Nepaprasta Sūnaus dovana
Jėzaus Kristaus dėka galime būti išgelbėti nuo pelnytų kančių, kylančių dėl mūsų moralinių trūkumų, ir įveikti nepelnytas kančias, keliamas mūsų mirtingojo gyvenimo nesėkmių.
Praeitą vasarą skaitydamas Mormono Knygą Ateik ir sek paskui mane pamokai buvau labai nustebintas Almos teiginio, kad jam visiškai suvokus visas savo nuodėmes, „nebuvo nieko tokio didžiulio ir tokio kartaus, kokios buvo [jo] kančios“ 1 . Prisipažįstu, kad kalba apie didžiulį skausmą patraukė mano dėmesį iš dalies dėl to, kad tą savaitę kovojau su septynių milimetrų inkstų akmeniu. Niekada nė vienas žmogus nebuvo patyręs tokių „didelių dalykų“, kai vyko toks „nežymus ir paprastas“ dalykas. 2
Taip pat Almos kalba patraukė mano dėmesį dėl to, kad Mormono Knygos vertime į anglų kalbą pavartotas žodis exquisite paprastai apibūdina kažką nepaprasto ar didingo. Pavyzdžiui, Džozefas Smitas atkreipė dėmesį, kad angelas Moronis vilkėjo „nepaprasto baltumo rūbą“, nežemiško baltumo, kokio jis niekada nebuvo matęs. 3 Tačiau žodis exquisite taip pat gali reikšti nepaprastą net baisių dalykų intensyvumą. Taip Alma ir žymiausi žodynai žodį exquisite sieja su didžiausia „kančia“, „kankinimu“, „kamavimu“ 4 .
Almos vaizdi kalba reiškia sukrečiančią tiesą, kad atėjus laikui turėsime jausti visą nepakeliamą kaltę dėl kiekvienos padarytos nuodėmės. To reikalauja teisingumas, ir pats Dievas negali to pakeisti. 5 Kai Alma prisiminė „visas“ savo nuodėmes – ypač tas, kurios sužlugdė kitų tikėjimą, – jo kančia buvo nepakeliama, ir mintis, kad reikės stoti prieš Dievą, pripildė jį „neapsakomo siaubo“. Jis troško „būti sunaikintas tiek siela, tiek ir kūnu“ 6 .
Tačiau Alma sakė, kad viskas pradėjo keistis tą akimirką, kai, jo protas „pasigavo mintį“ apie pranašautą Jėzaus Kristaus atėjimą apmokėti pasaulio nuodėmių; tad jis šaukė savo širdyje: „O Jėzau, tu, Dievo sūnau, pasigailėk manęs.“ Dėl tos vienos minties ir tos vienos maldos Alma buvo pripildytas tokio pat didelio džiaugsmo, kokia buvo jo kančia. 7
Niekada neturime užmiršti, kad pats atgailos tikslas yra paimti tam tikrą kančią ir paversti ją palaima. Dėl „tiesioginio Dievo gerumo“ 8 , vos tik kreipiamės į Kristų – tikėdami ir nuoširdžiai atgailaudami, – gniuždantis nuodėmių svoris pradeda pereiti nuo mūsų ant Jo pečių. Tai įmanoma tik todėl, kad Tas, kuris be nuodėmės, iškentėjo „beribę ir neapsakomą kančią“ už kiekvieną nuodėmę savo kūrinių visatoje, už visus savo kūrinius, kentėdamas taip baisiai, kad iš kiekvienos jo poros sunkėsi kraujas. 9 Tiesiogiai, asmeniškai tai patyręs Gelbėtojas įspėja mus šiuolaikiniuose Raštuose, kad mes neįsivaizduojame, kokios didžiulės bus mūsų kančios, jei neatgailausime. Bet taip pat su nesuvokiamu dosnumu Jis paaiškina, kad „štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus“ 10 ; tad per atgailą galėsime paragauti to didžiulio džiaugsmo, kurio paragavo Alma. 11 Vien dėl šios doktrinos esu apstulbintas. 12 Bet Kristus siūlo dar daugiau.
Kartais didžiulį skausmą sukelia ne nuodėmė, o netyčinės klaidos, kitų veiksmai ar jėgos, kurių mes negalime kontroliuoti. Galbūt tokiais atvejais šaukiate, kaip teisus psalmininkas:
„Širdis dreba mano krūtinėje, mirties siaubai apėmė mane.
Mane užklupo baimė ir drebulys, siaubas užpuolė mane.
[…] O, kad turėčiau balandžio sparnus; išskrisčiau ir būčiau ramus.“ 13
Tokiais atvejais mūsų kančias gali padėti sumažinti medicinos mokslas, profesionalios konsultacijos ar teisinis skriaudos atlyginimas. Bet įsidėmėkite: visos geros dovanos – tarp jų ir šios – ateina iš Gelbėtojo. 14 Kad ir kokios būtų didžiausių nuoskaudų ir širdgėlų priežastys, pirminis palengvėjimo šaltinis yra tas pats – Jėzus Kristus. Jis vienintelis turi visą galią ir gydantį balzamą, kad ištaisytų kiekvieną klaidą, atitaisytų kiekvieną skriaudą, pakoreguotų kiekvieną netobulumą, aptvarstytų kiekvieną žaizdą ir suteiktų kiekvieną uždelstą palaiminimą. Kaip ir liudytojai senovėje, aš liudiju, kad mes „turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių“ 15 , bet mylintį Išpirkėją, kuris nusileido iš Savo sosto aukštybėse ir vaikščiojo „kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; […] kad […] sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“ 16 .
Visi, kurie šiandien kenčiate tokius didžiulius ar nepaprastus skausmus, kad manote, jog niekas kitas negali jų iki galo suprasti, – galbūt esate teisūs. Gali būti, kad nė vienas šeimos narys, draugas ar kunigystės vadovas – kad ir kokie jautrūs ir geranoriški jie būtų – tiksliai nežino, ką jaučiate, arba neranda tinkamų žodžių, kurie padėtų jums pasveikti. Bet žinokite, kad yra Asmuo, kuris tobulai supranta, ką jūs patiriate, kuris „galingesnis už visą žemę“ 17 ir kuris „gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ 18 . Šis procesas vyks Jo būdu ir pagal Jo tvarkaraštį, tačiau Kristus visada pasirengęs jus išgydyti, kad ir kokia būtų, kad ir kaip pasireikštų jūsų kančia.
Kai leisite Jam tai daryti, pamatysite, kad jūsų kančia ne beprasmė. Kalbėdamas apie daugelį žymiausių Biblijos didvyrių ir jų sielvartus, apaštalas Paulius sakė, kad „Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą“ 19 . Matote, pati Dievo esmė ir mūsų žemiškojo egzistavimo tikslas yra džiaugsmas 20 , bet mes negalime tapti tobulai laimingi nepatyrę to, kas išbando mus, kartais iki pat mūsų širdies gelmių. Paulius sakė, kad pats Gelbėtojas buvo ištobulintas per kentėjimus. 21 Taigi saugokitės Šėtono kuždesių, kad jei būtumėte geresnis žmogus, išvengtumėte jūsų patiriamo išmėginimo.
Taip pat turite priešintis melui, kad jūsų kentėjimai reiškia, jog nepatekote į ratą Dievo išrinktųjų, kurie tarsi sklendžia iš vienos palaimintos būsenos į kitą. Verčiau matykite save taip, kaip Jonas Apreiškėjas matė jus savo didingame pastarųjų dienų regėjime. Nes Jonas matė „milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais […]. Jie šaukė skambiu balsu: Išgelbėjimas iš mūsų Dievo.“ 22
Tuomet paklausė: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ Jonas išgirdo tokį atsakymą: „Jie atėjo iš didelio suspaudimo. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje.“ 23
Broliai ir seserys, jūsų nepelnyti kentėjimai padeda padaryti jus vertus Dievo išrinktųjų, o ne išskiria jus iš jų. Ir pažadus jiems padaro pažadais jums. Pasak Jono, jūs nebealksite, nebetrokšite, nebekepins jūsų saulė nei jokia kaitra. „Nes Avinėlis, kuris sosto viduryje, [jus] ganys ir vedžios prie gyvųjų vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo [jūsų] akių.“ 24
„Ir nebebus daugiau mirties, nebebus liūdesio nei dejonės, nei skausmo.“ 25
Liudiju jums, kad dėl stulbinančio Jėzaus Kristaus gerumo ir beribio Jo Apmokėjimo, galime būti išgelbėti nuo pelnytų kančių, kylančių dėl mūsų moralinių trūkumų, ir įveikti nepelnytas kančias, keliamas mūsų mirtingojo gyvenimo nesėkmių. Jam vadovaujant jūsų dieviška paskirtis yra neprilygstamas ir neapsakomas džiaugsmas – toks didelis ir toks išskirtinis jums, kad jūsų „pelenai“ taps nežemiška „grožybe“ 26 . Kad galėtumėte paragauti to džiaugsmo dabar ir būti jo kupini amžinai, kviečiu jus daryti tai, ką padarė Alma: tegul jūsų protas pasigauna ir laiko tą nepaprastą Dievo Sūnaus dovaną, apreikštą per Jo Evangeliją šioje Jo tikrojoje ir gyvojoje Bažnyčioje. Jėzaus Kristaus vardu, amen.