Didysis išgelbėjimo planas

„Didysis išgelbėjimo planas yra tema, kuriai turime skirti ypatingą dėmesį. Jį turime laikyti viena vertingiausių dangaus dovanų žmonijai.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1831 m. rugsėjo mėn. pranašas Džozefas Smitas ir jo šeima persikėlė į Hairamą, Ohajo valst., esantį apie 50 kilometrų į pietryčius nuo Kirtlando. Ten jie beveik metus gyveno Džono ir Elisos (dar vadinamos Elze) Džonsonų namuose. Šiuose namuose pranašas atliko didelę Biblijos vertimo darbo dalį.

Šis svarbus vertimas, kurį pranašas vadino savo pašaukimo dalimi¹ labai padeda mums suprasti išgelbėjimo planą. Vertimą pranašas pradėjo 1830 m. birželį, kai Viešpats įsakė jam pradėti daryti įkvėptą Biblijos Karaliaus Jokūbo Versijos vertimą. Pranašas seniai žinojo, kad kai kurie svarbūs klausimai Biblijoje ne visai aiškūs. Jis buvo pastebėjęs, kad Moronis kai kurias Biblijos ištraukas jam citavo „šiek tiek skirtingai, nei tai užrašyta mūsų Biblijose“ (Džozefas Smitas – Istorija 1:36). Versdamas 1 Nefio 13:23–29, jis sužinojo, kad daugelis aiškių ir pačių vertingiausių dalių buvo pašalintos iš Biblijos, įskaitant „daug Viešpaties sandorų“ (žr. 1 Nefio 13:26).

Vėliau pranašas sakė: „Aš tikiu tokia Biblija, kokia ji išėjo iš po jos pirmųjų rašytojų plunksnos. Neišmanantys vertėjai, neatsakingi perrašinėtojai ar nesąžiningi ir sugedę kunigai pridarė daug klaidų… Pažvelkite, argi čia [Hebrajams 6:1] nėra prieštaravimo: „Todėl palikę pradinį Kristaus mokslą, kilkime į tobulumą.“ Jei žmogus paliktų pradinę Kristaus mokslo dalį, kaip jis gali būti išgelbėtas tais pagrindais? Tai prieštaravimas. Aš tuo netikiu. Aš pateiksiu taip, kaip tai turi būti: „Todėl nepalikdami Kristaus doktrinos principų [pagrindų], toliau ženkime į tobulumą.“²

Pagal Dvasios vedimą Džozefas apie trejus metus peržiūrinėjo Bibliją, darydamas tūkstančius teksto pataisų ir atkurdamas prarastą informaciją. Ši atkurta informacija nuostabiai paaiškina daugelį doktrinų, kurios neaiškiai pateiktos šiuolaikinėje Biblijoje. Šie įkvėpti Biblijos teksto pataisymai yra žinomi kaip Biblijos Džozefo Smito Vertimas. Šimtai Džozefo Smito Vertimo ištraukų dabar įtrauktos į Biblijos Karaliaus Jokūbo Versijos pastarųjų dienų šventųjų leidimą anglų kalba.

Biblijos vertimas buvo svarbi paties pranašo dvasinio lavinimo dalis ir besivystantis Evangelijos tiesos sugrąžinimas. Peržiūrinė-damas Senąjį ir Naująjį Testamentus, jis dažnai gaudavo apreiškimus, aiškinančius ar išplečiančius Biblijos ištraukas. Taip pranašas iš Viešpaties gavo daug doktrinų, įskaitant tas, kurios dabar yra Doktrinos ir Sandorų 74, 76, 77, 86 ir 91 skyriuose bei dalimis daugelyje kitų Doktrinos ir Sandorų skyrių.

Kai 1830 m. birželį pranašas pradėjo versti Bibliją, Viešpats apreiškė jam ilgą ištrauką iš Mozės raštų. Ši ištrauka tapo Mozės knygos 1 skyriumi Brangiajame Perle. Joje aprašomas regėjimas, kuriame Mozė matė Dievą ir kalbėjo su Juo, – tokį nuostabų regėjimą, jog Džozefas Smitas vadino jį „gardžiu kąsneliu“ ir „stiprybės šaltiniu“³. Šiame regėjime Dievas mokė Mozę pagrindinio didžiojo išgelbėjimo plano tikslo:

„Ir Viešpats Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: … Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:37, 39).

Doktrinos, apeigos ir pažadai, kurie sudaro išgelbėjimo planą, buvo apreikšti žemėje šiomis paskutinėmis dienomis per pranašą Džozefą Smitą. Aiškiai suprasdamas šio plano svarbą, pranašas sakė: „Didysis išgelbėjimo planas yra tema, kuriai turime skirti ypatingą dėmesį. Jį turime laikyti viena vertingiausių dangaus dovanų žmonijai.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Ikimirtingajame pasaulyje Jėzus Kristus buvo išrinktas būti Gelbėtoju, o mes pasirinkome priimti išgelbėjimo planą.

„Visi mes dalyvavome pirmojoje organizacijoje danguje ir matėme, kaip buvo išrinktas bei paskirtas Gelbėtojas ir sudarytas išgelbėjimo planas, ir mes pritarėme jam.“⁵

Viešpats yra „kunigas amžinai, kaip Melchizedekas“ ir pateptasis Dievo Sūnus nuo tada, kai dar nebuvo įkurtas pasaulis [žr. Psalmyno 110:4].“⁶

„Jėzaus Kristaus išgelbėjimas buvo atliktas už visus žmones, kad būtų nugalėtas velnias… Visi kentės, kol nepaklus pačiam Kristui.

Danguje kilo kova: Jėzus pasakė, kad bus tokių sielų, kurios nebus išgelbėtos; o velnias pasakė, kad jis išgelbės jas visas, ir išdėstė savo planą didžiajai tarybai. Taryba balsavo už Jėzų Kristų. Todėl velnias sukilo prieš Dievą ir buvo numestas žemyn su visais, kurie jį palaikė.“⁷

Esame amžinos esybės; mes galime tobulėti link išaukštinimo paklusdami Dievo įstatymams.

1833 m. gegužę pranašas Džozefas Smitas gavo tokį apreiškimą iš Viešpaties, vėliau užrašytą Doktrinos ir Sandorų 93:29: „Žmoguspradžioje taip pat buvo su Dievu. Sąmonė, arba tiesos šviesa, nebuvo, iš tikrųjų nė negali būti, sukurta ar sutverta.“ 1844 m. balandį pranašas mokė: „Norėčiau pakalbėti kita tema, apie žmogaus išaukštinimą… Ji susijusi su mirusiųjų prisikėlimu, – būtent prisikėlimu sielos – žmogaus proto – nemirtingos dvasios. Iš kur ji kilusi? Visi mokslo vyrai ir teologijos profesoriai sako, jog pradžioje ją sukūrė Dievas; bet yra ne taip: pati ta idėja, mano supratimu, sumenkina žmogų. Aš netikiu ta doktrina; aš žinau geresnę. Klausykitės jos, visi pasaulio pakraščiai; nes Dievas man tai pasakė; ir jei netikite manimi, tai nepadaro tiesos negaliojančia…

Kalbu apie žmogaus dvasios nemirtingumą. Ar logiška sakyti, kad dvasių sąmonė yra nemirtinga, tačiau turi pradžią? Dvasių sąmonė nei kažkada prasidėjo, nei kažkada baigsis. Tai logiška. Tai, kas turi pradžią, turi turėti ir pabaigą. Nebuvo tokio laiko, kada nebuvo dvasių…

Nusiimu nuo piršto žiedą ir palyginu jį su žmogaus protu – nemirtingąja dalimi, nes ji neturi pradžios. Tarkime jūs perpjausite žiedą pusiau; tada jis turės pradžią ir pabaigą; bet vėl sujunkite jį ir jis sudarys vieną amžiną ratą. Taip yra ir su žmogaus dvasia. Kaip gyvas Viešpats, jei ji turėjo pradžią, ji turės ir pabaigą. Visi kvailiai ir mokslinčiai bei išminčiai nuo sukūrimo pradžios, kurie sako, kad žmogaus dvasia turėjo pradžią, tuo teigia, kad ji turi turėti ir pabaigą; ir jei ta doktrina yra teisinga, tada būtų teisinga ir dvasios išnykimo doktrina. Bet jei teisus aš, galėčiau drąsiai skelbti nuo stogų, kad Dievas išvis niekada neturėjo galios sukurti žmogaus dvasios. Dievas negalėtų sukurti pats savęs.

Sąmonė yra amžina ir egzistuoja pagal savaiminio egzistavimo principą. Ji yra dvasia per amžių amžius, ir ji nesukuriama. Visi protai ir dvasios, bet kada Dievo atsiųsti į pasaulį, turi savybę augti.

Pagrindiniai žmogaus principai patys savaime egzistuoja su Dievu. Pats Dievas, būdamas dvasių ir šlovės aplinkoje, kadangi buvo sąmoningesnis, matė, jog dera įvesti įstatymus, pagal kuriuos likusieji turėtų privilegiją tobulėti iki Jo lygio. Ryšys, kurį turime su Dievu, suteikia mums galimybę augti pažinimu. Jis turi galią įvesti įstatymus mokyti silpnesnes sąmones, kad jos galėtų žengti su Juo išaukštinimo keliu, idant galėtų pasiekti vieną šlovės lygį po kito ir visą tą pažinimą, galią, šlovę ir sąmoningumą, būtinus jų išgelbėjimui Dvasių pasaulyje.“⁸

„Manome, jog Dievas sukūrė žmogų su protu, galinčiu mokytis, ir protiniais gebėjimais, kuriuos galima didinti pagal tai, ar jis priima ir kaip stropiai priima šviesą, teikiamą iš dangaus tai sąmonei; ir kuo žmogus labiau artėja prie tobulumo, tuo aiškesnis jo suvokimas ir didesnis džiaugsmas, kol jis įveikia savo gyvenimo blogybes ir praranda bet kokį norą nusidėti, ir kaip senovės šventieji pasiekia tokią tikėjimo būseną, kur jis apgaubiamas savo Kūrėjo galia ir šlove ir paimamas gyventi su Juo. Bet manome, kad tai būsena, kurios iki šiol nepasiekė joks žmogus.“⁹

Mes atėjome į žemę gauti kūną, įgyti pažinimą ir per tikėjimą nugalėti.

„Visi žmonės žino, kad turės mirti. Ir mums svarbu suprasti, dėl ko ir kodėl turime patirti gyvenimo ir mirties kaitą, Dievo ketinimus ir tikslus, dėl kurių atsiradome šiame pasaulyje, kodėl turime čia kentėti ir iš čia iškeliauti. Kodėl turime ateiti būtin, po to mirti ir pranykti, kad čia mūsų nebebūtų? Logiška manyti, kad Dievas turėtų kažką apie tai apreikšti, ir tai tema, kurią turėtume tyrinėti daugiau nei bet kurią kitą. Turime ją tyrinėti dieną ir naktį, nes pasaulis neišmano apie tikrąją savo padėtį bei ryšį su [Dievu].“¹⁰

„Pagal Dievo planą, sumanytą dar prieš pasaulio įkūrimą, mes turime paimti kūno palapines, idant per ištikimybę nugalėtume ir dėl to pasiektume prisikėlimą iš mirusiųjų, taip gaudami šlovę, garbę, galią ir viešpatystę.“¹¹

„Mes atėjome į šią žemę, kad gautume kūną ir pristatytume jį tyrą priešais Dievą celestialinėje karalystėje. Didysis laimės principas neatsiejamai susijęs su kūno turėjimu. Velnias neturi kūno, ir tai yra jo bausmė. Jis patenkintas, kai jam pavyksta užvaldyti žmogaus kūną. Gelbėtojo išvarytas jis prašė leisti įeiti į kiaulių kaimenę. Tai rodo, kad jis verčiau gyventų kiaulės kūne, nei liktų visai be jo. Visos kūną turinčios esybės, turi galią toms, kurios jo neturi.“¹²

„Žmogui būti išgelbėtam reiškia būti išgelbėtam nuo visų savo priešų; kol jis negali nugalėti mirties, jis nėra išgelbėtas…

Dvasios amžinajame pasaulyje yra kaip dvasios šiame pasaulyje. Tos, kurios atėjo į šį pasaulį ir gavo kūnus, po to mirė ir vėl prisikėlė bei gavo šlovingus kūnus, bus viršesnės už tas, kurios negavo kūnų, arba neišlaikė savo pirmosios būsenos, kaip velnias. Velnio bausmė buvo ta, kad jis negavo buveinės, kaip žmogus.“¹³

„Pažinimo principas yra išgelbėjimo principas. Šį principą gali suprasti ištikimieji ir stropieji; ir kiekvienas, kuris neįgis išgelbėjimui būtino pažinimo, bus pasmerktas. Šis išgelbėjimo principas mums duodamas per Jėzaus Kristaus pažinimą.

Išgelbėjimas yra nei daugiau, nei mažiau kaip triumfas prieš savo priešus ir jų paguldymas po savo kojomis. Ir kai įgyjame galią paguldyti po savo kojomis visus priešus šiame pasaulyje ir pažinimą, kaip nugalėti visas piktąsias dvasias ateinančiame pasaulyje, esame išgelbėti, kaip ir Jėzus, kuris turėjo valdyti, kol paguldė po savo kojomis visus priešus, o paskutinis priešas buvo mirtis [žr. 1 Korintiečiams 15:25–26].

Gal kai kurie jau galvojo apie šiuos principus. Niekas negali gauti šio išgelbėjimo neturėdamas kūno.

Šiame pasaulyje žmonės iš prigimties savanaudiški, ambicingi ir siekiantys pranokti vienas kitą; tačiau yra ir tokių, kurie nori ugdyti kitus ir save. Taip ir kitame pasaulyje yra įvairių dvasių. Kai kurios siekia pranokti kitas. Taip atsitiko ir Liuciferiui, kada jis nupuolė. Jis siekė to, kas neteisėta. Todėl jis buvo nusiųstas žemyn. Yra pasakyta, kad jis paskui save patraukė daugelį; ir jo bausmės baisumas glūdi tame, kad jis neturės kūno. Tokia jo bausmė.“¹⁴

Dievas suteikė mums moralinę laisvę ir galią pasirinkti gera, o ne pikta.

„Jei žmogus nori būti išgelbėtas, prieš palikdamas šį pasaulį jis turi pajungti save tam tikroms taisyklėms ir principams, kurie buvo nustatyti nekintamu įstatymu prieš pasaulio sukūrimą… Dvasiniai ir dangaus pasauliai bei dvasinės ir dangaus esybės buvo suorganizuoti pagal tobuliausią tvarką ir darną: jų ribos ir apribojimai buvo nekeičiamai nustatyti ir jų pačių savanoriškai prisiimti dangiškoje būsenoje bei prisiimti mūsų pirmųjų gimdytojų žemėje. Todėl svarbu, kad visi žmonės, kurie tikisi amžinojo gyvenimo, visa širdimi priimtų amžinos tiesos principus ir pritartų jiems.“¹⁵

„Visi žmonės turi teisę į valios laisvę, nes taip skirta Dievo. Jis suteikė žmonėms moralinę laisvę ir galią pasirinkti gera arba pikta; siekti to, kas gera, einant šventumo keliu šiame gyvenime, kuris teikia dvasios ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje čia bei džiaugsmo ir laimės pilnatvę Jo dešinėje po šio gyvenimo; arba eiti blogio keliu, darant nuodėmes ir maištaujant prieš Dievą ir tuo užsitraukiant pasmerkimą savo sielai šiame pasaulyje ir amžinąjį pralaimėjimą ateinančiame pasaulyje.“¹⁶

„Šėtonas negali sugundyti mus savo vilionėmis, jei savo širdyje nesutiksime ir nepasiduosime. Esame taip sukurti, kad galime pasipriešinti velniui; jei nebūtume taip sukurti, nebūtume laisvi rinktis.“¹⁷

„Šėtonas neturi galios mums ką nors padaryti, jei jam neleidžiame; tą akimirką, kai sukylame prieš bet ką, kas ateina iš Dievo, velnias įgyja galią.“¹⁸

1841 m. gegužės 16 d. pranašas kalbėjo šventiesiems. „Prezidentas Džozefas Smitas… pastebėjo, kad dėl visų blogybių, kurias padarome, paprastai kaltinamas Šėtonas; bet jei jis būtų viso mūsų nelabumo priežastis, žmonių nebūtų galima smerkti. Velnias negali priversti žmonių daryti pikta; viskas daroma savo noru. Tie, kas priešinasi Dievo Dvasiai, leidžiasi nuvedami į pagundą, ir tada dangaus bendrystė nutraukiama su tais, kurie atsisako būti tokios didelės šlovės dalininkai. Dievas nenaudoja jokių prievartos priemonių, o velnias negali; ir tokios daugelio puoselėjamos idėjos [šiais klausimais] yra absurdiškos.“¹⁹

Eliza R. Snou rašė: „[Džozefas Smitas] sakė, kad jam nesvarbu kaip greitai mes bėgame doros keliu. Priešinkis blogiui ir būsi saugus; Dievas, žmonės ir angelai nepasmerks tų, kurie priešinasi tam, kas pikta, o velniai negali. Kaip velnias negali nuversti nuo sosto Jehovos, taip jis negali nugalėti nekaltos sielos, kuri priešinasi viskam, kas pikta.“²⁰

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v-xi p.

Kokias konkrečias tiesas apie išgelbėjimo planą ir gyvenimo prasmę sužinojome per pranašo Džozefo Smito apreiškimus? Kaip šios tiesos jums padėjo?
Džozefas Smitas mokė, kad išgelbėjimo planas yra „tema, kurią turėtume tyrinėti daugiau nei bet kurią kitą“ (203 p.) ir „tema, kuriai turime skirti ypatingą dėmesį“ (200 p.). Kokiais būdais galime studijuoti išgelbėjimo planą? Kaip, imdamiesi savo kasdienių veiklų, galime skirti ypatingą dėmesį išgelbėjimo planui? Kokiais būdais galime mokyti išgelbėjimo plano kitus?
Peržvelkite Džozefo Smito mokymus apie dangaus tarybą ir apie amžinąją mūsų prigimtį (201–202 p.). Kaip šių doktrinų žinojimas galėtų jus palaiminti jūsų žemiškame gyvenime?
Pranašas Džozefas Smitas liudijo: „Visi protai ir dvasios, bet kada Dievo atsiųsti į pasaulį, turi savybę augti“ (202 p.). Ką, jūsų manymu, tai reiškia? Kaip šios tiesos pažinimas galėtų pakeisti jūsų požiūrį į sunkumus? į save ir į savo sugebėjimus? į kitus žmones?
Perskaitykite pastraipą 202 p. apačioje. Apsvarstykite palaiminimus, kuriuos gauname pagal tai, kaip atidžiai ir kaip stropiai priimame šviesą, teikiamą iš dangaus.
Perskaitykite Džozefo Smito mokymus apie tai, kaip svarbu turėti fizinį kūną (203–204 p.). Kaip šis pažinimas galėtų paveikti mūsų rūpinimąsi savo kūnu?
Perskaitykite 205 puslapį. Pagalvokite, kaip šie mokymai padeda jums teisingai naudotis savo valios laisve. Ką konkrečiai galime padaryti, kad pasipriešintume Šėtono įtakai?

Giminingos Raštų ištraukos: 2 Nefio 2:25; 9:6–12; Almos 34:31–33; DS 76:25–32; 101:78; Abraomo 3:22–25