Osana ir aleliuja – Jėzus Kristus gyvas: Sugrąžinimo ir Velykų esmė
Šiuo osanos ir aleliujos laikotarpiu giedokite „aleliuja“ – nes Jis valdys per amžių amžius!
Brangūs broliai ir seserys, šūkiais „osana“ ir „aleliuja“ šiuo tebevykstančio Sugrąžinimo ir Velykų laikotarpiu minime gyvąjį Jėzų Kristų. Gelbėtojas su tobula meile mus patikina, kad Jame rasime ramybę: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“1
Prieš kelerius metus mudu su sese Gong sutikome vieną mielą šeimą, kurios jaunesnioji dukra Aivi droviai išsitraukė savo smuiko dėklą. Ji išėmė smuiko stryką, jį suveržė ir įtrynė kanifolija. Po to ji stryką padėjo atgal į dėklą, padarė reveransą ir atsisėdo. Ji tik neseniai buvo pradėjusi mokytis smuikuoti, tad parodė viską, ką mokėjo. Na o dabar, praėjus daugeliui metų, Aivi jau nuostabiai griežia smuiku.
Šiuo mirtingojo gyvenimo laikotarpiu visi esame šiek tiek panašūs į Aivi ir jos smuiką. Pradedame nuo pradžios. Atkakliai lavindamiesi mes augame ir tobulėjame. Laikui bėgant, moralinė laisvė ir mirtingojo gyvenimo potyriai mums padeda tapti panašesniems į mūsų Gelbėtoją, jei tik kartu su Juo darbuojamės Jo vynuogyne2 ir einame Jo sandoros keliu.
Įvairios metinės, įskaitant šias dušimtąsias, išryškina tvarką, pagal kurią vyksta Sugrąžinimas.3 Švęsdami tebevykstantį Jėzaus Kristaus Evangelijos Sugrąžinimą mes taip pat ruošiamės Velykoms. Abiem atvejais džiūgaujame Jėzaus Kristaus sugrįžimu. Jis yra gyvas – ne tik tada, bet ir dabar; ne tik kai kuriems, bet visiems. Jis atėjo ir ateina pagydyti tų, kurių širdis sudužusi, išlaisvinti belaisvių, grąžinti regėjimo akliesiems ir vaduoti prislėgtųjų.4 O tai reiškia – mūsų visų. Jo išperkantys pažadai galioja, kad ir kokia būtų mūsų praeitis, mūsų dabartis ar kad ir kaip nerimautume dėl savo ateities.
Rytoj Palmių sekmadienis. Palmės šaka – tai tradicinis šventas simbolis džiaugsmui Viešpačiu reikšti, kaip parodyta paveiksle Kristus triumfiškai įžengia į Jeruzalę, kur „žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti“5. (Jums gal būtų įdomu sužinoti kilmę šio Hario Andersono paveikslo, kabančio prezidento Raselo M. Nelsono biure, už jo stalo.) Apreiškimo knygoje rašoma, kad garbinantieji Dievą ir Avinėlį tai daro „apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“6. Kertlando šventyklos pašventinimo maldoje palmės yra minimos kartu su „teisumo rūbais“ ir „šlovės karūnomis“7.
Tačiau Palmių sekmadienio reikšmė yra didesnė nei tos Jėzų su palmėmis sveikinančios minios. Palmių sekmadienį Jėzus atvyko į Jeruzalę. Tikintieji tai laikė pranašystės išsipildymu. Zacharijas8 ir psalmininkas išpranašavo, kad mūsų Viešpats į Jeruzalę įžengs jodamas ant asilės jauniklio, o minios sąmoningai šauks „Osana aukštybėse!“9 „Osana“ reiškia „prašom, išgelbėk mus“10. Dabar, kaip ir tuomet, mes džiūgaujame: „Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu.“11
Praėjus savaitei po Palmių sekmadienio yra Velykų sekmadienis. Prezidentas Raselas M. Nelsonas moko, kad Jėzus Kristus „atėjo apmokėti skolą, kurios neturėjo, nes tai buvo mūsų skola, kurios negalėjome sumokėti“12. Tikrai, per Kristaus Apmokėjimą visi Dievo vaikai „gali būti išgelbėt[i] per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms“13. Per Velykas mes giedame „aleliuja“. „Aleliuja“ reiškia „šlovė Viešpačiui Jehovai!“14 Hendelio oratorijos Mesijas refrenu „Aleliuja“ dažnai mėgstame skelbti, kad Jis yra „karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“15.
„Osanos“ ir „aleliujos“ istorija klostosi šventuose įvykiuose tarp Palmių sekmadienio ir Velykų sekmadienio. Sakydami „osana“ meldžiame, kad Dievas mus išgelbėtų. Sakydami „aleliuja“ šloviname Viešpatį už suteiktą išgelbėjimo ir išaukštinimo viltį. Žodžiais „osana“ ir „aleliuja“ pripažįstame, kad gyvasis Jėzus Kristus yra Velykų ir Sugrąžinimo pastarosiomis dienomis esmė.
Sugrąžinimas pastarosiomis dienomis prasideda nuo teofanijos – tiesioginio Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasirodymo jaunajam pranašui Džozefui Smitui. Pranašas Džozefas pasakė: „Jei galėtumėte penketą minučių pažiūrėti į dangų, jūs sužinotumėte daugiau, nei perskaitydami viską, kas ta tema parašyta.“16 Kadangi dangūs vėl prasivėrę, žinome ir „tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią“17 – dieviškąją Dievybę.
Ankstyvosiomis Sugrąžinimo dienomis, 1836 m. balandžio 3 dienos Velykų sekmadienį, po Kertlando šventyklos pašventinimo, pasirodė gyvasis Jėzus Kristus. Jį mačiusieji liudijo apie Jį viena kitą papildančiomis ugnies ir vandens priešingybėmis: „Jo akys buvo tarsi ugnies liepsna; jo galvos plaukai buvo balti tarsi tyras sniegas; jo veidas spindėjo skaisčiau už saulę; ir jo balsas buvo lyg didžių vandenų šniokštimas, būtent Jehovos balsas.“18
Tąkart mūsų Gelbėtojas paskelbė: „Aš esu pirmasis ir paskutinysis; aš esu tas, kuris gyvena, aš esu tas, kuris buvo nužudytas; aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą.“19 Ir vėl tos viena kitą papildančios priešingybės – pirmasis ir paskutinysis, gyvenantis ir nužudytas. Jis yra alfa ir omega, pradžia ir pabaiga,20 mūsų tikėjimo pradininkas ir išbaigėjas.21
Po Jėzaus Kristaus taip pat pasirodė ir Mozė, Elija ir Elijas. Dievišku nurodymu šie didieji senovės pranašai sugrąžino kunigystės raktus ir įgaliojimą. Taip „šio evangelijos laikotarpio raktai įteikti“22 Jo atkurtajai Bažnyčiai, kad būtų laiminami visi Dievo vaikai.
Elijos atėjimas į Kertlando šventyklą taip pat išpildė Malachijo iš Senojo Testamento pranašystę, kurioje parašyta, kad Elija sugrįš „prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai“23. Šis Elijos pasirodymas sutapo, bet neatsitiktinai, su žydų Paschos laikotarpiu, kai pagarbiai laukiama Elijos sugrįžimo.
Daugybė pasišventusių žydų šeimų Elijai paskiria atskirą vietą prie savo Paschos stalo. Kupinai pripildami taurę jie jį pakviečia ir pasveikina. O kai kurie, per tradicinį Paschos sederį, pasiunčia vaiką prie durų, kartais paliekamų šiek tiek pradarytų, kad pažiūrėtų, ar tik Elija lauke nelaukia pakvietimo užeiti į vidų.24
Išpildydamas pranašystę ir būdamas pažadėto visų dalykų atstatymo25 dalis, Elija, kaip buvo pažadėta, tikrai atėjo per Velykas ir prasidedant Paschai. Jis atsinešė užantspaudavimo įgaliojimą šeimoms surišti tiek žemėje, tiek danguje. Moronis pranašą Džozefą mokė, kad Elija „pasodins vaikų širdyse tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į jų tėvus. Antraip, – tęsė Moronis, – visa žemė bus visiškai nuniokota [Viešpaties] atėjimo metu.“26 Elijos dvasia, kuri pasireiškia per Šventąją Dvasią, suartina mus su mūsų praeities, dabarties ir ateities kartomis, su mūsų genealogijomis, istorijomis ir tarnyste šventykloje.
Taip pat trumpai prisiminkime, ką reiškia Pascha. Paschos metu prisimenamas Izraelio vaikų išlaisvinimas iš 400 metų trukusios vergijos. Išėjimo knygoje pasakojama apie šį išlaisvinimą, įvykusį po bausmių varlėmis, uodais, musėmis, gyvulių maru, pūliuojančiomis votimis, kruša ir ugnimi, skėriais ir tirščiausia tamsa. Paskutinė bausmė buvo šalies pirmagimių mirtis, tačiau ne Izraelio namuose, jei tik namiškiai savo namų durų staktas ir skersinį pažymėjo pirmagimio avinėlio be trūkumų krauju.27
Mirties angelas aplenkė namus, kurie buvo taip simboliškai pažymėti avinėlio krauju.28 Toks aplenkimas, arba apėjimas, simbolizuoja tai, kad Jėzus Kristus galiausiai nugalės mirtį. Ir iš tiesų, apmokantis Dievo Avinėlio kraujas mūsų Gerajam Ganytojui suteikia galią Savo visur ir visokiausiomis aplinkybėmis gyvenančius žmones surinkti į Savo saugią kaimenę abiejose uždangos pusėse.
Reikšminga ir tai, kad Mormono Knygoje frazė „Kristaus galia ir prisikėlimas“29 – Velykų esmė – minima kalbant apie du sugrąžinimus.
Pirma, sugrąžinimas apima mūsų fizinį atstatymą į „deramą ir tobulą pavidalą“ – „kiekviena galūnė ir sąnarys“, „net galvos plaukas nebus prarastas“30. Šis pažadas teikia viltį tiems, kurie yra netekę galūnių, tiems, kurie praradę gebėjimą matyti, girdėti, vaikščioti ar kurių mąstymą pažeidė negailestinga liga, psichikos sutrikimas ar kita negalia. Jis mus suranda. Jis mus padaro vėl sveikus.
Antrasis Velykų ir mūsų Viešpaties Apmokėjimo pažadas, dvasine prasme, teigia, kad „viskas bus atstatyta į savo deramą tvarką“31. Šis dvasinis atstatymas susijęs su mūsų darbais ir troškimais. Lyg duoną, mestą ant vandens32, tai atstato „tai, kas gera“, „teisu“, „teisinga“ ir „gailestinga“33. Tad nenuostabu, kad žodį atstatymas pranašas Alma pavartojo 22 kartus34, ragindamas mus: „elkis teisingai, teisk teisiai ir nuolat daryk gera“35.
Kadangi „Dievas pats apmoka pasaulio nuodėmes“,36 Viešpaties Apmokėjimas gali atstatyti ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kas gali būti. Kadangi Jam pažįstami mūsų skausmai, kančios, ligos ir visokiausios pagundos,37 Jis gali gailestingai mums pagelbėti mūsų silpnybėse.38 Kadangi Dievas yra „tobulas, teisingas Dievas ir taip pat gailestingas Dievas“, tai gailestingumo planas gali „patenkint[i] teisingumo reikalavimus“39. Mes atgailaujame ir darome viską, ką galime. Jis amžinai mus apglėbia „[Savo] meilės rankomis“40.
Šiandien švenčiame sugrąžinimą ir prisikėlimą. Kartu su jumis aš džiūgauju besitęsiančiu Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės sugrąžinimu. Šį pavasarį sukanka du šimtai metų, kai tęsiasi apreiškimas per Viešpaties gyvąjį pranašą ir Jo vardu pavadintą Bažnyčią (Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią), o taip pat per asmeninį apreiškimą ir dieviškosios Šventosios Dvasios dovanos įkvėpimą.
Kartu su jumis šį Velykų metą liudiju apie Dievą, mūsų Dangiškąjį Tėvą, ir Jo Mylimąjį Sūnų, gyvąjį Jėzų Kristų. Yra buvę mirtingų žmonių, žiauriai nukryžiuotų ir vėliau prikeltų. Tačiau tik gyvasis Jėzus Kristus, turėdamas tobulą prikeltą kūną, vis dar nešioja nukryžiavimo žymes Savo rankose, pėdose ir šone. Tik Jis tegali pasakyti: „Aš įrašiau tave į savo rankos delną.“41 Tik Jis tegali pasakyti: „Aš esu tas, kuris buvo iškeltas. Aš esu Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas. Aš esu Dievo Sūnus.“42
Kaip mažoji Aivi su savo smuiku, taip ir mes tik pradedame mokytis. Tikrai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“43. Tokiais laikais galime daug ko pasimokyti apie Dievo gerumą ir savo dieviškąjį potencialą auginti savyje Dievo meilę, kai Jo ieškome ir vieni kitiems tiesiame pagalbos ranką. Naujais būdais ir naujose vietose galime daryti teisumo darbus ir tapti geresniais žmonėmis – eilutė po eilutės, gerumas po gerumo, tiek pavieniui, tiek visi kartu.
Brangūs visur esantys broliai ir seserys, kai kartu susitinkame ir mokomės, jūsų tikėjimas ir gerumas mane pripildo Evangelijos jaudulio ir dėkingumo. Jūsų liudijimas ir Evangelijos kelionė praturtina manąjį liudijimą ir Evangelijos kelionę. Jūsų rūpesčiai ir džiaugsmai, jūsų meilė Dievo namiškiams ir šventųjų bendruomenei ir jūsų praktiškai įgytas supratimas apie sugrąžintąsias tiesas ir šviesą sustiprina manąjį supratimą apie sugrąžintąją Evangeliją, kurios esmė yra gyvasis Jėzus Kristus. Kartu pasitikėdami tariame: „Lik su manim – tai mano laimę lems.“44 Visi kaip vienas žinome, kad tarp savo sunkumų ir rūpesčių galime suskaičiuoti malones.45 Per kasdienius darbus ir nežymius bei paprastus dalykus galime pamatyti, kaip mūsų gyvenime įvyksta dideli dalykai.46
„Ir bus taip, kad teisieji bus išrinkti iš visų tautų ir ateis į Sionę, giedodami nesibaigiančio džiaugsmo giesmes.“47 Šiuo osanos ir aleliujos laikotarpiu giedokite „aleliuja“ – nes Jis valdys per amžių amžius! Šaukite osana Dievui ir Avinėliui! Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.