Visuotinė konferencija
Viešpaties laukimas
2020 m. spalio visuotinė konferencija


Viešpaties laukimas

Noriu pasakyti, kad tikėjimas reiškia pasitikėjimą Dievu ir gerais, ir blogais laikais, netgi jei tai reikalauja kažkiek kentėti, kol pamatysime Jo ranką, apreikštą mūsų labui.

Mano mylimi broliai ir seserys, visi nekantriai laukiame – o aš labiausiai, – kada išgirsime mūsų mylimo pranašo prezidento Raselo M. Nelsono baigiamuosius žodžius. Tai buvo nuostabi konferencija, tačiau tai jau antras kartas, kad COVID-19 pandemija pakeitė mūsų įprastinę tvarką. Tas užkratas mus taip nuvargino, kad norisi plaukus rautis nuo galvos. Akivaizdu, kad kai kurie iš mano kolegų brolių jau tai padarė. Norėčiau, kad žinotumėte, jog mes nuolat meldžiamės dėl tų, kurie kokiu nors būdu nukentėjo, ypač dėl tų, kurie neteko savo artimųjų. Visi sutinka, kad tai užsitęsė per ilgai.

Kiek ilgai turime laukti atokvėpio nuo sunkumų, kurie užgriūva mus? O kaip dėl asmeninių išbandymų ištvėrimo, kada mes laukiame ir laukiame, o pagalba, atrodo, taip lėtai ateina? Kam tas delsimas, kai naštos, rodos, didesnės, nei galime pakelti?

Keldami tokius klausimus galime, jei pasistengsime, išgirsti kitą šauksmą, sklindantį iš drėgnos ir šaltos, tamsios kalėjimo kameros vieną iš šalčiausių žiemų, kokios tik buvo užfiksuotos toje vietovėje.

„O Dieve, kur tu?“– išgirstame iš Liberčio kalėjimo gilumų. „Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę? Kaip ilgai tavo ranka bus sulaikyta?“1 Kaip ilgai, o Viešpatie, kaip ilgai?

Taigi nesame nei pirmi, nei paskutiniai, užduodantys tokius klausimus, kai mus užgriūva sielvartas ar nesiliauna širdies skausmas. Kalbu ne apie pandemijas ar kalėjimus, bet apie jus, jūsų šeimą ir jūsų kaimynus, susiduriančius su tokia daugybe sunkumų. Kalbu apie ilgesį daugelio žmonių, kurie norėtų susituokti, bet negali, ar yra susituokę ir norėtų, kad jų santykiai būtų bent šiek tiek panašesni į celestialinius. Kalbu apie tuos, kurie turi taikstytis su nelaukta rimta sveikatos problema – galbūt nepagydoma – arba visą gyvenimą kovoja su genetiniu defektu, kuriam gydyti nėra vaistų. Kalbu apie nuolatinę kovą su emocinės ir protinės sveikatos iššūkiais, sunkiai slegiančiais sielas daugelio nuo jų kenčiančių ir širdis tų, kurie juos myli. Kalbu apie vargšus, kurių Gelbėtojas mums liepė niekados nepamiršti, ir kalbu apie jus, laukiančius vaiko sugrįžtant, kad ir koks būtų jo amžius, vaiko, kuris pasirinko kitokį kelią, nei jūs meldėtės, kad jis pasirinktų.

Be to, pripažįstu, kad šis ilgas sąrašas dalykų, kurių mes asmeniškai galime laukti, neaprėpia rimtų ekonominių, politinių ir socialinių klausimų, su kuriais susiduriame visi drauge. Mūsų Tėvas danguje tikrai tikisi, kad spręsime tuos skausmingus viešus klausimus, o taip pat ir asmeninius, tačiau mūsų gyvenime bus akimirkų, kada net ir geriausios mūsų dvasinės pastangos ir nuoširdžiausios maldos neatneš tų pergalių, kurių troškome, ar jos būtų susiję su dideliais visuotiniais ar mažais asmeniniais reikalais. Tad kol kartu stengiamės ir laukiame atsakymų į kai kurias mūsų maldas, siūlau jums savo apaštališką pažadą, kad jos bus išgirstos ir į jas bus atsakyta, nors gal ir ne tuo metu ir ne tokiu būdu, kokio norėtumėte. Bet į jas visada atsakoma tuo metu ir tokiu būdu, kokiu turėtų atsakyti visažinis amžinas gailestingas gimdytojas. Mano mylimi broliai ir seserys, prašau suprasti, kad Tas, kuris niekada nemiega ir nesnaudžia2, rūpinasi savo vaikų laime ir galutiniu išaukštinimu labiau už visa kita, ką dieviška esybė turi daryti. Jis yra šlovingai įasmeninta tyra meilė, ir Jo vardas yra Gailestingasis Tėvas.

„Jei taip yra, – galite sakyti, – ar Jo meilė ir malonė neturėtų tiesiog praskirti mūsų asmenines raudonąsias jūras ir leisti mums pereiti vargus sausa žeme? Ar neturėtų Jis atsiųsti XXI amžiaus žuvėdrų, atskrendančių iš kažkur, kad surytų mūsų įkyrius XXI amžiaus skėrius?“

Atsakymas į tokius klausimas yra „Taip, Dievas gali staiga parūpinti stebuklus, tačiau anksčiau ar vėliau mes turime išmokti, kad mūsų mirtingos kelionės laikus ir laikotarpius gali tik Jis nustatyti“. Tą kalendorių kiekvienam iš mūsų Jis tvarko asmeniškai. Dėl kiekvieno žmogaus su negalia, staiga išgydyto, šiam belaukiant galimybės įžengti į Betezdos tvenkinį3, kažkas kitas praleis 40 metų dykumoje laukdamas, kada galės įžengti į pažadėtąją žemę4. Kiekvienam Nefui ir Lehiui, dėl savo tikėjimo dieviškai apsaugotam supančių liepsnų5, atsiras Abinadis, dėl savo tikėjimo sudegintas prie kuolo.6 Ir prisimename, kad tas Elija, kuris staiga iššaukė ugnį iš dangaus kaip liudijimą prieš Baalo kunigus7, yra tas pats Elija, kuris kentė laikotarpį, kai metų metus nebuvo lietaus, ir kuris tam tikrą laiką buvo maitinamas tik menku maistu, kuris galėjo būti nešamas varno snape.8 Mano skaičiavimais tai negalėjo būti nieko panašaus į tai, ką vadiname maisto rinkiniu „happy meal“.

Ką noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad tikėjimas reiškia pasitikėjimą Dievu ir gerais, ir blogais laikais, netgi jei tai reikalauja kažkiek kentėti, kol pamatysime Jo ranką, apreikštą mūsų labui.9 Tai gali būti sunku šiuolaikiniame pasaulyje, kai daugelis tiki, kad geriausia gyvenime yra išvengti kančių, kad niekam niekada nereiktų dėl ko nors sielvartauti.10 Tačiau toks tikėjimas niekada nenuves mūsų prie „Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“11.

Atsiprašydamas vyresniojo Nylo A. Maksvelo už tai, kad drįstu modifikuoti ir hiperbolizuoti tai, ką jis kartą pasakė, aš taip pat sakau, kad „žmogaus gyvenimas […] negali būti kupinas tikėjimo ir be streso“. Tiesiog nesigaus „naiviai sklęsti per gyvenimą“ ir gurkštelėjus limonado sakyti: „Viešpatie, duok man visas savo geriausias dorybes, tačiau jokiu būdu nesuteik man nei širdgėlos, nei liūdesio, nei skausmo, nei pasipriešinimo. Neleisk niekam manęs nemėgti arba išduoti, o svarbiausia, neleisk man pajusti, kad Tu arba tie, kuriuos myliu, mane apleidote. Tiesą sakant, Viešpatie, būtinai apsaugok mane nuo visų patyrimų, per kuriuos įgijai dieviškumą. O tada, kai visų kitų sunki kelionė pasibaigs, prašau, leisk man ateiti ir gyventi su Tavimi, kur galėčiau girtis, kokie panašūs yra mūsų charakteriai ir stiprybės, nors aš nerūpestingai sklandau ant savo patogios krikščionybės debesies.“12

Mano mylimi broliai ir seserys, krikščionybė yra guodžianti, bet dažnai nėra patogi. Kelias į šventumą ir laimę čia ir po to yra ilgas ir kartais uolėtas. Jis reikalauja laiko ir valios. Tačiau, be abejo, atlygis už tai yra didžiulis. Šios tiesos aiškiai ir įtikinamai mokoma Almos 32 skyriuje, Mormono Knygoje. Jame tas didis aukštasis kunigas moko, kad jei Dievo žodis yra pasodinamas mūsų širdyse kaip paprasta sėkla ir jei rūpinamės tiek, kad laistome, ravime piktžoles, puoselėjame ir palaikome jį, ateityje jis neš vaisių, kuris yra „pat[s] vertingiaus[ias] […] ir saldesni[s] už viską, kas saldu“, kuris veda prie būsenos, kai nebus nei troškulio, nei alkio.13

Šiame nuostabiame skyriuje mokoma daugybės pamokų, bet jų visų centre yra aksioma, kad sėklą reikia puoselėti ir turime laukti, kol ji subręs, „tikėjimo akimi žvelgdami ateitin į [Dievo žodžio] vaisius“14. Pasak Almos, mūsų derlius ateis „netrukus“15. Nereikia stebėtis, kad jis tęsia savo nuostabų mokymą tris kartus pakartodamas kvietimą su stropumu ir kantrybe puoselėti Dievo žodį savo širdyse, belaukiant, kaip jis sako, su „didžiu kantrumu […], kol medis atneš jums vaisių“16.

COVID ir vėžys, abejonės ir nerimas, finansinės problemos ir šeimos sunkumai. Kada tos naštos bus nukeltos? Atsakymas yra „netrukus“17. Ar tai bus trumpas laikotarpis, ar ilgas, ne visada mums spręsti, tačiau su Dievo malone palaiminimai ateis tiems, kurie tvirtai laikosi Jėzaus Kristaus Evangelijos. Tas klausimas buvo išspręstas labai seniai labai nuošaliame sode ir ant labai žinomos kalvos Jeruzalėje.

Dabar klausydamiesi, kaip mūsų mylimas pranašas baigs šią konferenciją, atminkime, kaip Raselas Nelsonas rodė visą savo gyvenimą, kad tie, kurie „laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų [ir] jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails“18. Meldžiuosi, kad „netrukus“ – anksčiau ar vėliau – tos palaimos ateitų kiekvienam iš jūsų, ieškančiam atokvėpio nuo savo sielvarto ir laisvės nuo savo širdgėlos. Liudiju apie Dievo meilę ir Jo šlovingos Evangelijos sugrąžinimą, kurie vienaip ar kitaip yra atsakymas į kiekvieną problemą, su kuria susiduriame gyvenime. Šventuoju Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.