Misionieriška tarnystė – šventas pašaukimas, šlovingas darbas

„Po visko, kas buvo pasakyta, didžiausia ir svarbiausia pareiga yra skelbti Evangeliją.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Per kelis paskutinius šventųjų gyvenimo Kirtlande metus atsimetė daug Bažnyčios narių ir netgi kai kurie vadovai. Bažnyčia, regis, pergyveno krizės laikotarpį. Pranašas rašė: „Esant tokiai padėčiai, Dievas apreiškė man, kad turime imtis kažko naujo Jo Bažnyčios išgelbėjimui.“¹ Tas „kažkas nauja“ buvo apreiškimas siųsti misionierius į Angliją skelbti Evangelijos.

Heberis Č. Kimbolas, Dvylikos Kvorumo narys, pasakojo: „Maždaug 1837 m. birželio 1 d., man sėdint… Kirtlando šventykloje, pas mane atėjo pranašas Džozefas ir pašnibždėjo: „Broli Heberi, Viešpaties Dvasia štai ką man pakuždėjo: „Tegul mano tarnas Heberis vyksta į Angliją ir skelbia mano Evangeliją, ir atveria išgelbėjimo duris tai tautai.“² Vyresnįjį Kimbolą pribloškė mintis apie tokį žygį: „Jaučiausi esąs vienas iš silpniausių Dievo tarnų. Paklausiau Džozefą, ką turėčiau sakyti nuvykęs ten; jis pasakė, kad turiu kreiptis į Viešpatį, ir Šis ves mane ir kalbės per mane ta pačia dvasia, kuri vedė jį.“³

Pranašas taip pat pašaukė Orsoną Haidą, Vilardą Ričardsą ir Džozefą Fildingą Kirtlande bei Aizeką Raselą, Džoną Snaiderį ir Džoną Gudsoną Toronte, Kanadoje. Šie broliai turėjo kartu su vyresniuoju Kimbolu vykti į misiją Anglijon. Jie susirinko Niujorke ir 1837 m. liepos 1 d. laivu Garrick išplaukė į Didžiąją Britaniją. Ši pirmoji misija už Šiaurės Amerikos ribų per pirmuosius misionierių metus Anglijoje atvedė į Bažnyčią apie 2 000 atsivertusiųjų. Vyresnysis Kimbolas džiugiai rašė pranašui: „Šlovė Dievui, Džozefai, Viešpats su mumis tarp tautų!“⁴

Antrajai apaštališkai misijai į Britaniją pranašas vadovavo iš Navū. Į ją buvo pašaukti dauguma Dvylikos narių su Brigamu Jangu priešaky. Išvykę 1839 m. rudenį, Dvylika atvyko į Angliją 1840 metais. Čia jie pradėjo darbą, kuris iki 1841 m. atvedė į Bažnyčią virš 6 000 atsivertusiųjų. Taip išsipildė Viešpaties pažadas, kad Jis padarys „kažką nauja“ dėl Bažnyčios išgelbėjimo.

Iš Navū Džozefas Smitas ir toliau siuntė misionierius į visą pasaulį. Vyresnysis Orsonas Haidas 1841 m. atvyko į Angliją, o vėliau tęsti savo misijos išvyko į Jeruzalę. Jis vežėsi Džozefo Smito rekomendacinį laišką, patvirtinantį kad „šiuos dokumentus turintis žmogus, ištikimas ir vertas Jėzaus Kristaus tarnas yra mūsų įgaliotinis ir atstovas užsienio šalyse… kalbėti su žydų kunigais, vadovais ir vyresniaisiais“⁵ 1841 m. spalio 24 d. vyresnysis Haidas atsiklaupė ant Alyvų kalno Jeruzalėje ir prašė Dangiškąjį Tėvą paskirti ir pašventinti tą žemę „surinkti išsklaidytus Judo likučius pagal šventųjų pranašų pranašystes“⁶. Tada vyresnysis Haidas nukeliavo į Vokietiją, kur padėjo pagrindą Bažnyčios augimui toje šalyje.

1843 m. gegužės 11 d. pranašas pašaukė vyresnįjį Adisoną Pratą, Nojų Rodžersą, Bendžeminą F. Grouardą ir Noultoną F. Henksą atlikti misijas Pietų Ramiojo vandenyno salose. Tai buvo pirmoji Bažnyčios misija tame didžiuliame regione. Vyresnysis Henksas mirė jūroje, bet vyresnysis Pratas nukeliavo į Australų salas, kur mokė Evangelijos Tubuajo saloje. Vyresnieji Rodžersas ir Grouardas nukeliavo į Taitį, kur jų triūso dėka buvo pakrikštyti šimtai žmonių.

Džozefui Smitui vadovaujant, šventieji vykdė Viešpaties įsakymą: „Todėl eikite į visą pasaulį, o į ten, kur negalite nueiti, siųskite, idant liudijimas eitų iš jūsų į visą pasaulį, kiekvienam kūriniui.“ (DS 84:62.)

Džozefo Smito mokymai

Misionieriška tarnystė yra šventas darbas; šį darbą atlikti galime per tikėjimą, dorumą, stropumą ir meilę.

„Po visko, kas buvo pasakyta, didžiausia ir svarbiausia pareiga yra skelbti Evangeliją.“⁷

1840 m. gruodį Džozefas Smitas rašė Dvylikos Kvorumo nariams ir kitiems kunigystės vadovams, vykdantiems savo misijas Didžiojoje Britanijoje: „Būkite tikri, mylimi broliai, kad nesu tik abejingas stebėtojas to, kas vyksta visoje žemėje; ir tarp visų vykstančių įvykių nėra nieko svarbesnio, kaip šlovingas darbas, kurį dabar vykdote jūs; todėl šiek tiek jaudinuosi dėl jūsų, kad galėtumėte pasirodyti dori, tikintys, stropūs ir mylintys vienas kitam, Kristaus Bažnyčiai ir savo Tėvui, kuris yra Danguje, kurio malone buvote pašaukti į tokį šventą pašaukimą; ir galėtumėte atlikti didžias ir atsakingas jums uždėtas pareigas. Galiu užtikrinti jus, kad remdamasis gauta informacija, esu patenkintas, jog nepaniekinote savo pareigos, bet kad stropumu ir ištikimybe pelnėte šypsenas to Dievo, kuriam tarnaujate, ir viso pasaulio šventųjų palankumą.

Tikrai malonu girdėti apie Evangelijos plitimą Anglijoje, – mintys apie tai sukelia ypatingus jausmus krūtinėse tų, kurie nešė dienos ir kaitros naštą, kurie nuo pat pradžių rėmė ir gynė ją pačiose sunkiausiose aplinkybėse, kai iš visų pusių jai grėsė sunaikinimas, – Evangelijos, kuri tarsi narsus burlaivis, nepasiduodamas ištvėręs audrą, išskleidžia bures švelniam vėjeliui ir didingai skrodžia pasiduodančias bangas, labiau nei bet kada suvokdamas savo stiprumą bei savo kapitono, vairininko ir komandos patirtį bei pajėgumą…

Viena iš pagrindinių Dievybės savybių yra meilė, ir ja turi pasižymėti tie, kurie siekia būti Dievo sūnumis. Dievo meilės kupinas žmogus neapsiribos vien savo šeimos laiminimu, bet apkeliaus visą pasaulį, trokšdamas palaiminti visą žmoniją. Būtent dėl šio jausmo jūs atsisakėte namų malonumų, kad galėtumėte laiminti kitus, kurie yra kandidatai į nemirtingumą, bet nepažįsta tiesos; už tai meldžiu jums rinktinių dangaus palaimų.“⁸

Mes nuolankiai ir romiai mokome paprastų Evangelijos tiesų ir vengiame ginčytis su kitais dėl jų įsitikinimų.

„O jūs, Izraelio vyresnieji, paklausykite mano balso; ir kai esate siunčiami į pasaulį pamokslauti, kalbėkite tai, ką kalbėti esate pasiųsti; pamokslaukite ir garsiai šaukite: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė; atgailaukite ir tikėkite Evangeliją.“ Skelbkite pagrindinius principus ir palikite ramybėje slėpinius, kad nebūtumėte pargriauti… Skelbkite tai, apie ką pamokslauti jums liepė Viešpats – apie atgailą ir krikštą nuodėmėms atleisti.“⁹

„Aš kalbėjau ir aiškinau, kaip nenaudinga pamokslauti pasauliui apie didžius teismus; verčiau skelbti paprastą Evangeliją.“¹⁰

„Vyresnieji turi eiti… su visu romumu, rimtumu ir skelbti Jėzų Kristų ir tą nukryžiuotą; nesiginčyti su kitais dėl jų tikėjimo ar religinių sistemų, bet laikytis nuosaikaus kurso. Tai duodu kaip įsakymą; ir visi, kurie jo nesilaikys, užsitrauks persekiojimą, o tie, kurie laikysis, visada bus kupini Šventosios Dvasios; tai skelbiu kaip apreiškimą.“¹¹

„Jei vyresniesiems atsiveria kokios nors durys skelbti pagrindinius Evangelijos principus, te netyli. Neplūskite sektų; nekalbėkite prieš jų dogmas. Bet skelbkite Kristų ir tą nukryžiuotą, meilę Dievui ir meilę žmogui;… tuo, jei tik įmanoma, nuramdysime žmonių išankstinį nusistatymą. Būkite romūs ir nusižeminę širdimi, ir jūsų protėvių Viešpats Dievas visada bus su jumis.“¹²

„Įsidėmėkite šį pagrindinį principą ir būkite išmintingi Kristaus ir savo sielų labui. Jūs pasiųsti ne tam, kad jus mokytų, bet kad jūs mokytumėte. Kiekvienas žodis tebus pagardintas malone. Būkite budrūs, būkite rimti. Tai įspėjimo diena, o ne daugiažodžiavimo diena. Elkitės dorai prieš Dievą ir žmones… Būkite sąžiningi, atviri ir nuoširdūs visuose santykiuose su žmonija. [Žr. DS 43:15; 63:58.]“¹³

1835 m., prieš išvykdamas į misiją, Džordžas A. Smitas kalbėjosi su pranašu Džozefu Smitu, kuris buvo jo pusbrolis. Džordžas A. Smitas pasakojo: „Aš atėjau aplankyti pusbrolio Džozefo. Jis davė man Mormono Knygą, paspaudė ranką ir tarė: „Sakyk trumpus pamokslus, kalbėk trumpas maldas ir pamokslauk melsdamasis širdimi.“¹⁴

Evangelijos mokome, kaip nurodo Dvasia.

„Visi turi skelbti Evangeliją Šventosios Dvasios galia ir įtaka; ir niekas negali skelbti Evangelijos be Šventosios Dvasios.“¹⁵

„Kaip sakė Paulius, kad turėjo visiems tapti viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėtų [žr. 1 Korintiečiams 9:22], taip turi daryti ir paskutiniųjų dienų vyresnieji; ir esame tikri, kad būdami pasiųsti skelbti Evangelijos bei įspėti pasaulio apie ateinančius teismus bei mokydami, kaip nurodo Dvasia, pagal Jėzaus Kristaus apreiškimus, jie skelbs tiesą ir klestės nesiskųsdami. Taigi neturime jums naujo įsakymo, bet primename vyresniesiems ir nariams gyventi kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo burnos [žr. Mato 4:4], kad nestokotų garbės, kuri laikoma ištikimiesiems.“¹⁶

Konferencijoje, įvykusioje 1839 m. spalio mėnesį, pranašas kalbėjo: „Prezidentas [Džozefas Smitas] toliau mokė vyresniuosius apie Evangelijos skelbimą. Jis pabrėžė būtinybę išlaikyti Dvasią, kad galėtų skelbti Šventąja Dvasia, atsiųsta iš dangaus; saugotis kalbėti apie tai, kas nėra išaiškinta Dievo žodyje, nes tai veda į spekuliacijas ir kivirčus.“¹⁷

1840 m. gegužės 14 d. Džozefas Smitas iš Navū rašė vyresniesiems Orsonui Haidui ir Džonui E. Peidžui, vykstantiems į misiją Šventojoje Žemėje: „Nenustokite drąsos dėl didžiulės darbo apimties; tik būkite nuolankūs ir ištikimi; ir tada galėsite pasakyti: „Kas tu toks, didysis kalne? Tu pavirsi lyguma prieš Zarubabelį.“ [Žr. Zacharijo 4:7.] Tas, kuris išsklaidė Izraelį, pažadėjo jį surinkti. Todėl, kadangi turite būti Dievo įrankiai šiame didžiame darbe, Jis apdovanos jus galia, išmintimi, jėga ir protu, ir kiekviena reikalinga savybe; jūsų suvokimas vis augs ir augs, kol galėsite aprėpti žemę, dangus, pasieksite amžinybę ir suvoksite visą galingų Jehovos darbų įvairovę ir šlovę.“¹⁸

Ieškome galimybių mokyti Evangelijos ir liudyti apie jos teisingumą.

1832 m. rudenį Džozefas Smitas su vyskupu Niuelu K. Vitniu keliavo iš Kirtlando, Ohajo valst., į Jungtinių Valstijų rytus. Spalio 13 d. iš Niujorko pranašas rašė Emai Smit: „Kai žiūriu į šį didį miestą, kaip Ninevę, neskiriančią dešinės nuo kairės, taip, daugiau nei du šimtus tūkstančių sielų, mano vidus prisipildo užuojautos jiems ir aš ketinu pakelti savo balsą šiame mieste, o pasekmes palikti Dievui, kuris viską kontroliuoja, ir Jis neleis nė plaukui nuo mūsų galvų nukristi žemėn nepastebėtam…

Pasikalbėjau su keliais žmonėmis, kas suteikė man pasitenkinimą, ir vienu labai gražiu jaunu ponu iš Džersio, labai rimtu veidu. Jis atėjo, atsisėdo šalia manęs ir ėmė kalbėti su manimi apie cholerą, ir aš sužinojau, kad jis buvo ja susirgęs ir vos nenumirė nuo jos. Jis sakė, kad Viešpats pasigailėjo jo dėl kažkokio svarbaus tikslo. Tuo pasinaudodamas užvedžiau ilgą pokalbį su juo. Jis labai mielai priėmė mano mokymą ir labai prie manęs prisirišo. Kalbėjomės iki vėlumos ir nusprendėme atidėti pokalbį kitai dienai. Bet dėl kažkokių reikalų jis užtruko iki pat laivo išvykimo. Jis atėjo, atsisveikino su manimi, ir mes labai nenoriai išsiskyrėme.“¹⁹

Niuelo K. Vitnio žmona Elizabeta Ana taip pasakojo apie savo vyro kelionę su Džozefu Smitu į Jungtinių Valstijų rytus 1832 metais: „Mano vyras su pranašu Džozefu keliavo per daugelį rytinių miestų, liudydami bei rinkdami lėšas Kirtlando šventyklos statybai ir žemių pirkimui Misūrio valstijoje… Jis tarė mano vyrui: „Jei jie atmes mus, jiems liks mūsų liudijimai, nes mes užrašysime juos ir paliksime ant jų slenksčių ir palangių.“²⁰

1834 m. Džozefas Smitas pamokslavo Pontiako mokykloje, Mičigano valst. Ten dalyvavo Edvardas Stivensonas ir papasakojo apie tą patyrimą: „Aš buvau mokyklos kieme, kur 1833 metais du mormonų vyresnieji pristatė sugrąžintąją Evangeliją; o 1834 m. pranašas Džozefas Smitas pamokslavo su tokia galia, kokios 19-ame amžiuje niekas iki tol nematė … Labai gerai prisimenu jaunojo pranašo žodžius, kurie buvo ištarti paprastai, bet su galia, kuriai negalėjo atsispirti nė vienas ten dalyvavęs žmogus…

Pakėlęs ranką jis sakė: „Esu liudytojas, kad Dievas yra, nes aš Jį mačiau dienos šviesoje, kai 1820 m. pavasarį meldžiausi tylioje giraitėje.“ Tada jis paliudijo, kad Dievas, amžinasis Tėvas, rodydamas į kitą asmenį, panašų į save, tarė: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ O, kaip šie žodžiai sujaudino visą mano esybę ir pripildė mane neapsakomo džiaugsmo matant tą, kuris, kaip senovės apaštalas Paulius, galėjo drąsiai liudyti, kad yra buvęs Jėzaus Kristaus akivaizdoje!..

Buvo surengti keli susirinkimai, kurių metu, kas taip pat labai įdomu, prie pranašo prisijungė trys Mormono Knygos liudytojai. Svečiuodamasis šiame skyriuje pranašas liudijo, kad jam buvo nurodyta suorganizuoti tokią Bažnyčią, kokią suorganizavo Jėzus: su Dvylika Apaštalų, Septyniasdešimties nariais, vyresniaisiais, dovanomis ir palaiminimais, su lydinčiais ženklais, kaip aprašyta šešioliktame Evangelijos pagal Morkų skyriuje… „Kaip Dievo tarnas, – sakė Džozefas, – pažadu jums, kad jei atgailausite ir pasikrikštysite, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, gausite Šventąją Dvasią.“²¹

1838 m. lapkričio mėn., vežamas iš Far Vesto, Misūrio valst., į įkalinimo vietą Ričmonde, Misūrio valst., pranašas vėl mokė Evangelijos: „Mus aplankė kažkokios ponios ir ponai. Viena moteris priėjo ir labai atvirai paklausė kareivių, kuris iš kalinių yra Viešpats, kurį „garbina mormonai“. Vienas sargybinis pastebimai šypsodamasis parodė į mane ir tarė: „Štai jis.“ Tada moteris atsisuko į mane ir paklausė, ar aš skelbiuosi esąs Viešpats ir Gelbėtojas? Aš atsakiau, kad skelbiuosi esąs tik žmogus ir išgelbėjimo tarnas, kurį Jėzus Kristus siuntė skelbti Evangelijos.

Šis atsakymas taip nustebino tą moterį, kad ji ėmė domėtis mūsų doktrina, ir aš pasakiau pamokslą, jai ir jos draugams bei nustebusiems kareiviams, kurie klausė beveik nekvėpuodami, kol dėsčiau doktriną apie tikėjimą Jėzumi Kristumi, atgailą, krikštą nuodėmėms atleisti su pažadu dėl Šventosios Dvasios, kaip aprašyta Apaštalų darbų antrame skyriuje [žr. Apaštalų darbų 2:38–39].

Moteris buvo patenkinta ir šlovino Dievą girdint kareiviams, ir nuėjo melsdamasi, kad Dievas apsaugotų ir išlaisvintų mus.“²²

Denas Džonsas pasakojo, kad pranašo nužudymo Karteidžo kalėjime išvakarėse įvyko toks dalykas: „Džozefas galingai paliudijo sargybiniams apie Mormono Knygos dievišką prigimtį, apie Evangelijos sugrąžinimą, apie angelų tarnavimą ir kad žemėje vėl įsteigta Dievo karalystė, dėl kurios jis ir buvo įkalintas tame kalėjime, o ne dėl to, kad pažeidė kokį nors Dievo ar žmonių įstatymą.“²³

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 317–318 puslapius, atkreipdami dėmesį į tai, koks misionieriškas darbas buvo suorganizuotas vadovaujant pranašui Džozefui Smitui. Ar jus kaip nors paveikė tų ankstyvųjų misionierių darbas? Jei taip, kokiu būdu?
Perskaitykite priešpaskutinė 319 puslapio pastraipą ir pagalvokite, kodėl meilė mus veikia taip, kaip aprašė pranašas. Kokios yra kai kurios kitos savybės, kurių mums reikia norint būti geriems misionieriams? (Kai kurių pavyzdžių rasite 319–320 puslapiuose.)
Peržvelkite pranašo Džozefo Smito žodžius apie tai, ko misionieriai turėtų mokyti ir kaip jie turėtų mokyti (320–321 p.). Kodėl turėtume mokyti „pagrindinių Evangelijos principų“? Ką duotų ginčai su kitais dėl religijos? Ką, jūsų manymu, reiškia, kad skelbiant Evangeliją „kiekvienas žodis [turi būti] pagardintas malone“?
Peržvelkite visą trečią 321 puslapio pastraipą. Papasakokite, kaip Šventoji Dvasia vadovavo jūsų pastangoms dalintis Evangelija. Kodėl be Šventosios Dvasios negalime skelbti Evangelijos?
Peržvelkite Džozefo Smito patyrimus, aprašytus 322–324 puslapiuose. Ko iš šių patyrimų galime pasimokyti apie dalinimąsi Evangelija?
Kokiais būdais galime aktyviai siekti galimybių dalintis Evangelija su kitais? Kaip galime pasiruošti tokioms galimybėms? Kaip į misionierišką darbą galime įtraukti savo šeimas?

Giminingos Raštų ištraukos: Mato 28:19–20; 2 Nefio 2:8; Almos 26:26–37; DS 4:1–7; 31:3–5