Teisingai elkis, būk gailestingas ir vaikščiok nuolankiai su Dievu
Elgtis teisiai reiškia elgtis garbingai. Garbingai elgiamės su Dievu nuolankiai vaikščiodami su Juo. Garbingai elgiamės su kitais būdami gailestingi.
Kaip Jėzaus Kristaus pasekėjai ir pastarųjų dienų šventieji, mes stengiamės – ir esame skatinami stengtis – elgtis geriau ir būti geresni.1 Gal jūs, kaip ir aš, svarstėte: „Ar darau pakankamai?“, „Ką dar galiu daryti?“ arba „Kaip aš, kaip ydingas žmogus, galiu pasiruošti gyventi „su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje“?“2.
Senojo Testamento pranašas Michėjas iškėlė tokį klausimą: „Su kuo man ateiti pas Viešpatį, nusilenkti aukštybių Dievui?“3 Michėjas satyriškai svarstė, ar gausybės aukų pakaktų atlyginti už nuodėmę, sakydamas: „Ar Viešpats priims tūkstančius avinų ir daugybę aliejaus? O gal man atiduoti savo pirmagimį už […] savo nuodėmę?“4
Atsakymas yra ne. Gerų darbų nepakanka. Išgelbėjimas neuždirbamas.5 Net neįmanomai didžiulės Michėjo minėtos aukos negali išpirkti mažiausios nuodėmės. Paliktas mūsų pačių galimybėms, ketinimas sugrįžti gyventi Dievo akivaizdoje būtų beviltiškas.6
Be palaiminimų, kurie ateina iš Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus, mes patys niekada nepadarytume pakankamai gerai ir nebūtume pakankamai geri. Tačiau geroji žinia yra ta, kad dėl Jėzaus Kristaus ir per Jį mes galime tapti pakankamai geri.7 Dievo malone, dėl Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, visi žmonės bus išgelbėti nuo fizinės mirties.8 Ir jei savo širdis atgręšime į Dievą, išgelbėjimas iš dvasinės mirties prieinamas visiems „per [Jėzaus] Kristaus apmokėjimą […] per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms“9. Mes galime būti išpirkti iš nuodėmių, kad stotume švarūs ir tyri priešais Dievą. Kaip Michėjas paaiškino: „Tau, žmogau, [Dievas] pasakė, kas yra gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu.“10
Michėjo nurodymas atgręžti savo širdis į Dievą ir pasiruošti išgelbėjimui apima tris tarpusavyje susijusius elementus. Teisingai elgtis reiškia garbingai elgtis su Dievu ir su kitais žmonėmis. Garbingai elgiamės su Dievu nuolankiai vaikščiodami su Juo. Garbingai elgiamės su kitais būdami gailestingi. Todėl teisingai elgtis reiškia praktiškai taikyti pirmąjį ir antrąjį didžiuosius įsakymus: mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu ir mylėti savo artimą kaip save patį.11
Teisingai elgtis ir vaikščioti nuolankiai su Dievu reiškia sąmoningai susilaikyti nuo nedorybės, laikytis Jo nuostatų ir elgtis tikrai ištikimai.12 Teisus žmogus nusigręžia nuo nuodėmės į Dievą, sudaro sandoras su Juo ir laikosi tų sandorų. Teisus žmogus pasirenka laikytis Dievo įsakymų, nepavykus atgailauja ir vėl stengiasi jų laikytis.
Kai prisikėlęs Kristus aplankė nefitus, Jis paaiškino, kad Mozės įstatymas buvo pakeistas aukštesniu įstatymu. Jis jiems nurodė nebeatnašauti deginamųjų aukų, bet atnašauti „sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią“. Jis taip pat pažadėjo: „Ir kas tik ateina pas mane su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, tą aš pakrikštysiu ugnimi ir Šventąja Dvasia.“13 Kai po krikšto gauname ir naudojame Šventosios Dvasios dovaną, galime nuolat mėgautis Šventosios Dvasios bendryste ir būti mokomi visko, ką mums reikia daryti,14 netgi kaip nuolankiai vaikščioti su Dievu.
Jėzaus Kristaus auka už nuodėmę ir išgelbėjimas iš dvasinės mirties prieinami visiems, kurių sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia.15 Sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia mums kužda džiugiai atgailauti ir stengtis tapti panašesniems į mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų. Tai darydami gauname Gelbėtojo apvalančią, gydančią ir stiprinančią galią. Mes ne tik teisingai elgiamės ir vaikštome nuolankiai su Dievu, bet ir mokomės būti tokie gailestingi, kokie yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus.
Dievas mėgsta gailestingumą ir negaili jo naudoti. Michėjas sakė Jehovai: „Kur yra toks Dievas kaip tu, kuris atleidžia kaltę […]. Jis pasigailės mūsų […] ir paskandins jūros gelmėse visas mūsų nuodėmes.“16 Buvimas gailestingam kaip Dievas neatsiejamai susijęs su teisingu ir geru elgesiu su kitais.
Kaip svarbu neskriausti kitų, pabrėžia trumpas pasakojimas apie Hilelį Vyresnįjį, žydų rabiną, gyvenusį pirmajame amžiuje prieš Kristų. Vieną iš Hilelio mokinių suglumino Toros sudėtingumas: penkios Mozės knygos su 613 įsakymų ir su jais susijusiais rabinų raštais. Mokinys metė Hileliui iššūkį paaiškinti Torą per laiką, kurį Hilelis galėjo išstovėti ant vienos kojos. Galbūt Hilelis ir negalėjo ilgai išlaikyti pusiausvyros, tačiau iššūkį priėmė. Jis pacitavo Kunigų knygą: „Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip save.“17 Tada Hilelis padarė išvadą: „Nedaryk savo artimui to, ko pats nekenti. Tai yra visa Tora; likusi dalis yra komentaras. Eik ir mokykis.“18
Visada garbingas elgesys su kitais yra gailestingumo dalis. Apsvarstykite pokalbį, kurį nugirdau prieš dešimtmečius dirbdamas greitosios pagalbos skyriuje, Džono Hopkinso ligoninėje, Baltimorėje, Merilando valstijoje, JAV. Pacientas ponas Džeksonas buvo mandagus, malonus vyras, gerai žinomas ligoninės personalui. Jis jau anksčiau buvo ne kartą hospitalizuotas ir gydytas nuo alkoholio sukeltų ligų. Šį kartą ponas Džeksonas į ligoninę sugrįžo dėl simptomų, pagal kuriuos buvo diagnozuotas alkoholio sukeltas kasos uždegimas.
Baigiantis pamainai, darbštus ir gerbiamas daktaras Kohenas apžiūrėjo poną Džeksoną ir nustatė, kad hospitalizacija būtina. Daktaras Kohenas pagal eilę paskyrė daktarę Džouns paguldyti poną Džeksoną ir prižiūrėti jo gydymą.
Daktarė Džouns buvo baigusi studijas prestižinėje medicinos mokykloje ir ką tik pradėjo studijuoti rezidentūroje. Alinantis mokymasis buvo neatsiejamas nuo nuolatinio miego trūkumo, kas turbūt sąlygojo neigiamą daktarės Džouns atsakymą. Susidūrusi su penktąja to vakaro hospitalizacija, daktarė Džouns garsiai pasiskundė daktarui Kohenui. Ji manė, kad nesąžininga, jog jai teks praleisti daug valandų rūpinantis ponu Džeksonu, nes, nepaisant visko, jis pats kaltas dėl savo keblios padėties.
Tvirtas daktaro Koheno atsakymas buvo pasakytas beveik pašnibždomis. Jis pasakė: „Daktare Džouns, gydytoja tapote, kad rūpintumėtės žmonėmis ir stengtumėtės juos išgydyti. Gydytoja tapote ne tam, kad juos teistumėte. Jei nesuprantate šio skirtumo, neturite teisės mokytis šioje įstaigoje.“ Po šios pastabos daktarė Džouns stropiai rūpinosi p. Džeksonu visą jo hospitalizacijos laikotarpį.
Ponas Džeksonas jau miręs. Tiek daktarė Džouns, tiek daktaras Kohenas pasiekė karjeros aukštumas. Tačiau kritiniu jos mokymų metu daktarei Džouns reikėjo priminti elgtis teisingai, būti gailestingai ir rūpintis ponu Džeksonu neteisiant.19
Tas priminimas man buvo naudingas daugelį metų. Būti gailestingam reiškia ne tik mėgautis Dievo gailestingumu mums; mes džiaugiamės, kad Dievas taip pat gailestingas ir kitiems. Ir sekame Jo pavyzdžiu. „Dievui visi yra vienodi“20 ir mums visiems reikia dvasinio gydymo, kad gautume pagalbą ir išgydymą. Viešpats yra pasakęs: „Nevertinkite vieno kūno labiau už kitą, arba niekas tenelaiko savęs viršesniu už kitą.“21
Jėzus Kristus savo pavyzdžiu parodė, ką reiškia teisingai elgtis ir būti gailestingam. Jis noriai bendravo su nusidėjėliais, elgėsi su jais garbingai ir pagarbiai. Jis mokė apie džiaugsmą, kurį jaučiame laikydamiesi Dievo įsakymų, ir stengėsi verčiau pakylėti nei pasmerkti tuos, kuriems sunkiai sekėsi. Jis demaskuodavo tuos, kurie kaltino Jį už tai, kad tarnavo žmonėms, kuriuos jie laikė nieko vertais.22 Toks teisumas savo akyse skaudino Jį ir tebeskaudina.23
Žmogus, kuris nori būti panašus į Kristų, elgiasi teisingai, garbingai elgiasi ir su Dievu, ir su kitais žmonėmis. Teisus žmogus yra mandagus tiek žodžiais, tiek veiksmais ir pripažįsta, kad požiūrio ar įsitikinimų skirtumai neužkerta kelio tikram gerumui ir draugystei. Asmenys, kurie elgiasi teisingai, galvos „ne kaip užgauti vienam kitą, bet kaip gyventi taikiai“24 vieniems su kitais.
Žmogus, kuris nori būti panašus į Kristų, yra gailestingas. Gailestingi žmonės neteisia kitų; jie gailestingi kitiems, ypač tiems, kuriems sunkiau sekasi; jie yra maloningi, geri ir garbingi. Tokie žmonės su visais elgiasi meilingai ir supratingai, nepaisydami tokių savybių kaip rasė, lytis, išpažįstama religija, seksualinė orientacija, visuomeninė ir ekonominė padėtis, gimininiai, gentiniai ar tautiniai skirtumai. Tai pergali Kristaus meilė.
Žmogus, kuris nori būti panašus į Kristų, renkasi Dievą25, vaikšto nuolankiai su Juo ir laikosi su Juo sudarytų sandorų. Žmonės, kurie vaikšto nuolankiai su Dievu, prisimena, ką Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus padarė dėl jų.
Ar aš darau pakankamai? Ką dar turėčiau daryti? Tai, kokių veiksmų imamės atsakydami į šiuos klausimus, nulems mūsų laimę šiame gyvenime ir amžinybėje. Gelbėtojas nenori, kad išgelbėjimą laikytume savaime suprantamu dalyku. Net po to, kai sudarome šventas sandoras, išlieka galimybė „atpulti nuo malonės ir nutolti nuo gyvojo Dievo“. Taigi, turime saugotis ir visada melstis, kad nepatektume į pagundą.26
Tuo pat metu mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus nenori, kad visą savo žemišką kelionę būtume paralyžiuoti nuolatinio netikrumo, svarstydami, ar padarėme pakankamai, kad būtume išgelbėti ir išaukštinti. Jie tikrai nenori, kad kankintumės dėl klaidų, dėl kurių jau atgailavome, galvodami apie jas kaip apie neužgydomas žaizdas,27 arba pernelyg baimintumės, kad galime vėl suklupti.
Galime įvertinti savo pažangą. Galime žinoti, kad „mūsų gyvenimas atitinka Dievo valią”28, kai elgiamės teisingai, esame gailestingi ir nuolankiai vaikštome su Dievu. Mes perimame Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus savybes ir mylime vienas kitą.
Tai darydami jūs eisite sandoros keliu ir pasiruošite gyventi „su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje“29. Jūsų sielos prisipildys Dievo šlovės ir amžinojo gyvenimo šviesos.30 Jūs būsite pripildyti nesuvokiamo džiaugsmo.31 Liudiju, kad Dievas gyvena ir kad Jėzus yra Kristus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas; ir kad Jis meiliai ir džiugiai siūlo savo gailestingumą visiems. Argi jums tai nepatinka? Jėzaus Kristaus vardu, amen.