Raskime prieglobstį nuo gyvenimo audrų
Jėzus Kristus ir Jo Apmokėjimas yra prieglobstis, kurio visiems mums reikia, audroms talžant mūsų gyvenimą.
Devintojo dešimtmečio viduryje, studijuodamas koledže, dirbau Čilės Santjago priešgaisrinės apsaugos departamento ketvirtojoje brigadoje. Ten dirbdamas nakvodavau gaisrinėje kaip vienas iš naktinių budėtojų. Baigiantis metams man buvo pasakyta, kad Naujųjų metų išvakarėse turiu būti gaisrinėje, nes tą dieną beveik visada įvykdavo kokie nors nelaimingi atsitikimai. Nustebęs pasakiau: „Tikrai?“
Prisimenu, kad su bendradarbiais laukiau, kai vidurnaktį Santjago miesto centre ėmė šaudyti fejerverkai. Ėmėme glėbesčiuotis vieni su kitais ir dalytis naujametiniais linkėjimais. Staiga suskambo gaisrinės skambučiai, duodantys ženklą, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Stvėrėme savo įrangą ir šokome į gaisrinį automobilį. Kai vykome į įvykio vietą pro minias žmonių, švenčiančių Naujuosius metus, pastebėjau, kad dauguma jų elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai. Jie buvo atsipalaidavę ir mėgavosi šilta vasaros naktimi. Tačiau netoliese žmonės, kuriems skubėjome padėti, buvo patekę į rimtą bėdą.
Šis patyrimas padėjo man suvokti, kad nors mūsų gyvenimai kartais santykinai sklandūs, kiekvienam iš mūsų ateis valanda, kai susidursime su netikėtais iššūkiais ir audromis, kurie praplės mūsų gebėjimo ištverti ribas. Fiziniai, psichiniai, šeimos ir įsidarbinimo iššūkiai, stichinės nelaimės ir kiti gyvenimo ar mirties sunkumai yra tik keli pavyzdžiai audrų, su kuriomis susidursime šiame gyvenime.
Susidūrę su šiomis audromis dažnai patiriame nevilties ar baimės jausmus. Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Priešnuodis nuo baimės yra tikėjimas“ – tikėjimas mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi“ (Tegul jūsų tikėjimas būna matomas, 2014 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga). Matydamas žmonių gyvenimus veikiančias audras padariau išvadą, kad nesvarbu, kokios audros užgriūva mus – nesvarbu, ar yra išeitis, ar atėjo galas, – yra tik vienas ir tas pats prieglobstis nuo visų rūšių audrų. Šis vienintelis mūsų Dangiškojo Tėvo parūpintas prieglobstis yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Jo Apmokėjimas.
Nė vienas iš mūsų neišvengsime tų audrų. Mormono Knygos pranašas Helamanas mus mokė: „Atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti“ (Helamano 5:12).
Vyresnysis Robertas D. Heilsas, kuris patyrė, ką reiškia ištverti audras, sakė: „Kančias patiria visi; reaguojame į kančią kiekvienas savaip. Kančia gali mus vesti vienu iš dviejų kelių. Priimta su tikėjimu, ji gali tapti stiprinančia ir taurinančia patirtimi arba, jei neturime tikėjimo Viešpaties apmokančia auka, ji gali tapti griaunančia jėga mūsų gyvenime“ (“Your Sorrow Shall Be Turned to Joy,” Ensign, Nov. 1983, 66).
Kad mėgautumės prieglobsčiu, kurį siūlo Jėzus Kristus ir Jo Apmokėjimas, privalome turėti tikėjimą Juo – tikėjimą, leidžiantį mums pakilti virš visų ribotos žemiškos perspektyvos kančių. Jis pažadėjo padaryti mūsų naštas lengvas, jei dėl visko, ką darome, kreipsimės į Jį.
Jis sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; ir Aš jus atgaivinsiu!
Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
Nes mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28–30; taip pat žr. Mozijo 24:14–15).
Sakoma, jog „tam, kuris tiki, nereikia aiškinti, o tam, kuris netiki, neįmanoma paaiškinti“. (Šis posakis priskiriamas Tomui Akviniečiui, bet veikiausiai yra jo mokymų parafrazė.) Tačiau turime ribotą supratimą apie tai, kas vyksta šioje žemėje, ir dažnai negalime atsakyti į klausimą kodėl. Kodėl taip nutinka? Kodėl tai nutinka man? Ką turėčiau išmokti? Kai nerandame atsakymų, tada mums visiškai tinka Gelbėtojo žodžiai, pasakyti pranašui Džozefui Smitui Liberčio kalėjime:
„Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;
ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse“ (Doktrinos ir Sandorų 121:7–8).
Nors daug žmonių tikrai tiki Jėzų Kristų, esminis klausimas yra, ar tikime Juo, ar tikime tuo, ko Jis mus moko ir ką Jis mus prašo daryti. Kas nors gali pamanyti: „Ką Jėzus Kristus žino apie tai, kas dedasi su manimi? Ką Jis žino apie tai, ko man reikia, kad būčiau laimingas?“ Iš tiesų, Jis buvo mūsų Išpirkėjas ir Užtarėjas, apie kurį pranašas Izaijas rašė:
„Jis buvo paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs. […]
Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus.[…]
Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes; bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti“ (Izaijo 53:3–5).
Apaštalas Petras taip pat mokė mus apie Gelbėtoją, sakydamas: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“ (1 Petro 2:24).
Nors Petras žinojo, kad netrukus bus nužudytas, jo žodžiuose nesijaučia baimės ar pesimizmo; veikiau jis mokė šventuosius džiaugtis, nors jie kentė įvairiopus išmėginimus. Petras mums patarė atminti, kad ugnimi išbandytas tikėjimas „bus pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus“ ir atves į „sielų išgelbėjimą“ (1 Petro 1:6–7, 9).
Petras tęsė:
„Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.
Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu“ (1 Petro 4:12–13).
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Šventieji gali būti laimingi bet kokiomis aplinkybėmis. […] Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepaisant to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta. Džiaugsmas kyla iš Jo ir dėl Jo. Jis yra viso džiaugsmo šaltinis“ (Džiaugsmas ir dvasinis išgyvenimas, 2016 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Žinoma, lengviau apie tai kalbėti nesant audroje, nei gyventi ir taikyti tai audros metu. Bet tikiuosi jaučiate, kad aš, kaip jūsų brolis, nuoširdžiai noriu pasidalyti su jumis, kaip vertinga žinoti, kad Jėzus Kristus ir Jo Apmokėjimas yra prieglobstis, kurio visiems mums reikia bet kokioms audroms talžant mūsų gyvenimą.
Žinau, kad visi esame Dievo vaikai, kad Jis myli mus ir kad nesame vieni. Kviečiu jus ateiti ir pamatyti, kad Jis gali palengvinti jūsų naštas ir būti tuo prieglobsčiu, kurio ieškote. Ateikite ir padėkite kitiems rasti tą prieglobstį, kurio jie taip trokšta. Ateikite ir pasilikite su mumis šiame prieglobstyje, kuris padės jums atlaikyti gyvenimo audras. Nė kiek neabejoju, kad jei ateisite, jūs pamatysite, padėsite ir pasiliksite.
Pranašas Alma liudijo savo sūnui Helamanui: „Žinau, kad kiekvienas, kuris savo viltis sudės į Dievą, bus remiamas savo išmėginimuose ir savo varguose, ir savo suspaudimuose ir bus iškeltas paskutiniąją dieną“ (Almos 36:3).
Gelbėtojas mokė:
„Todėl tebūna paguostos jūsų širdys dėl Sionės; nes visas kūnas yra mano rankose; būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas.
Todėl nebijokite, įskaitant net mirtį; nes šiame pasaulyje jūsų džiaugsmas nepilnas, bet manyje jūsų džiaugsmas pilnas“ (Doktrinos ir Sandorų 101:16, 36).
Giesmėje „Nurimk širdie“, kuri daugybę kartų jaudino mano širdį, yra mūsų sielas guodžianti žinia. Žodžiai tokie:
Nurimk širdie, jau greit išauš diena,
kai su Dievu gyvensim amžinai.
Vargų nei baimės jau nebus tada,
tyriausios meilės vėl sugrįš džiaugsmai.
Nurimk širdie, skausmų jau nebeliks,
visi danguj laimingi susitiks. (Giesmės, 60)
Žinau, kad jei, susidūrę su gyvenimo audromis, padarysime viską, ką galime, ir pasitikėsime Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu kaip savo prieglobsčiu, būsime palaiminti pagalba, paguoda, stiprybe, saikingumu ir ramybe, kurių ieškome, tikrumu širdyje, kad savo žemiško gyvenimo pabaigoje išgirsime Mokytojo žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! […] Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mato 25:21) Jėzaus Kristaus vardu, amen.