Prašykime, ieškokime ir belskimės
Svarbi Dangiškojo Tėvo plano dalis yra galimybė su Juo bendrauti kada tik panorėsime.
Prieš keturis mėnesius, studijuodamas Raštus, skaičiau apie Almos misiją Amonihe. Vadovėlyje Ateik ir sek paskui mane aptikau tokį pasiūlymą: „Perskaitę apie Dievo gausiai laiminamą Nefio liaudį (žr. Almos 9:19–23), pamąstykite, kokių didžių palaiminimų Jis yra suteikęs jums.“1 Nusprendžiau skaitmeninėje vadovėlio versijoje surašyti visus Dievo man duotus palaiminimus. Vos per kelias minutes surašiau 16 palaiminimų.
Vieni svarbiausių iš jų buvo neapsakomi Gelbėtojo malonės ir apmokančiosios aukos mano labui palaiminimai. Taip pat paminėjau palaiminimą atstovauti Gelbėtojui tuomet, kai buvau jaunas misionierius Portugalijoje, ir vėliau, kai su savo mylima amžinąja porininke Patricija Brazilijos Porto Alegrės Pietinėje misijoje tarnavome kartu su 522 nuostabiais misionieriais. Kalbant apie Patriciją, dauguma tądien mano užrašytų palaiminimų mėgavomės kartu per 40 mūsų santuokos metų. Tarp tų palaiminimų yra mudviejų užantspaudavimas Brazilijos San Paulo šventykloje, trys mūsų vaikai, jų sutuoktiniai ir 13 anūkų.
Mintimis taip pat atsigręžiau į savo teisius tėvus, mane auginusius pagal Evangelijos principus. Ypač prisimenu akimirką, kai mano mylinti mama atsiklaupė su manimi pasimelsti prie mano lovos. Man tuomet buvo apie 10 metų. Ji turbūt manė, jog tam, kad mano maldos pasiektų Dangiškąjį Tėvą, jas reikia patobulinti. Taigi ji tarė: „Pirmiausia pasimelsiu aš, o po manęs tu.“ Daug vakarų ji taip darė tol, kol buvo tikra, kad aš tiek teoriškai, tiek praktiškai išmokau bendrauti su Dangiškuoju Tėvu. Būsiu amžinai dėkingas už tai, kad ji mane išmokė melstis, nes sužinojau, kad Dangiškasis Tėvas girdi mano maldas ir į jas atsako.
Tiesą sakant, paminėjau dar vieną palaiminimą – gebėjimo girdėti ir sužinoti Viešpaties valią dovaną. Svarbi Dangiškojo Tėvo plano dalis yra galimybė su Juo bendrauti kada tik panorėsime.
Viešpaties kvietimas
Po Prisikėlimo lankydamasis Amerikoje, Gelbėtojas pakartojo kvietimą, kurį jau buvo išsakęs Savo mokiniams Galilėjoje. Jis tarė:
„Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.
Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; ir kuris ieško, randa; ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta“ (3 Nefio 14:7–8; taip pat žr. Mato 7:7–8).
Mūsų pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, panašiai daryti kviečia mūsų dienomis. Jis sakė: „Maldoje Jėzaus Kristaus vardu papasakokite savo rūpesčius, baimes, silpnybes – taip, tai, ko trokšta jūsų širdis. O tada klausykitės! Užsirašykite į jūsų protą atėjusias mintis. Užsirašykite savo jausmus ir imkitės veiksmų, kurių imtis buvote paskatinti. Kartodami šį procesą diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų, jūs galėsite „vis geriau ir geriau suvokti apreiškimo principą“.2
Prezidentas Nelsonas pridūrė: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“3
Kodėl apreiškimas toks būtinas mūsų dvasiniam išlikimui? Todėl, kad pasaulis gali būti painus ir triukšmingas, kupinas apgaulės ir blaškančių dalykų. Bendravimas su Dangiškuoju Tėvu mums padeda atsirinkti, kas yra tikra, o kas ne, kas svarbu Viešpaties mums skirtam planui, o kas ne. Pasaulis taip pat gali būti žiaurus ir verti širdį. Tačiau maldoje atvėrę savo širdis pajusime paguodą, ateinančią iš Tėvo danguje, ir patikinimą, kad Jis mus myli ir mus vertina.
Prašykime
Viešpats pasakė, kad „kiekvienas, kuris prašo, gauna“. Prašyti atrodo paprasta, bet vis dėlto tai yra veiksminga, nes prašymas atskleidžia mūsų troškimus ir mūsų tikėjimą. Mokymuisi suprasti Viešpaties balsą reikia laiko ir kantrybės. Turime atkreipti dėmesį į mintis ir jausmus, ateinančius į mūsų protą ir širdį; ir turime tai užsirašyti, kaip tai patarė daryti mūsų pranašas. Įkvėptų minčių užsirašymas svarbi „gavimo“ dalis. Tai padeda mums prisiminti, apžvelgti ir dar kartą pajusti, ko mus moko Viešpats.
Neseniai vienas man artimas žmogus tarė: „Tikiu, kad asmeninis apreiškimas yra tikras. Tikiu, kad Šventoji Dvasia man parodys viską, ką turėčiau daryti.4 Nesudėtinga tikėti, kai manoji širdis dega neabejotinu įsitikinimu.5 Tačiau kaip padaryti, kad Šventoji Dvasia man nuolat taip kalbėtų?“
Tiek tam man artimam žmogui, tiek visiems jums noriu pasakyti, kad ir aš norėčiau nuolat gauti tas stiprias įkvėptas mintis iš Dvasios ir visuomet aiškiai matyti, kuriuo keliu sekti. Tačiau taip nėra. Bet galime dažniau jausti tylų ir ramų Viešpaties balsą, kuris mūsų protui ir širdžiai kužda: „Aš čia. Aš myliu tave. Laikykis; stenkis iš visų jėgų. Būsiu tavo ramstis.“ Mums nebūtina nuolat viską žinoti ar viską matyti.
Tylus ir ramus balsas patikina, padrąsina ir paguodžia, o daugeliu atvejų būtent to mums ir reikia. Šventoji Dvasia yra reali ir iš Jos ateinančios dvasinės mintys realios – tiek didelės, tiek ir mažos.
Ieškokime
Viešpats taip pat pažadėjo: „Kuris ieško, randa.“ Ieškojimas susideda iš protinių ir dvasinių pastangų: apmąstymo, išmėginimo, bandymo ir studijavimo. Ieškome, nes pasikliauname Viešpaties pažadais. „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Ieškodami nuolankiai pripažįstame turį daug ko pasimokyti, idant Viešpats padėtų mums geriau suprasti paruošdamas priimti dar daugiau. „Nes štai, taip sako Viešpats Dievas: Aš duosiu žmonių vaikams eilutę po eilutės, priesaką po priesako, čia truputį ir ten truputį; […] nes tam, kas priima, aš duosiu daugiau“ (2 Nefio 28:30).
Belskimės
Ir, galiausiai, Viešpats pasakė: „Tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.“ Belstis reiškia veikti su tikėjimu. Jei aktyviai seksime Viešpačiu, Jis atvers mums kelią. Vienoje gražioje giesmėje mus moko: „Kelkis, pakaks vien svajot jau apie [mūsų] palaimas dangaus. Kilnius darbus mūs Tėvo daryti juk miela – taip laimę sukursim tikrai.“6 Vyresnysis Geritas V. Gongas iš Dvylikos Kvorumo neseniai paaiškino, kad apreiškimas dažnai ateina darant ką nors gera. Jis sakė: „Kai stengiamės ištiesti pagalbos ranką tarnaudami aplinkiniams, Viešpats dovanoja dar daugiau Savo meilės jiems, taigi ir mums. Manau, mes girdime Jo balsą – kitaip Jį jaučiame, – kai meldžiame pagalbos aplinkiniams, nes tai maldos, į kurias Jis labiausiai nori atsakyti.“7
Almos pavyzdys
Tas paprastas vadovėlio Ateik ir sek paskui mane pasiūlymas pagalvoti apie gautas palaimas atnešė malonios Dvasios ir tam tikrų netikėtų dvasinių įžvalgų. Toliau skaitydamas apie Almą ir jo tarnystę Amonihe, sužinojau, kad Alma parodė gerą pavyzdį to, ką reiškia prašyti, ieškoti ir belstis. Skaitome, kad „Alma daug darbavosi dvasioje, grumdamasis su Dievu karštoje maldoje, idant jis išlietų savo Dvasios ant žmonių“. Tačiau į tą maldą buvo atsakyta ne taip, kaip buvo viltasi, ir Alma buvo išvarytas iš miesto. Alma, „prislėgtas sielvarto“, jau ketino pasiduoti, tačiau angelas jam perdavė tokią žinią: „Palaimintas tu, Alma; todėl pakelk savo galvą ir džiūgauk, nes turi rimtą priežastį džiūgauti.“ Tada angelas liepė jam grįžti į Amonihą ir pabandyti dar kartą. Ir Alma „skubiai sugrįžo“8.
Ko apie prašymą, ieškojimą ir beldimąsi galėtume pasimokyti iš Almos? Galime pasimokyti, kad maldai reikia dvasinių pastangų ir į ją ne visuomet atsakoma taip, kaip viliamės. Tačiau, kai mums nusvyra rankos ar esame slegiami sielvarto, Viešpats mus paguodžia ir sustiprina įvairiais būdais. Jis galbūt neatsakys į visus mūsų klausimus ar tuojau pat neišspręs visų mūsų problemų; tačiau Jis paragins mus ir toliau stengtis. O jei kuo skubiau savąjį planą suderinsime su Jo planu, tai Jis atvers mums kelią, kaip padarė Almai.
Liudiju, kad gyvename Evangelijos pilnatvės laikotarpiu. Galime mėgautis Jėzaus Kristaus Apmokėjimo palaiminimais savo gyvenime. Mums plačiai prieinami Raštai. Mus veda pranašai, kurie šiais mūsų sunkiais laikais moko Viešpaties valios. Be to, mes turime tiesioginę prieigą prie asmeninio apreiškimo, per kurį Viešpats mus gali asmeniškai paguosti ir nukreipti teisinga linkme. Almai kalbėjusio angelo žodžiais tariant, „turi[me] rimtą priežastį džiūgauti“ (Almos 8:15). Jėzaus Kristaus vardu, amen.