiau, visada skambindavau į namus. Kai atsiliepdavo mano žmona Melanė ir pateikdavau jai ataskaitą, mūsų pokalbis visuomet vesdavo link žodžių „myliu tave“. Kiekvieną dieną šie žodžiai man tarnavo kaip inkaras mano sielai ir mano elgesiui, jie saugojo mane nuo piktų sumanymų. Žodžiai „Melane, myliu tave“ perteikė mūsų brangų tarpusavio pasitikėjimą.
Prezidentas Tomas S. Monsonas sakydavo: „Yra kojų, kurias reikia sustiprinti, rankų, kurias reikia sugriebti, protų, kuriuos reikia padrąsinti, širdžių, kurias reikia įkvėpti, ir sielų, kurias reikia išgelbėti.“30 Būtent tai ir darys žodžiai „ačiū“, „atsiprašau“, „užjaučiu“ ir „myliu tave“.
Broliai ir seserys, žodžiai yra svarbūs.
Pažadu, kad mums atsivers dangaus galios, jei „sotin[simės] Kristaus žodžiais“,31 kurie veda prie išgelbėjimo, mūsų pranašų žodžiais, kurie skatina bei drąsina, ir savo pačių žodžiais, kurie parodo, kas esame ir ką branginame. „Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti.“32 Esame Dangiškojo Tėvo vaikai ir Jis mūsų Dievas. Jis tikisi, kad kalbėsime „angelų liežuviu“33 Šventosios Dvasios galia.34
Myliu Viešpatį Jėzų Kristų. Senojo Testamento pranašo Izaijo žodžiais sakant, Jis yra „Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“35. Ir kaip aiškiai pasakė apaštalas Jonas, Jėzus Kristus pats yra Žodis.36
Tai liudiju kaip į Viešpaties dangiškąją tarnystę skelbti Jo žodį pašauktas apaštalas ir ypatingas Jo liudytojas. Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.