Tegul šie namai bus pastatyti Mano vardui
Tos šventyklose sudaromos sandoros ir atliekamos apeigos būtinos, kad būtų pašventintos mūsų širdys ir įvyktų galutinis Dievo sūnų ir dukterų išaukštinimas.
Prieš 200 metų Šventojoje giraitėje jaunasis Džozefas Smitas išvydo Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir Jo Sūnų, Jėzų Kristų, ir su Jais kalbėjosi. Iš Jų Džozefas sužinojo, kas iš tiesų yra Dievybė ir besitęsiantis apreiškimas, o šis dieviškas regėjimas pradėjo paskutinių dienų „laikų pilnatvės evangelijos laikotarpį“1.
Maždaug po trejų metų, kaip atsakymas į 1823 m. rugsėjo 21 dienos vakarą išsakytą nuoširdžią maldą, Džozefo miegamasis ėmė pildytis šviesos tol, kol „tapo šviesesnis nei vidurdienį“2. Prie lovos krašto pasirodžiusi Esybė pašaukė berniuką vardu ir „pasakė esąs pasiuntinys […] iš Dievo akivaizdos, ir kad jo vardas Moronis“3. Jis Džozefui davė nurodymus dėl Mormono Knygos išėjimo.
Tada Moronis pacitavo Senojo Testamento Malachijo knygos eilutę truputį kitaip, nei ji užrašyta Karaliaus Jokūbo Biblijos vertime:
„Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai, aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka. […]
Ir jis vaikų širdyse pasodins jų tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į savo tėvus. Antraip visa žemė bus visiškai nuniokota jo atėjimo metu.“4
Svarbu tai, kad šis Moronio pranešimas Džozefui Smitui apie Elijos misiją pradėjo šventyklos ir giminės istorijos darbą paskutinėmis dienomis ir buvo pagrindinė visų dalykų, kuriuos Dievas paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis, sugrąžinimo5 dalis.
Meldžiu Šventosios Dvasios pagalbos mums drauge mokantis apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios šventyklose prieinamas sandoras, apeigas ir palaimas.
Elijos pasirodymas
Pradėsiu nuo esminio klausimo: kodėl Elijos pasirodymas yra svarbus?
Iš paskutinių dienų apreiškimų žinome, kad „Elija turėjo Melchizedeko kunigystės užantspaudavimo galią“6 ir buvo paskutinis pranašas prieš Jėzų Kristų, galėjęs tai daryti.7
Pranašas Džozefas Smitas paaiškino: „Elijos dvasia, galia ir pašaukimas glūdi tame, kad jums suteikiama galia turėti Melchizedeko kunigystės pilnatvės […] raktą ir priimti […] visas Dievo karalystei priklausančias apeigas, net iki tėvų širdžių atgręžimo į vaikus, o vaikų širdžių – į tėvus, netgi tų, kurie danguje.“8
Šis šventas užantspaudavimo įgaliojimas būtinas tam, kad „ką tik jūs surišite žemėje, [būtų] surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, [būtų] atrišta ir danguje“9.
Džozefas dar patikslino: „Kaip Dievas ateis gelbėti šios kartos? Jis atsiųs pranašą Eliją. […] Elija apreikš sandoras, kad užantspauduotų tėvų širdis prie vaikų, o vaikų – prie tėvų.“10
Elija kartu su Moze pasirodė ant Atsimainymo kalno ir šį įgaliojimą suteikė Petrui, Jokūbui ir Jonui.11 Taip pat Elija su Moze ir Eliju pasirodė 1836 m. balandžio 3 d. Kertlando šventykloje ir tuos kunigystės raktus suteikė Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui.12
Šis 1836 metais Elijos atliktas užantspaudavimo įgaliojimo sugrąžinimas buvo būtinas, kad paruoštų pasaulį antrajam Gelbėtojo atėjimui, ir jis visame pasaulyje sukėlė smarkiai augantį susidomėjimą giminės istorijos paieškomis.
Keisti, atgręžti ir išgryninti širdis
Patvirtintuose Raštuose žodis širdis pavartotas daugiau nei 1000 kartų. Šis paprastas, bet svarbus žodis dažnai pažymi giliausius žmogaus jausmus. Mūsų širdys – mūsų troškimų, meilės jausmų, ketinimų, motyvų ir požiūrio suminė išraiška – apibrėžia tai, kas esame, ir nulemia, kuo tapsime. O Viešpaties darbo esmė yra per Evangelijos sandoras ir kunigystės apeigas pakeisti, atgręžti ir išgryninti širdis.
Šventas šventyklas statome ir į jas einame ne vien tam, kad asmeniškai ar su šeima patirtume ką nors įsimintina. Tos šventyklose sudaromos sandoros ir atliekamos apeigos būtinos, kad būtų pašventintos mūsų širdys ir įvyktų galutinis Dievo sūnų ir dukterų išaukštinimas.
Kad vaikų širdyse būtų pasodinti pažadai, išsakyti tėvams, būtent: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; kad vaikų širdys atsigręžtų į savo tėvus; kad būtų tiriama giminės istorija ir atliekamos vikarinės šventyklos apeigos – darbai, kurie laimina žmones abiejose uždangos pusėse. Uoliai užsiimdami šiuo šventu darbu paklūstame įsakymui mylėti ir tarnauti Dievui ir mūsų artimui.13 O tokia nesavanaudiška tarnystė padeda mums iš tiesų Jo klausytis14 ir ateiti pas Gelbėtoją.15
Švenčiausios sandoros ir kunigystės apeigos priimamos tik šventykloje – Viešpaties namuose. Viskas, ko mokoma ir kas daroma, šventykloje pabrėžia Jėzaus Kristaus ir Jo vaidmens didžiame Dangiškojo Tėvo laimės plane dieviškumą.
Iš vidaus į išorę
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas apibūdino svarbų modelį, pagal kurį Išpirkėjas įgyvendina „žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“16. Jis sakė: „Viešpats veikia iš vidaus į išorę. Pasaulis veikia iš išorės į vidų. Pasaulis nori ištraukti žmones iš lūšnyno. Kristus pašalina lūšnyną iš žmonių ir tada žmonės patys pasitraukia iš lūšnyno. Pasaulis keičia žmones keisdamas aplinką. Kristus keičia žmones, kurie po to keičia aplinką. Pasaulis gali keisti žmogaus elgesį, tačiau Kristus gali pakeisti žmogaus prigimtį.“17
Tebevykstančiame dvasinio atgimimo ir pasikeitimo procese svarbiausia yra sandoros ir kunigystės apeigos; jos yra tos priemonės, kuriomis Viešpats ir veikia kiekvieną mūsų iš vidaus į išorę. Sandoros, kurių tvirtai laikomasi, kurios visados atmenamos ir yra parašytos „gyvojo Dievo Dvasia […] gyvų širdžių plokštėse“18, suteikia tikslą ir žada palaimas tiek mirtingajame gyvenime, tiek amžinybėje. Apeigos, kurias priimame būdami verti ir kurias nuolat prisimename, atveria dangaus kanalus, kuriais į mūsų gyvenimą gali tekėti dieviškumo galia.
Į šventyklą einame ne tam, kad slėptumės nuo pasaulio blogybių ar nuo jų bėgtume. Į šventyklą einame, kad įveiktume blogio pasaulį. Priimdami kunigystės apeigas, sudarydami šventas sandoras ir jų laikydamiesi, į savo gyvenimą įsileidžiame „dieviškumo galią“19 ir esame laiminami dieviškais vaistais20, stiprybe įveikti mirtingojo gyvenimo pagundas ir sunkumus, daryti gera ir tapti geriems.
Garsas apie šiuos namus pasklis
Pirmoji šio Evangelijos laikotarpio šventykla buvo pastatyta Kertlande, Ohajo valstijoje, ir pašventinta 1836 m. kovo 27 d.
Po pašventinimo praėjus savaitei, apreiškime pranašui Džozefui Smitui Viešpats paskelbė:
„Tedžiūgauja širdys visų mano žmonių, kurie visomis savo išgalėmis statė šiuos namus mano vardui.
Taip, tūkstančių ir dešimčių tūkstančių širdys didžiai džiūgaus dėl palaiminimų, kurie bus išlieti, ir apdovanojimo, kuriuo mano tarnai buvo apdovanoti šiuose namuose.
Ir garsas apie šiuos namus pasklis į svetimas šalis, ir tai – pradžia palaiminimo, kuris bus išlietas ant mano žmonių galvų.“21
Prašyčiau atkreipti dėmesį į frazes tūkstančių ir dešimčių tūkstančių širdys didžiai džiūgaus ir garsas apie šiuos namus pasklis į svetimas šalis. Tai buvo stulbinantys pareiškimai 1836 m. balandį, kai Bažnyčia turėjo santykinai nedaug narių ir vieną šventyklą.
Dabar, 2020-aisiais, turime 168 veikiančias šventyklas. Dar 49 šventyklos yra statomos arba apie jų statymą buvo pranešta. Viešpaties namai statomi „jūros salose“22 ir tose šalyse bei vietose, kurias anksčiau daugelis laikė mažiausiai tinkamomis turėti šventyklą.
Šiuo metu endaumento ceremonija pateikiama 88 kalbomis ir taps prieinama dar ir kitomis kalbomis, kai bus pastatytos šventyklos, kad laimintų daugiau Dievo vaikų. Per ateinančius 15 metų, tikėtina, kad kalbų, kuriomis atliekamos šventyklos apeigos, bus dvigubai daugiau.
Šiais metais rengsime statybos pradžios ceremonijas ir pradėsime statyti 18 šventyklų. Palyginimui: kad pastatytume pirmąsias 18 šventyklų, prireikė 150 metų, nuo Bažnyčios įkūrimo 1830-aisiais iki Japonijos Tokijo šventyklos pašventinimo, kurį 1980-aisiais atliko prezidentas Spenseris V. Kimbolas.
Apsvarstykite šventyklos darbo spartinimą, prasidėjusį vien prezidento Raselo M. Nelsono gyvenimo laikotarpiu. Kai 1924 m. rugsėjo 9 d. gimė prezidentas Nelsonas, Bažnyčia turėjo šešias veikiančias šventyklas.
Kai po 60 metų, 1984 m. balandžio 7 d., jis buvo įšventintas apaštalu, veikė jau 26 šventyklos, taigi per 60 metų padaugėjo 20-čia šventyklų.
Kai prezidentas Nelsonas buvo palaikytas kaip Bažnyčios prezidentas, veikė 159 šventyklos, taigi per tuos 34 metus, kai jis tarnavo Dvylikos Kvorumo nariu, padaugėjo 133 šventyklomis.
Nuo tada, kai 2018 m. sausio 14 d. tapo Bažnyčios prezidentu, prezidentas Nelsonas paskelbė apie 35 naujas šventyklas.
Devyniasdešimt šeši procentai visų dabar esančių šventyklų buvo pašventintos prezidento Nelsono gyvenimo laikotarpiu; 84 procentai šventyklų buvo pašventintos nuo tada, kai jis buvo įšventintas apaštalu.
Visada dėmesį skirkime tik tam, kas svarbiausia
Kaip Viešpaties atkurtosios Bažnyčios nariai, nūnai esame apstulbinti to, kaip greitai pastarosiomis dienomis spartėja Jo darbo tempas. O šventyklų bus dar daugiau.
Brigamas Jangas pranašavo: „Kad atliktume šį darbą, reikia, kad būtų ne viena, bet tūkstančiai šventyklų, ir tūkstančiai bei dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų eitų į tas šventyklas ir atstovautų žmonėms, kurie gyveno prieš tiek metų, kiek Viešpats apreikš.“23
Suprantama, kad pranešimas apie kiekvieną naują šventyklą sukelia daug džiaugsmo ir suteikia priežastį išreikšti Viešpačiui dėkingumą. Tačiau pagrindinis mūsų dėmesys turi būti sutelktas į sandoras ir apeigas, kurios gali pakeisti mūsų širdis ir sustiprinti atsidavimą Gelbėtojui, o ne vien į šventyklos vietą ar paties pastato grožį.
Pagrindinės mums, kaip Viešpaties atkurtosios Bažnyčios nariams, skirtos pareigos yra: 1) klausytis Jo24 ir stengtis, kad per sandoras ir apeigas mūsų pačių širdys pasikeistų, 2) džiaugsmingai vykdyti dangaus skirtą pareigą teikti šventyklos palaiminimus visai žmonijos šeimai abiejose uždangos pusėse. Viešpaties vadovaujami ir padedami šias šventas pareigas mes tikrai įvykdysime.
Sionės kūrimas
Pranašas Džozefas Smitas paskelbė:
„Sionės kūrimas – tai dalykas, kuris domino Dievo žmones visais laikais; tai tema, prie kurios ypač mielai apsistodavo pranašai, kunigai ir karaliai; jie žvelgė ateitin, džiugiai laukdami laikų, kuriais mes gyvename; ir įkvėpti dangiško ir džiugaus laukimo jie giedojo, rašė ir pranašavo apie šiuos mūsų laikus; bet mirė taip jų ir neišvydę; […] būtent mums lemta matyti, dalyvauti ir padėti įgyvendinti pastarųjų dienų šlovę.“25
„Dangaus kunigija susivienys su žemiškąja, kad įgyvendintų tuos didžius tikslus. […] Darbui, apie kurį Dievas ir angelai su pasigėrėjimu svajojo praėjusiose kartose, kuris įkvėpė senovės patriarchų ir pranašų sielas; darbui, kuris skirtas atnešti tamsos jėgų žlugimą, žemės atnaujinimą, Dievo šlovę ir žmonijos šeimos išgelbėjimą.“26
Iškilmingai liudiju, kad Tėvas ir Sūnus apsireiškė Džozefui Smitui, o Elija sugrąžino užantspaudavimo įgaliojimą. Šventos šventyklos sandoros ir apeigos gali mus sustiprinti ir išgryninti mūsų širdis, jeigu Jo klausysime27 ir į savo gyvenimą priimsime dieviškumo galią. Ir liudiju, kad šis paskutinių dienų darbas sužlugdys tamsos jėgas ir atneš žmonijos šeimos išgelbėjimą. Apie šias tiesas džiugiai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.