Apsvarstykite Dievo gerumą ir didybę
Kviečiu jus kiekvieną dieną atminti Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus didybę ir ką Jie yra padarę dėl jūsų.
Visais laikais, o ypač sunkiais laikais, pranašai mus ragino prisiminti Dievo didybę ir apsvarstyti, ką Jis yra padaręs kiekvienam žmogui, šeimai ir tautai.1 Toks nurodymas randamas visuose Raštuose, tačiau ryškiausiai pastebimas Mormono Knygoje. Antraštiniame puslapyje paaiškinta, kad vienas iš Mormono Knygos tikslų yra „parodyti Izraelio namų likučiui, kokius didžius darbus Viešpats padarė jų tėvams“2. Mormono Knyga užbaigiama tokiu Moronio maldavimu: „Štai norėčiau paraginti jus, kad juos skaitydami […] prisimintumėte, koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams, […] ir apmąstytumėte tai savo širdyse.“3
Toks pranašų maldavimų apmąstyti Dievo gerumą nuoseklumas stulbina.4 Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, jog Jo ir Jo Mylimojo Sūnaus gerumą prisimintume ne dėl to, kad sukeltume Jų pasitenkinimą, o dėl to, kokią įtaką mums daro toks atminimas. Kai susimąstome apie Jų maloningumą, ima plėstis mūsų akiratis ir supratimas. Apmąstydami Jų gailestingumą tampame nuolankesni, pamaldesni ir pastovesni.
Vienas širdį veriantis nutikimas su buvusiu pacientu parodo, kaip dėkingumas už dosnumą ir atjautą gali mus pakeisti. 1987 m. susipažinau su Tomu Nilsonu – nepaprastu žmogumi, kuriam reikėjo širdies persodinimo operacijos. Jam buvo 63-eji, jis gyveno Logane, Jutoje, Jungtinėse Valstijose. Atlikęs karinę tarnybą Antrojo pasaulinio karo metais, Jutos Logano šventykloje jis vedė Doną Vailks. Jis tapo energingu ir sėkmingu mūrininku. Vėlesniais gyvenimo metais jam ypač patikdavo per įvairias mokyklines atostogas darbuotis su savo vyriausiuoju anūku Džonatanu. Tarp jų užsimezgė ypatingas ryšys, iš dalies dėl to, kad žvelgdamas į Džonataną Tomas matydavo save.
Širdies donoro laukimas Tomą labai erzino. Jis nebuvo labai kantrus žmogus. Jis visada nusistatytus tikslus pasiekdavo savo sunkiu darbu ir visišku pasišventimu. Kamuojant širdies nepakankamumui ir gyvybei pakibus ant plauko Tomas kartais manęs klausdavo, ką darau, kad viskas būtų padaryta kuo greičiau. Juokaudamas jis vis pasiūlydavo įvairių būdų, kaip galėčiau jam greičiau surasti donoro širdį.
Vieną džiugią, o kartu ir baisią dieną Tomui atsirado ideali donoro širdis. Atitiko širdies dydis ir kraujo grupė, o pačiam donorui tebuvo 16 metų. To donoro širdis priklausė Džonatanui – numylėtam Tomo anūkui. Tos dienos rytą važiuodamas savo automobiliu Džonatanas pateko į mirtiną avariją – jį nutrenkė pravažiuojantis traukinys.
Ligoninėje aplankiau Tomą ir Doną – jiedu kraustėsi iš proto. Sunku įsivaizduoti, ką jie išgyveno sužinoję, kad Tomo gyvenimą galėjo prailginti jų anūko širdis. Iš pradžių jie atsisakė iš gedinčių tėvelių – jų pačių dukros ir žento – priimti Džonatano širdį. Tačiau Tomas ir Dona suprato, kad Džonatano smegenys buvo mirusios ir kad jų maldos Tomui surasti donoro širdį Džonatano neprivedė prie avarijos. Ne, Džonatano širdis buvo dovana, kuri pačiu reikalingiausiu metu galėjo palaiminti Tomą. Jie galiausiai suprato, kad visa ši tragedija turi ir gerąją pusę, tad nusprendė nedelsti.
Persodinimo procedūros vyko sklandžiai. Po persodinimo Tomas visiškai pasikeitė. Pokytis neapsiribojo vien pagerėjusia sveikata ir išaugusiu dėkingumu. Jis man pasakojo, kad kiekvieną rytą galvodavo apie Džonataną, savo dukrą ir žentą, apie gautą dovaną ir kaip ji buvo gauta. Ir nors vis dar akivaizdžiai matėsi jo įgimtas geras humoro jausmas bei ištvermė, tačiau taip pat pastebėjau, kad Tomas tapo rimtesnis, mąslesnis ir geraširdiškesnis.
Atlikus širdies persodinimą, Tomas nugyveno dar 13 metų, kurių, kitu atveju, nebūtų turėjęs. Jo nekrologe buvo rašoma, kad šie metai jam suteikė galimybę dosniai ir su meile prisiliesti prie savo šeimos ir kitų. Jis anonimiškai šelpdavo ir būdavo optimizmo bei ryžto pavyzdys.
Kaip Tomas, taip ir kiekvienas iš mūsų esame gavę dovanų, kurių patys nebūtume sugebėję įsigyti, – dovanų iš mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Mylimojo Sūnaus, įskaitant išpirkimą per apmokančiąją Jėzaus Kristaus auką.5 Esame gavę gyvenimą šiame pasaulyje; o ateinančiame gausime fizinį gyvenimą, amžinąjį išgelbėjimą ir išaukštinimą – jei tik tai pasirinksime. Ir visa tai Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus dėka.
Kaskart, pasinaudoję šiomis dovanomis, gavę iš jų naudos ar netgi apie jas pagalvoję, turėtume apsvarstyti šių dovanų davėjų pasiaukojimą, dosnumą ir atjautą. Pagarbumas davėjams mus daro ne tik dėkingesnius. Jų dovanų apmąstymas gali ir turėtų mus pakeisti.
Vieną nepaprasčiausių pokyčių patyrė Alma Jaunesnysis. Almai maištaujant prieš Dievą6 pasirodė angelas. „Griaustinio balsu“7 angelas barė Almą už Bažnyčios persekiojimą ir žmonių širdžių vogimą.8 Be to, angelas davė šį patarimą: „Eik, ir prisimink savo tėvų nelaisvę […]; ir prisimink, kokių didžių dalykų [Dievas] padarė jiems.“9 Iš visų įmanomų paraginimų angelas akcentavo būtent tai.
Alma atgailavo ir prisiminė. Vėliau tuo angelo patarimu jis pasidalijo su savo sūnumi Helamanu. Alma patarė: „Aš norėčiau, kad tu darytum taip, kaip aš dariau, prisimindamas mūsų tėvų nelaisvę; nes jie buvo vergijoje, ir niekas, išskyrus Abraomo […] ir Izaoko […], ir Jokūbo Dievą, negalėjo jų išvaduoti; o jis tikrai išvadavo juos iš visų jų suspaudimų.“10 Alma tiesiog pasakė: „Aš sudedu savo viltis į jį.“11 Alma suprato, kad atmindami išlaisvinimą iš vergijos ir palaikymą „visokiuose išmėginimuose ir varguose“ mes imame pažinti Dievą ir Jo pažadų tikrumą.12
Nedaugelis iš mūsų išgyvenome tokius dramatiškus patyrimus kaip Alma, tačiau mūsų pasikeitimas gali būti toks pats reikšmingas. Senovėje Gelbėtojas davė pažadą:
„Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį.
Aš įdėsiu į jus savo dvasią. […]
[…] Ir būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas.“13
Prisikėlęs Gelbėtojas nefitams papasakojo, nuo ko prasideda šis pasikeitimas. Jis nustatė esminį Dangiškojo Tėvo plano bruožą, sakydamas:
„Ir mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus ir kad po to, kai būsiu iškeltas ant kryžiaus, visus žmones traukčiau pas save, […]
tam aš ir buvau iškeltas; todėl, sulig Tėvo galia, aš trauksiu visus žmones pas save.“14
Ką jums reiškia būti traukiamiems pas Gelbėtoją? Pagalvokite apie Jėzaus Kristaus atsidavimą Savo Tėvo valiai, Jo pergalę prieš mirtį, jūsų nuodėmių ir klaidų paėmimą ant Savęs, galios gavimą iš Tėvo jus užtarti ir galiausiai jus išpirkti15 – ar viso to nepakanka, kad būtumėte traukiami pas Jį? Man pakanka. Jėzus Kristus „stovi išskėstomis rankomis, tikėdamasis ir norėdamas [jus ir mane] išgydyti, atleisti, apvalyti, sustiprinti, ištaurinti ir pašventinti“16.
Šios tiesos turėtų mums suteikti naują širdį ir paskatinti rinktis sekti Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Tačiau net ir nauja širdis yra „linkusi nuklysti […], linkusi palikti Dievą, kurį mylime“17. Kad šią tendenciją įveiktume, turime kasdien apmąstyti gautas dovanas, ir kaip jos buvo gautos. Karalius Benjaminas patarė: „Norėčiau, kad prisimintumėt ir visuomet išlaikytumėt atmintyje Dievo didybę […] ir jo gerumą, ir didį kantrumą jums.“18 Jei tai darome, įgyjame teisę į nepaprastas Dangaus palaimas.
Dievo gerumo ir gailestingumo apmąstymas mums padeda tapti dvasiškai imlesniems. O dvasinio jautrumo padidėjimas, savo ruožtu, Šventosios Dvasios galia mums leidžia pažinti tiesą apie viską.19 Tai apima liudijimą apie Mormono Knygos tikrumą; žinojimą, kad Jėzus yra Kristus, mūsų asmeninis Gelbėtojas ir Išpirkėjas, ir pripažinimą, kad šiomis pastarosiomis dienomis yra sugrąžinta Jo Evangelija.20
Atmindami mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus didybę ir ką Jie dėl mūsų padarė, būsime mažiau linkę Juos laikyti savaime suprantamu dalyku, lygiai kaip Tomas Džonatano širdies nepriėmė kaip savaime suprantamo dalyko. Džiugiu ir pagarbiu būdu Tomas kiekvieną dieną atmindavo tą tragediją, kuri prailgino jo gyvenimą. Džiaugdamiesi žinojimu, kad galime būti išgelbėti ir išaukštinti, turime nepamiršti, kad išgelbėjimas ir išaukštinimas kainavo labai daug.21 Galime pagarbiai džiaugtis supratimu, kad be Jėzaus Kristaus esame pasmerkti, tačiau su Juo galime gauti pačią didžiausią Dangiškojo Tėvo dovaną.22 Iš tiesų, toks pagarbumas leidžia mums mėgautis „amžinojo gyvenimo […] šiame pasaulyje“ pažadu ir galiausiai gauti „amžin[ąjį] gyvenim[ą] ateinančiame pasaulyje, būtent nemirtingąj[ą] šlov[ę]“23.
Apsvarstant mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus gerumą ima augti mūsų pasitikėjimas Jais. Keičiasi mūsų maldos, nes žinome, kad Dievas yra mūsų Tėvas ir mes esame Jo vaikai. Siekiame ne keisti Jo valią, bet savo valią suderinti su Jo valia ir taip sau užsitikrinti tuos palaiminimus, kuriuos Jis nori mums suteikti, jei tik jų paprašysime.24 Mes trokštame būti romesni, tyresni, pastovesni ir panašesni į Kristų.25 Tokie pokyčiai mums atneš dar daugiau dangiškų palaiminimų.
Pripažindami, kad visas gėris ateina iš Jėzaus Kristaus, imsime veiksmingiau su kitais kalbėti apie savo tikėjimą.26 Būsime drąsesni, kai susidursime su iš pažiūros neįveikiamomis užduotimis ir aplinkybėmis.27 Sustiprės ryžtas laikytis savo sudarytų sandorų sekti Gelbėtoju.28 Būsime pripildyti Dievo meilės, norėsime nepriekaištaudami padėti stokojantiems, mylėti savo vaikus ir juos auginti teisume, išlaikyti savo nuodėmių atleidimą ir visuomet džiūgauti.29 Kokie tai nepaprasti Dievo gerumo ir gailestingumo atminimo vaisiai.
Ir priešingai, Gelbėtojas įspėjo: „Niekuo žmogus neįžeidžia Dievo, arba jo rūstybė neužsidega prieš nieką kitą, kaip tik prieš tuos, kurie nepripažįsta visame jo rankos ir nepaklūsta jo įsakymams.“30 Nemanau, kad Dievas įsižeidžia, jei Jį pamirštame. Atvirkščiai, manau, kad Jis labai nusivilia. Jis žino, kad netenkame progos artintis prie Jo prisimindami Jį ir Jo gerumą. Tada atimame galimybę Jam priartėti prie mūsų ir netenkame konkrečių Jo pažadėtų palaiminimų.31
Kviečiu jus kiekvieną dieną atminti Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus didybę ir ką Jie yra padarę dėl jūsų. Tegul Jų gerumo apmąstymas jūsų klajojančias širdis dar stipriau pririša prie Jų.32 Apmąstykite Jų atjautą ir būsite palaiminti didesniu dvasiniu jautrumu, ir tapsite panašesni į Kristų. Jei mąstysite apie Jų empatiją, galėsite lengviau „išlik[t]i ištikim[i] iki galo“, iki to laiko, kai būsite „priim[ti] į dangų […] gyvent[i] su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje“33.
Mūsų Dangiškasis Tėvas, kalbėdamas apie Savo Mylimąjį Sūnų, pasakė: „Jo klausyk[ite]!“34 Veikdami pagal šiuos žodžius ir Jo klausydami, džiugiai ir pagarbiai atminkite, kad Gelbėtojui labai patinka sugrąžinti tai, ko patys negalite sugrąžinti; Jam labai patinka užgydyti tas žaizdas, kurių patys negalite užgydyti; Jam labai patinka sutaisyti tai, kas yra nepataisomai sugadinta;35 Jis atlygina bet kokią jums primestą neteisybę36 ir Jam labai patinka visam laikui pagydyti net ir sudužusias širdis.37
Mąstydamas apie mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus duodamas dovanas ėmiau pažinti Jų beribę meilę ir Jų nesuvokiamą atjautą visiems Dangiškojo Tėvo vaikams.38 Šis pažinimas mane pakeitė, pakeis ir jus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.