Kaip kunigystė laimina jaunimą
Mums suteikta galimybė tarnauti taip, kaip tarnauja angelai, skelbti Evangeliją visuose pasaulio žemynuose ir padėti sieloms ateiti pas Kristų.
Broliai ir seserys, esu išties dėkingas, kad šį istorinį vakarą galiu jums kalbėti apie šventą kunigystės dovaną ir kokią įspūdingą galią ji turi laiminti šio Evangelijos laikotarpio jaunimą. Meldžiu, kad nepaisant mano netobulumų Dvasia man padėtų mokyti tiesos.
Pirmoji Prezidentūra Aarono kunigijai yra priminusi, kad „[gyvenate] didelių iššūkių ir galimybių dienomis, kuomet sugrąžinta kunigystė. Turi[te] įgaliojimą vykdyti Aarono kunigystės apeigas. Melsdam[iesi] ir vertai naudodam[iesi] šiuo įgaliojimu, [jūs] nepaprastai palaiminsi[te] [jus] supančius žmones.“1 Bažnyčios vaikinams taip pat primenama, kad esame „mylimieji Dievo [sūnūs], kad Jis [mums] turi darbo“2 ir kad prisidedame prie Jo darbo „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39).
Kunigystė – tai įgaliojimas atlikti Gelbėtojo Evangelijos apeigas ir sandoras tiems, kurie verti jas priimti. Per šias kunigystės apeigas ir šventas sandoras ateina visi Gelbėtojo Apmokėjimo palaiminimai, padedantys siekti savo dieviškosios lemties.
Džozefas Smitas buvo jaunuolis, kurį Dievas pašaukė sugrąžinti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir tam tikslui suteikė kunigystę, kurią jis panaudojo, kad palaimintų visą žmoniją. Doktrinos ir Sandorų 135 skyriuje paminėta daugybė palaiminimų, kuriuos Džozefas yra suteikęs šio Evangelijos laikotarpio jaunimui. Skaitome, kad „Džozefas Smitas […] dėl šio pasaulio žmonių išgelbėjimo padarė daugiau nei bet kuris kitas bet kada jame gyvenęs žmogus. […] Jis išnešė į šviesą Mormono Knygą […]; pasiuntė […] nesibaigiančios evangelijos pilnatvę keturiems žemės ketvirčiams; išnešė į šviesą apreiškimus ir įsakymus, sudarančius […] Doktrinos ir Sandorų knygą […]; surinko daugelį tūkstančių pastarųjų dienų šventųjų […] ir paliko garsą ir vardą, kurių neįmanoma nužudyti“ (Doktrinos ir Sandorų 135:3).
Kad mūsų tarnavimas būtų toks pat veiksmingas, kaip ir Džozefo, turime būti verti Viešpaties kunigystės galios. Versdami Mormono Knygą, Džozefas ir Oliveris Kauderis panoro pasikrikštyti, tačiau neturėjo tam tinkamo įgaliojimo. 1829 m. gegužės 15 d. jie atsiklaupė pasimelsti ir juos aplankė Jonas Krikštytojas, kuris jiems suteikė Aarono kunigystės raktus ir įgaliojimą, sakydamas: „Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus“ (Doktrinos ir Sandorų 13:1).
Mums suteikta galimybė tarnauti taip, kaip tarnauja angelai, skelbti Evangeliją visuose pasaulio žemynuose ir padėti sieloms ateiti pas Kristų. Ši tarnystė leidžia mums savo darbu prisidėti prie kitų stropių Viešpaties tarnų: Jono Krikštytojo, Moronio, Džozefo Smito, prezidento Raselo M. Nelsono ir kitų.
Mūsų tarnystė atliekant kunigystės pareigas ir turint Jo kunigystę mus suartina su žmonėmis, pasiryžusiais kuo tiksliau sekti Viešpaties mokymais ir gyventi pagal juos, o tai, kaip žinau iš asmeninės patirties, gali būti sunku dėl jaunimo patiriamų iššūkių. Tačiau su šiais Viešpaties bendratarniais vieningai vykdydami Jo darbą galėsime geriau apsisaugoti nuo priešininko pagundų ir apgavysčių. Jūs galėtumėte būti švyturys visiems tiems, kurie nepasitiki savimi. Jūsų vidinė šviesa švies taip ryškiai, kad visi, su kuriais bendrausite, bus palaiminti vien būdami kartu su jumis. Kartais gali būti sunku pripažinti mūsų dvasinių porininkų buvimą, tačiau esu dėkingas, kad žinau, jog priklausau ištikimam kunigijos kvorumui, kuriame galiu darbuotis, kad priartėčiau prie Kristaus.
Be savo draugų ir šeimos turime dar vieną ištikimiausią ir patikimiausią porininką – Šventąją Dvasią. Tačiau, kad nuolat jaustume Jos bendrystę, turime būti tokiose situacijose ir vietose, kuriose Ji pati norėtų būti. Pradėti galime savo namuose, kuriuos stengiamės paversti šventomis vietomis kasdien studijuodami Raštus ir melsdamiesi kartu su šeima, o dar svarbiau – studijuodami Raštus ir melsdamiesi asmeniškai.
Šių metų pradžioje man buvo suteikta džiugi, tačiau ir nuolankumo reikalaujanti galimybė padėti savo mažajai sesutei Oušenei žengti pirmyn sandoros keliu priimant kvietimą pasikrikštyti ir taip įvykdyti vieną iš nustatytų reikalavimų, būtinų norint įžengti į celestialinę karalystę. Savo krikštą ji atidėjo mėnesiui, kad būčiau įšventintas į kunigus ir ji galėtų man suteikti privilegiją atlikti krikšto apeigas, o kitos mūsų seserys, gavusios pavedimą iš kunigijos, galėtų būti liudininkės. Kai stovėjome skirtingose krikštyklos pusėse ir jau ruošėmės lipti į vandenį, pastebėjau jos džiaugsmą, kuris buvo toks pat, kaip ir mano. Tai buvo abipusis džiaugsmas, kadangi mačiau ją priimant teisingą sprendimą. Ši proga panaudoti turimą kunigystę mane privertė atsakingiau ir rimčiau pažvelgti į savo gyvenimą pagal Evangeliją. Kad tam pasiruoščiau, kiekvieną tos savaitės dieną lankiausi šventykloje ir, padedamas mamos, močiutės ir sesers, atlikau krikštus už mirusius.
Šis patyrimas mane daug ko išmokė apie kunigystę ir kaip galėčiau ją vertai panaudoti. Žinau, kad visi kunigystės turėtojai gali pajusti tą patį, ką ir aš, jei tik seksime Nefio pavyzdžiu „eiti ir daryti“ (žr. 1 Nefio 3:7). Negalime tiesiog sėdėti ir laukti, kol Viešpats mus panaudos Savo didžiame darbe. Neturime laukti, kol mus suras tie, kuriems reikia mūsų pagalbos; mes, kunigystės turėtojai, turime rodyti pavyzdį ir būti Dievo liudytojai. Jei mūsų elgesys trukdo mūsų amžinajam tobulėjimui, turime nedelsdami keistis. Šėtonas kaip įmanydamas stengsis, kad liktume kūniškoje malonumų ieškojimo būsenoje. Tačiau žinau, kad jei pasistengsime, paieškosime paramos ir kasdien atgailausime, gausime nepaprastų palaiminimų ir, mums veržiantis pirmyn sandoros keliu, būsime amžiams pakeisti.
Aš žinau, kad tai tikroji Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, Bažnyčia, kad kunigystės raktus Jis yra paskyręs Savo apaštalams, kurie juos naudoja, kad mus vestų, ypač šiomis sudėtingomis dienomis, ir paruoštų pasaulį Jo sugrįžimui.
Žinau, kad Džozefas Smitas buvo Sugrąžinimo pranašas ir kad prezidentas Nelsonas šiandien yra mūsų dabartinis pranašas. Visus mus kviečiu studijuoti šių didžių kunigystės turėtojų gyvenimą ir stengtis kasdien tobulėjant ruoštis sutikti savo Kūrėją. Jėzaus Kristaus vardu, amen.