Dvasinės išgydymo, kalbų, pranašavimo ir dvasių atskyrimo dovanos

„Joks žmogus negali būti Jėzaus Kristaus tarnas, jei jis neturi liudijimo apie Jėzų; o tai yra pranašystės dvasia.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Pasinaudoję trumpu prieglobsčiu Kvinsyje, Ilinojaus valst., pirmaisiais 1839 m. mėnesiais šventieji pradėjo keltis į Komercio gyvenvietę, Ilinojaus valstijoje, įsikūrusią apie 80 kilometrų į šiaurę. Ištrūkęs iš įkalinimo Misūrio valstijoje, pranašas buvo pradėjęs supirkinėti žemės sklypus Komercyje ir aplink jį, kaip susirinkimo vietą tūkstančiams tų, kurie pabėgo iš Misūrio ir kuriems dabar reikėjo vietos iš naujo kurti savo gyvenimą. Iki 1839 m. liepos mėnesio Komercyje, rytiniame Misisipės krante, palapinėse ir vežimuose stovyklavo šimtai šventųjų. Tuo tarpu kiti buvo prisiglaudę apleistuose kariniuose barakuose kitoje upės pusėje, Montrouze, Ajovos valstijoje. Šioje naujoje vietoje šventieji dirbo valydami ir sausindami pelkėtą žemę prie upės. Daugelis Bažnyčios narių, sukandžioti uodų, susirgo maliarija ir kitomis ligomis. Kai kurie šventieji mirė, o kiti merdėjo. Džozefas ir Ema Smitai į savo ręstinį namą slaugyti priėmė tiek daug žmonių, kad pranašas užleido savo lovą ir miegojo lauke palapinėje.

Liepos 22 dieną, kai liga siautėjo tarp daugybės žmonių, šventieji išvydo tai, ką vyresnysis Vilfordas Vudrufas pavadino „Dievo galios diena“¹. Tą rytą pranašas atsikėlė, šaukėsi Viešpaties maldoje ir kupinas Viešpaties Dvasios patarnavo ligoniams, esantiems jo namuose, kieme ir prie upės. Jis persikėlė per upę ir apsilankė Brigamo Jango namuose Montrouze, kad suteiktų jam sveikatos palaiminimą. Tada, lydimas Sidnio Rigdono, Brigamo Jango ir kitų Dvylikos narių, jis tęsė savo gailestingumo misiją tarp kitų šventųjų, gyvenusių Ajovos valstijoje. Vyresnysis Vudrufas taip aprašė vieną iš įsimintiniausių tos dienos išgydymų:

„Perėję aikštę, įėjome į brolio [Elaidžos] Fordhamo namą. Brolis Fordhamas jau valandą merdėjo, ir matėme, kad kiekviena minutė gali būti jam paskutinė. Jaučiau, kad pranašą gaubė Dievo galia. Kai įėjome į namą, brolis Džozefas priėjo prie brolio Fordhamo ir paėmė jį už dešinės rankos… Jis pamatė, kad brolio Fordhamo akys kaip stiklinės ir šis be sąmonės.

Paėmęs jo ranką, [pranašas] pažvelgė į šio mirštančio žmogaus veidą ir tarė: „Broli Fordhamai, ar pažįsti mane?“ Iš pradžių jis neatsakė; bet visi galėjome matyti, kaip jį paveikė Dievo Dvasia.

Džozefas vėl tarė: „Elaidža, ar pažįsti mane?“ Brolis Fordhamas vos girdimai sušnibždėjo: „Taip!“ Tada pranašas tarė: „Ar tiki, kad gali būti išgydytas?“

Jis truputi aiškiau nei prieš tai atsakė: „Bijau, kad jau per vėlu. Jei būtumėte atėję anksčiau, manau, kad galėčiau.“ Jis atrodė, kaip bundantis iš miego žmogus. Tai buvo mirties miegas. Tada Džozefas tarė: „Ar tiki, kad Jėzus yra Kristus?“ „Taip, broli Džozefai“, – buvo atsakas.

Tada Dievo pranašas garsiu balsu tarė tarsi Dievybės didybėje: „Elaidža, Jėzaus Nazariečio vardu įsakau tau kelkis ir būk išgydytas!“

Pranašo žodžiai buvo ne tokie, kaip žmogaus žodžiai, bet kaip Dievo balsas. Man pasirodė, kad namas sudrebėjo iš pamatų. Elaidža Fordhamas pašoko iš lovos, kaip iš mirusiųjų prikeltas žmogus. Jo veidas įgavo sveiką atspalvį ir visuose jo judesiuose matėsi gyvybė. Jo kojos buvo apdėtos kukurūzų miltų kompresais. Jis nusispardė juos, išbarstydamas po visur, paprašė rūbų ir apsirengė. Jis paprašė dubens duonos ir pieno, pavalgė; tada užsidėjo kepurę ir išėjo su mumis į gatvę lankyti kitų sergančiųjų.“²

Žūtbūtinės būtinybės metu šventieji patirdavo išgydymo dovanos išsiliejimą iš pranašo rankų.

Džozefo Smito mokymai

Sergantieji gali būti išgydyti pagal Viešpaties valią per tikėjimą ir kunigystės galios panaudojimą.

„Koks yra ligonių išgydymo ženklas? Rankų uždėjimas yra ženklas arba būdas, kurį nurodė Jokūbas. Taip darydavo senovės šventieji pagal Viešpaties įsakymą, ir mes negalime gauti to palaiminimo, eidami jokiu kitu keliu, išskyrus Viešpaties nurodytą kelią [žr. Jokūbo 5:14–15].“³

1839 m. liepą, netrukus po to, kai šventieji atsikėlė į Komercį, Ilinojaus valst., ir pradėjo masiškai sirgti, Džozefas Smitas rašė: „Daug kas iš brolijos, taip pat ir iš vietinių gyventojų susirgo, todėl tą ir kitą savaitę praleidome lankydami ligonius ir patarnaudami jiems; kai kurie turėjo pakankamai tikėjimo ir buvo išgydyti; kiti ne.

Sekmadienis, 28 d.: Susirinkimas vyko, kaip įprasta… Aš kalbėjau ir asmeniškai įspėjau Bažnyčios narius sutvarkyti savo namus, išvalyti dubens vidų, ir kitą šabą susirinkti priimti sakramento, kad per paklusnumą įsakymams galėtume su Dievu įveikti naikintoją ir kad galėtų būti išgydyti ligoniai. Visą šią savaitę daugiausia praleidau su ligoniais, kurie, bendrai paėmus, stiprėja ir sveiksta.“⁴

„Daugelis teisiųjų mirs nuo ligų, maro ir taip toliau dėl kūno silpnumo, tačiau bus išgelbėti Dievo karalystėje. Taigi – nešventa sakyti, kad toks ir toks prasižengė, nes krito dėl ligos ar mirties, nes visas kūnas pajungtas mirčiai; o Gelbėtojas sakė: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ [Žr. Mato 7:1.]“⁵

Kalbų dovana duodama mokyti kitus Evangelijos.

Štai ką apie pranašo kalbą 1834 metų vyresniųjų konferencijoje užrašė ten buvęs žmogus: „Tada Džozefas Smitas paaiškino apie kalbų dovaną, kad ji buvo duota būtent Evangelijai skelbti kitoms tautoms ir kitakalbiams, o ne Bažnyčiai valdyti.“⁶

„Kas dėl kalbų dovanos, galime pasakyti tik tiek, kad čia gavome ją taip, kaip gavo senoliai. Tačiau linkime jums būti atsargiems, kad tame neapsigautumėte… Šėtonas be abejonės suteiks jums rūpesčių dėl kalbų dovanos, jei nebūsite atsargūs; turite jį labai atidžiai stebėti ir daug melstis. Tesuteikia Viešpats jums išminties visuose dalykuose.“⁷

„[Susirinkime, vykusiame 1841 m. gruodžio 26 d.,] perskaičiau Pirmo laiško korintiečiams 13 skyrių ir dalį 14 skyriaus ir pažymėjau, kad kalbų dovana buvo reikalinga Bažnyčioje;… Šventosios Dvasios galia veikianti kalbų dovana Bažnyčioje duodama Dievo tarnų labui, kad šie galėtų skelbti netikintiesiems, kaip tai atsitiko Sekminių dieną.“⁸

„Kalbų dovana buvo duota Evangelijai skelbti svetimkalbiams, kaip tai atsitiko per Sekmines, ir nebūtina mokyti Bažnyčią kalbų dovanos, nes kiekvienas Šventąją Dvasią turintis žmogus gali kalbėti apie Dievo dalykus savo kalba, kaip ir kita; nes tikėjimas ateina ne per ženklus, o klausant Dievo žodžio.“⁹

„Todėl neskirkite tiek dėmesio kalbų dovanai, nekalbėkite kalbomis, jei nėra aiškintojo; svarbiausia kalbų dovanos paskirtis – kalbėti svetimšaliams; ir jei kažkas labai nori pasirodyti protingas, tekalba jiems jų kalba. Visos Dievo dovanos naudingos savo vietoje, bet jei jos naudojamos ne pagal Dievo numatytą paskirtį, jos atneša žalą, tampa pinklėmis ir prakeikimu, o ne palaiminimu.“¹⁰

„Taip pat tarp mūsų yra brolių ir seserų, kurie turėjo netikrą kalbų dovaną; jie kažką murmėjo nenatūraliu balsu ir jų kūnai kraipydavosi…; o Dievo Dvasioje nėra nieko nenatūralaus.“¹¹

„Nekalbėkite kalbų dovana, jų nesuprasdami arba nesant aiškintojo. Kalbomis gali kalbėti ir velnias; priešininkas ateis dirbti savo darbo; jis gali gundyti visų visuomenės sluoksnių žmones; jis gali kalbėti anglų ar olandų kalba. Niekas tenekalba kalbomis be aiškinimo, nebent leistų pirmininkaujantis; tada jis arba kitas turi išaiškinti.“¹²

„Jei turite ką apreikšti, sakykite tai savo kalba; per daug neatsiduokite kalbėjimui kalbomis, kitaip velnias pasinaudos nekaltais ir neišmanančiais. Galite kalbėti kalbomis savo paguodai, bet duodu jums tokią taisyklę: jei kažkas mokoma kalbų dovana, tai neturi būti priimama kaip doktrina.“¹³

Nors tik vienas kalba kaip Bažnyčios pranašas, pranašystės dvasia leidžia visiems liudyti apie Jėzų Kristų.

„Joks žmogus negali būti Jėzaus Kristaus tarnas nebūdamas pranašu. Joks žmogus negali būti Jėzaus Kristaus tarnas, jei neturi liudijimo apie Jėzų; o tai yra pranašystės dvasia [žr. Apreiškimo 19:10].“¹⁴

„Jonas Apreiškėjas sako, kad Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia [žr. Apreiškimo 19:10]. Jei kuris nors žmogus turi liudijimą apie Jėzų, argi jis neturi pranašystės dvasios? O jei jis turi pranašystės dvasią, argi jis ne pranašas? O jei jis pranašas, argi jis negaus apreiškimo? Ir kiekvienas žmogus, kuris negauna asmeninio apreiškimo, yra pasmerktas, nes liudijimas apie Jėzų yra pranašystės dvasia. Nes Kristus sako: prašykite ir gausite; o jeigu jis ką nors gauna, argi tai ne apreiškimas? O jeigu žmogus neturi liudijimo apie Jėzų, arba Dievo Dvasios, jis ne Jo, ne Kristaus. O jeigu jis ne Jo, jis pasmerktas.“¹⁵

Vienas Navū lankytojas užrašė, kad Džozefas Smitas taip mokė per jų pokalbį: „Pranašas Džozefas [sakė, kad]… norėdamas būti Jėzaus tarnu, žmogus turi liudyti apie Jėzų; o kad liudytų apie Jėzų, žmogus turi turėti pranašystės dvasią; nes, pasak Jono, liudijimas apie Jėzų yra pranašystės dvasia.

Jei žmogus sakosi esąs Jėzaus tarnas, o neturi pranašystės dvasios, tai reiškia, kad jis netikras liudytojas, nes jis neturi tos dovanos, kuri daro žmogų tinkamą šiai pareigybei; ir skirtumas tarp [Džozefo Smito] ir šios kartos dvasininkijos yra šis: jis teigia turįs tą pranašystės dvasią, kuri leidžia jam liudyti apie Jėzų ir išgelbėjimo Evangeliją; o dvasininkija neigia šią dvasią, būtent pranašystės dvasią, kuri vienintelė gali juos padaryti tikrais Viešpaties Jėzaus liudytojais arba testatoriais, ir vis dėlto skelbiasi tikraisiais išgelbėjimo tarnais.“¹⁶

„Tikėjimas kyla iš Dievo žodžio klausymo, per Dievo tarnų liudijimą; tą liudijimą visada lydi pranašystės ir apreiškimo Dvasia.“¹⁷

Dvasių atskyrimo dovana leidžia ištikimiesiems atskirti gerų dvasių įtaką nuo blogų.

Ankstyvosiomis atkurtosios Bažnyčios dienomis Bažnyčios nariai, kaip ir kitų religinių grupių nariai, kartais veikdavo įtakojami piktų ir apgaulingų dvasių, manydami, kad veikia Šventosios Dvasios įtakoje. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Neseniai tarp mūsų įvykę dalykai verčia mane kai ką pasakyti apie žmones motyvuojančias dvasias.

Iš Apaštalų raštų [Naujajame Testamente] akivaizdu, kad jų dienomis buvo bei „pasklido pasaulyje“ daug apgaulingų dvasių, ir reikėjo išmanymo, kurį galėjo suteikti tik Dievas, nustatyti, kurios dvasios yra melagingos, ir patvirtinti, kurios iš Dievo [žr. 1 Jono 4:1–4]. Pasaulis, bendrai paėmus, apie tai ničnieko nežinojo, ir kodėl turėtų būti kitaip: nes „to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia“. [Žr. 1 Korintiečiams 2:11.] …

Regis visais amžiais stigo išmanymo šiuo klausimu. Kiekviename amžiuje pasireikšdavo visokiausios dvasios ir beveik tarp visų žmonių… Visi turėjo savo dvasias, visi turėjo kažką antgamtiško, ir visi tvirtino, kad jų dvasios yra iš Dievo. Kas atskleis šią paslaptį? „Ištirkite dvasias“, – sako Jonas [1 Jn 4:1]. Bet kas tai padarys? Mokslo vyras, oratorius, filosofas, išminčius, teologas – visi neišmano… Kas gali išvilkti į dienos šviesą ir demaskuoti melagingas dvasias, kurios taip dažnai pasireiškia tarp pastarųjų dienų šventųjų? Atsakome, kad joks žmogus negali to padaryti be kunigystės ir nežinodamas įstatymų, kuriems šios dvasios paklūsta; kadangi „to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia“, joks žmogus nepažįsta ir velnio dvasios bei jo galios ir poveikio – tik turėdamas išmanymą, pranokstantį žmogiškąjį, ir kunigystės galia pažinęs slaptus jo kėslus…

Norėdamas išvilkti į dienos šviesą jo pragarišką poveikį ir parodyti tai pasauliui visomis sielą naikinančiomis, velniškomis ir bjauriomis spalvomis, žmogus turi gebėti atskirti dvasias; nes niekas taip nepakenkia žmonių vaikams, kaip melagingos dvasios poveikis, jiems manant, kad tai Dievo Dvasia. Tūkstančiai patyrė šią baisią galią ir pražūtingus padarinius…

Kaip jau sakėme, tai labai sunku padaryti dėl to, kad nepažįstame dvasių esmės, dėsnių, kuriems jos paklūsta, ir požymių, pagal kuriuos jas galima atpažinti; jei Dievo dalykams atpažinti reikia Dievo Dvasios ir tik per ją galima demaskuoti velnio dvasią, tai natūraliai seka išvada, kad jei koks nors žmogus ar žmonės neturi bendravimo su Dievu, arba apreiškimo, atskleidžiančio jiems dvasios veikimą, jie pasmerkti amžinai neišmanyti šių principų; nes aš tvirtinu, kad jei vienas žmogus šių dalykų negali suprasti be Dievo Dvasios, tai negali ir dešimt tūkstančių žmonių; tai taip pat lieka nepasiekiama mokslo vyro išminčiai, oratoriaus iškalbai ir galiūno jėgai. Ir galiausiai prieiname išvadą: ką begalvotume apie apreiškimą, be jo mes nieko negalime žinoti nei apie Dievą, nei apie velnią. Ir nors pasaulis gali nenorėti to pripažinti, iš įvairių jų tikėjimo išpažinimų ir nuomonių apie šį dalyką aišku, kad jie nieko apie tai nesupranta. Lygiai taip pat aišku, kad be dieviško apreiškimo jie ir pasiliks toje nežinioje…

Kad tai suprastų, kaip jau sakėme, žmogus turi turėti dvasių atskyrimo dovaną. O kaip jam gauti šią dovaną, jei nėra Dvasios dovanų? Ir kaip šias dovanas galima gauti be apreiškimo? „Kristus pakilo į dangų ir davė žmonėms dovanų; ir jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais“ [žr. Efeziečiams 4:8, 11]. Ir kaipgi buvo apaštalai, pranašai, ganytojai, mokytojai ir evangelistai išrenkami? Pranašyste (apreiškimu) ir rankų uždėjimu – per dievišką bendravimą ir Dievo paskirtas apeigas – per kunigystę, suorganizuotą pagal Dievo tvarką ir paskyrimą. Senovės laikais apaštalai turėjo šios kunigystės raktus – Dievo karalystės slėpinių raktus. Todėl jie galėjo atrakinti ir atskleisti viską, kas susiję su Bažnyčios valdymu, visuomenės gerove, žmonių likimu ir dvasių valia, galia ir įtaka. Nes jie galėjo valdyti jas, kaip norėjo: Jėzaus vardu liepti joms išeiti ir atpažinti jų žalingą bei slaptą veiklą, kai jos bandydavo apgaudinėti Bažnyčią, prisidengusios apsimestiniu religingumu, ir kovoti prieš Bažnyčios interesus bei tiesos skleidimą…

Šią dovaną buvo gavę Gelbėtojas, apaštalai ir net Bažnyčios nariai, nes Paulius sako: „Vienam suteikiama kalbų dovana, kitam – kalbų aiškinimas, kitam – stebuklų darymas, kitam – pranašavimas, kitam – dvasių atskyrimas.“ [Žr. 1 Korintiečiams 12:10.] Visos jos išėjo iš Dievo Dvasios ir buvo Dievo dovanos… Joks žmogus nei žmonių grupė be deramai paskirtų įgaliotinių, kunigystės ir dvasių atskyrimo dovanos negali atskirti teisingų dvasių nuo melagingų.“¹⁸

„Melagingos dvasios vaikšto po pasaulį. Stipriai reikšis tiek melagingos, tiek teisingos dvasios… Ne kiekviena dvasia, regėjimas ar giedojimas yra iš Dievo… Dvasių atskyrimo dovana bus suteikta pirmininkaujančiam vyresniajam. Melskitės už jį, kad jis galėtų turėti šią dovaną.“¹⁹

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 365–367 p. pateiktą pasakojimą. Kaip šis pasakojimas gali padėti Melchizedeko kunigystę turintiems asmenims pasiruošti patarnauti ligoniams? Kaip jis gali padėti mums, kai mums reikia kunigystės palaiminimo? Kodėl, jūsų manymu, broliui Fordhamui tada buvo svarbu išpažinti tikėjimą Jėzumi Kristumi?
Peržvelkite 368 p. pateiktus pranašo Džozefo mokymus. Kokie patyrimai padėjo jums suprasti kunigystės galią gydant ligonius? Kokiais principais turime vadovautis dalindamiesi ligonių gydymo patyrimais? Kodėl kai kurie žmonės nepasveiksta, nors naudoja tikėjimą ir gauna kunigystės palaiminimus?
Džozefas Smitas sakė, kad kalbų dovana „buvo duota būtent Evangelijai skelbti kitoms tautoms ir kitakalbiams“ (žr. 368–370 p.). Kaip ši dovana padėjo skleisti Evangeliją po visą pasaulį? Kaip jūs ar koks nors jūsų pažįstamas gavote kalbų dovaną Evangelijai skelbti?
Peržvelkite pranašo mokymus apie pranašystės dvasią (370–371 p.). Ką jums reiškia žinoti, kad kiekvienas Bažnyčios narys gali turėti pranašystės dvasią?
Peržvelkite pranašo mokymus apie dvasių atskyrimo dovaną (371–373 p.). Kas yra dvasių atskyrimo dovana? Kaip galime išvengti piktų įtakų apgavystės? Kaip dabartinis mūsų pranašas ir kiti Bažnyčios vadovai padeda mums atskirti piktas įtakas?

Giminingos Raštų ištraukos:1 Korintiečiams 12:1–31; 14:1–6, 22–28; Jokūbo 5:14–15; Moronio 10:8–17; DS 46:1–33; 50:1–36, 40–44; 52:14–19