Pirmasis regėjimas: Džozefui Smitui apsireiškia Tėvas ir Sūnus

„Pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo palaipsniui plito atsimetimas. Gelbėtojo apaštalai buvo atmesti ir nužudyti, Jo mokymai iškraipyti ir Dievo kunigystė buvo paimta nuo žemės. Senovės pranašas Amosas buvo išpranašavęs atsimetimo ir dvasinės tamsos laikotarpį: „Tikrai ateina dienos, – tai Viešpaties Dievo žodis, – kai siųsiu badą į kraštą. Ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą. Tuomet žmonės keliaus nuo jūros ligi jūros, nuo šiaurės ligi rytų, skubės šen ir ten, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jo neras“ (Amoso 8:11–12).

Vienas iš tų prarastojo Viešpaties žodžio ieškotojų buvo Džozefas Smitas, 1820 metais Palmyros, Niujorko valst., kaimo apylinkėje gyvenęs jaunuolis. Džozefas buvo stiprus ir aktyvus baltaodis mėlynakis jaunuolis šviesiai rudais plaukais. Jis buvo penktas iš vienuolikos vaikų Džozefo Smito vyresniojo ir Liusi Mak Smit šeimoje. Jis daug dirbo padėdamas savo tėvui ir vyresniesiems broliams kirsti mišką ir auginti pasėlius tankiu mišku apaugusiame savo šeimos 40-ties hektarų ūkyje. Pasak jo motinos, jis buvo „nepaprastai tylus malonaus būdo vaikas“¹ „…kur kas labiau linkęs į apmąstymus ir gilų studijavimą“ nei bet kuris kitas jo brolis ar sesuo.² Jaunasis Džozefas dirbo, kad padėtų išlaikyti savo šeimą, ir todėl galėjo gauti tik tokį formalų išsilavinimą, kad pramoktų skaitymo, rašymo ir aritmetikos pagrindų.

Tuo metu Niujorko valstijos vakaruose, kur gyveno Smitų šeima, padvelkė religinio sujudimo dvasia. Smitai, kaip ir daugelis kitų, lankėsi to krašto krisčioniškų denominacijų evangelizaciniuose susirinkimuose. Nors kai kurie jo šeimos nariai prisijungė prie vienos iš bažnyčių, Džozefas to nepadarė. Vėliau apie tai jis taip rašė:

„Mano protą stipriai jaudino viskas, kas buvo svarbu mano nemirtingos sielos gerovei. Dėl to tyrinėjau Raštus, tikėdamas, kaip mane mokė, kad jie yra Dievo žodis. Tačiau tyrinėdamas juos ir artimai pažinodamas skirtingų denominacijų žmones, didžiai stebėjausi, nes mačiau, kad jie neaukština savo išpažinimo šventu gyvenimu ir dievotu elgesiu pagal tai, ką radau parašyta toje šventoje knygoje. Tai liūdino mane…

Savo širdyje svarsčiau apie daugelį su žmonijos padėtimi susijusių dalykų – vaidus ir susiskaldymus, nelabumą ir bjaurumus bei žmonijos protus apėmusią tamsą. Mano sielą apėmė nepaprastas sielvartas, nes buvau įtikintas dėl savo nuodėmių; ir tyrinėdamas Raštus suvokiau, kad žmonija neatėjo pas Viešpatį, bet atsimetė nuo tikrojo ir gyvojo tikėjimo, ir nėra visuomenės ar bendruomenės, kuri statytų ant Jėzaus Kristaus Evangelijos, kaip parašyta Naujajame Testamente. Ir mane apėmė sielvartas dėl savo ir pasaulio nuodėmių.“³

Jaunojo Džozefo Smito tiesos ieškojimai atvedė jį į giraitę prašyti Dievo išminties, kurios jam reikėjo. Atsakydami į jo maldą, jam apsireiškė Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus, atverdami kelią Evangelijos sugrąžinimui paskutinėmis dienomis. Šis nuostabus įvykis aprašytas paprastais, tačiau iškalbingais Džozefo Smito žodžiais.

Džozefo Smito mokymai

Džozefo Smito tiesos ieškojimas moko, kad Raštų tyrinėjimas ir nuoširdi malda atveria kelią apreiškimui.

Džozefas Smitas – Istorija 1:5, 7–13: „Vietovėje, kur mes gyvenome, kilo neįprastas religinis sujudimas. Jis prasidėjo nuo metodistų, bet netrukus tapo visuotiniu tarp visų sektų toje šalies srityje. Iš tikrųjų atrodė, kad tai paveikė visą tą šalies apygardą, ir didelės minios dėjosi prie skirtingų religinių grupių, kas sukėlė nemažą sąmyšį ir susiskaldymą tarp žmonių; vieni šaukė: „Štai čia!“, o kiti: „Štai ten!“ Vieni kovojo už metodistų tikėjimą, kiti – už presbiterionų, o dar kiti – už baptistų…

Tuo metu man ėjo penkiolikti. Mano tėvo šeima buvo atversta į presbiterionų tikėjimą ir keturi iš jos prisijungė prie tos bažnyčios, būtent: mano motina Liusi, mano broliai Hairumas ir Samuelis Harisonas bei mano sesuo Sofronija.

Šio didelio sujudimo metu mano protas buvo žadinamas giliai mąstyti ir didžiai nerimauti; bet nors mano jausmai buvo gilūs ir dažnai stiprūs, vis tik aš laikiausi atokiai nuo visų tų grupių, nors lankiausi įvairiuose jų susirinkimuose, kai tik pasitaikydavo proga. Laikui bėgant, mano protas ėmė kažkiek linkti prie metodistų sektos, ir aš lyg ir norėjau prie jų dėtis; bet toks didelis buvo sąmyšis ir kova tarp skirtingų denominacijų, kad tokiam jaunam ir tokiam žmonių bei reiškinių nepažįstančiam asmeniui, kaip aš, buvo neįmanoma prieiti kokią nors tvirtą išvadą apie tai, kuris teisus, o kuris klysta.

Dėl didelio ir nesiliaujančio šauksmo bei sumaišties mano protas kartais būdavo labai sujaudintas. Presbiterionai buvo labiausiai nusistatę prieš baptistus ir metodistus ir naudojo visas savo galias, tiek logiką, tiek sofistiką, kad įrodytų jų klaidas arba bent jau įtikintų žmones, kad jie klysta. Iš kitos pusės baptistai ir metodistai, savo ruožtu, lygiai taip pat uoliai stengėsi įtvirtinti savo dogmas ir paneigti visas kitas.

Šio žodžių karo ir nuomonių sąmyšio sukūryje aš dažnai savęs klausdavau: Ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga; o gal visos jos neteisingos? Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?

Kamuojamas sunkių minčių, kurias sukėlė šių religingų žmonių grupių ginčai, vieną dieną skaičiau Jokūbo laiško pirmojo skyriaus penktąją eilutę, kuri skamba taip: Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja; ir jam bus suteikta.

Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją. Atrodė, kad ji su didele jėga užvaldė visus mano širdies jausmus. Aš mąsčiau apie ją vėl ir vėl, suvokdamas, kad jei kuriam reikia išminties iš Dievo, tai man; nes aš nežinojau, kaip pasielgti, ir jei negalėčiau gauti daugiau išminties, nei tada turėjau, niekada nesužinočiau; nes skirtingų sektų religijos mokytojai tas pačias Raštų ištraukas suprato taip skirtingai, kad sugriovė visas viltis išspręsti šį klausimą remiantis Biblija.

Po kurio laiko aš priėjau išvadą, kad arba turiu pasilikti tamsoje ir sumaištyje, arba turiu padaryti, kaip nurodo Jokūbas, tai yra prašyti Dievą. Po kurio laiko nusprendžiau „prašyti Dievą“, priėjęs išvadą, kad, jeigu jis suteikia išminties tiems, kuriems trūko išminties, ir suteikia dosniai ir nepriekaištauja, galėčiau pabandyti ir aš.“⁴

Džozefas Smitas išvaduojamas iš viso teisumo priešo galios.

Džozefas Smitas – Istorija 1:14–16: „Taigi nusprendęs prašyti Dievą, išėjau į mišką pabandyti. Tai buvo tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimtųjų metų ankstyvo pavasario gražios giedros dienos rytą. Tai buvo pirmas toks bandymas mano gyvenime, nes būdamas apsuptas visų savo nerimų, kol kas dar niekada nebandžiau melstis balsu.

Nuėjęs į iš anksto numatytą vietą, apsidairęs ir įsitikinęs, kad esu vienas, atsiklaupiau ir ėmiau atnašauti savo širdies troškimus Dievui. Vos pradėjus tai daryti, mane sugriebė kažkokia jėga, kuri visiškai pergalėjo mane, ir taip stulbinančiai mane paveikė, kad sukaustė mano liežuvį taip, jog negalėjau kalbėti. Mane apgaubė tiršta tamsa, ir kurį laiką man atrodė, kad aš pasmerktas staigiam sunaikinimui.

Bet, kai įtempiau visas savo galias šauktis Dievo, kad išvaduotų mane iš šito mane sugriebusio priešo galios, ir būtent tuo momentu, kai buvau pasiruošęs nugrimzti į neviltį ir pasiduoti sunaikinimui – ne įsivaizduojamam sunaikinimui, bet galiai kažkokios realios būtybės iš neregimo pasaulio, turinčios tokią stebėtiną galią, kokios dar niekada nebuvau patyręs iš jokios būtybės, – kaip tik šią didžiulės baimės akimirką tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs.“⁵

Atsakydami į nuolankią Džozefo maldą, jam apsireiškė Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus.

Džozefas Smitas – Istorija 1:17–20: „Vos tik jis pasirodė, susivokiau esąs išvaduotas iš to priešo, kuris buvo mane sukaustęs. Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!

Mano tikslas, dėl kurio ketinau teirautis Viešpaties, buvo sužinoti, kuri iš visų sektų teisinga, idant žinočiau prie kurios jungtis. Todėl vos tik atsitokėjau tiek, kad pajėgiau kalbėti, aš paklausiau Asmenybių, stovinčių virš manęs šviesoje, kuri iš visų sektų teisinga (nes iki tol man dar niekada į širdį neatėjo, kad visos jos neteisingos) ir prie kurios turėčiau jungtis.

Man buvo atsakyta, kad privalau nesijungti nė prie vienos iš jų, nes jos visos neteisingos; ir Asmenybė, kalbėjusi su manimi, pasakė, kad visi jų tikėjimo išpažinimai yra bjaurumas jo akyse; kad tie išpažinėjai visi sugedę; kad: „jie artinasi prie manęs savo lūpomis, bet jų širdys toli nuo manęs; jie žmonių įsakymus dėsto kaip doktrinas, laikydamiesi dievotumo pavidalo, bet atmeta dievotumo galią“.

Jis vėl man uždraudė jungtis prie bet kurios iš jų ir pasakė dar daug kitų dalykų, kurių šiuo metu negaliu rašyti. Kai atsitokėjau, aš susivokiau gulįs ant nugaros ir žiūrįs į dangų. Šviesai išnykus, aš likau be jėgų; bet netrukus kažkiek atsitokėjęs, aš nuėjau namo. Kai atsirėmiau į židinį, motina paklausė, kas man yra. Atsakiau: „Niekis, viskas tvarkoje – man viskas gerai.“ Tada tariau savo motinai: „Aš sužinojau, kad presbiterionizmas neteisingas.“ Atrodo, kad priešininkas žinojo, pačioje mano gyvenimo pradžioje, kad aš buvau paskirtas pasižymėti kaip jo karalystės drumstėjas ir ardytojas; priešingu atveju kam gi reikėtų tamsos jėgoms susivienyti prieš mane? Kam gi reikėtų priešpriešos ir persekiojimo, kurie kilo prieš mane, beveik dar vaiką?“⁶

Jei mūsų liudijimas stiprus, persekiojimas negali priversti mus paneigti tai, ką žinome esant tiesa.

Džozefas Smitas – Istorija 1:21–26: „Po keleto dienų nuo mano patirto regėjimo man pasitaikė bendrauti su vienu iš metodistų pamokslininkų, kuris labai aktyviai dalyvavo anksčiau minėtame religiniame sujudime; ir kalbėdamas su juo religijos tema, aš pasinaudojau proga papasakoti jam apie mano patirtą regėjimą. Buvau didžiai nustebintas jo elgesio; į mano pasakojimą jis pažiūrėjo ne tik nerimtai, bet su didele panieka, sakydamas, kad visa tai iš velnio, kad šiomis dienomis nebūna tokių dalykų kaip regėjimai ar apreiškimai; kad visa tai liovėsi su apaštalais ir daugiau nieko tokio nebebus.

Tačiau netrukus suvokiau, kad mano pasakojimas apie šį įvykį sukėlė didelį išankstinį nusistatymą prieš mane tarp religijos išpažinėjų ir didelį persekiojimą, kuris toliau augo; ir nors buvau tik nežymus vos keturiolikos-penkiolikos metų ir dėl savo gyvenimo aplinkybių pasauliui visai nereikšmingas vaikinukas, tačiau aukštą padėtį užimantys vyrai skyrė dėmesį, pakankamą, kad nuteiktų prieš mane viešąją nuomonę ir sukeltų nuožmų persekiojimą; ir tai buvo bendra visoms sektoms – visos susivienijo persekioti mane.

Tai kėlė man gilius apmąstymus tada ir dažnai po to – buvo labai keista, kad nežymus, vos peržengęs keturioliktus metus vaikinukas, ir be to toks, kuriam lemta būtinybė užsidirbti menką pragyvenimą savo kasdieniniu darbu, būtų laikomas pakankamai svarbiu asmeniu, kad patrauktų to meto populiariausių sektų įžymybių dėmesį, ir dar taip, kad sukeltų juose nuožmiausio persekiojimo ir plūdimo dvasią. Bet keista tai ar ne, būtent taip ir buvo, ir tai man dažnai sukeldavo didelį sielvartą.

Tačiau, nepaisant to, tai, kad mačiau regėjimą, buvo faktas. Nuo to laiko aš galvojau, kad jaučiausi labai panašiai kaip Paulius, kai jis, gindamasis priešais karalių Agripą, pasakojo apie savo patirtą regėjimą, kai jis matė šviesą ir girdėjo balsą; bet, nepaisant to, tik keletas juo patikėjo; kai kurie sakė, kad jis apgavikas, kiti sakė, kad jis pamišęs; ir jis buvo išjuokiamas ir plūstamas. Bet visa tai nesunaikino jo regėjimo realumo. Jis matė regėjimą, jis žinojo, kad matė, ir visi persekiojimai po dangumi nebūtų galėję to pakeisti; ir nors jie būtų persekioję jį iki mirties, jis vistiek žinojo ir iki savo paskutinio atodūsio būtų žinojęs, kad jis matė šviesą ir girdėjo balsą, kalbantį jam, ir visas pasaulis negalėtų jo priversti galvoti ir tikėti kitaip.

Taip buvo ir man. Aš tikrai mačiau šviesą ir vidur šitos šviesos mačiau dvi Asmenybes, ir jos tikrai man kalbėjo; ir nors buvau nekenčiamas ir persekiojamas už tai, kad sakiau matęs regėjimą, vis dėlto tai tiesa; ir tuomet, kai jie mane persekiojo, plūdo ir melagingai kalbėjo visokius piktumus prieš mane už tai, kad taip sakiau, man norėjosi sakyti savo širdyje: kodėl mane persekiojate už tai, kad sakau tiesą? Aš tikrai mačiau regėjimą; ir kas aš toks, kad galėčiau priešintis Dievui, arba kodėl pasaulis nori priversti mane paneigti tai, ką tikrai mačiau? Nes aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti, nė nedrįsčiau to padaryti; mažų mažiausiai aš žinojau, kad tai padarydamas įžeisčiau Dievą ir patekčiau į pasmerkimą.

Dabar mano protas buvo gavęs atsakymą dėl sektų pasaulio – kad neprivalau jungtis prie kurios nors iš jų, bet kad turiu pasilikti, kaip esu, kol gausiu tolimesnius nurodymus. Aš įsitikinau, kad Jokūbo liudijimas yra tikras, – kad žmogus, kuriam trūksta išminties, gali prašyti Dievą ir gauti, ir jam nebus priekaištaujama.“⁷

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 27–31 p. Pagalvokite, kuo Džozefas Smitas yra sektinas pavyzdys tiems, kurie ieško atsakymų į savo klausimus? Ką apie Raštų skaitymą, jų apmąstymą ir meldimąsi išmokote iš jo pasakojimo apie Pirmąjį regėjimą?
Peržvelkite 32 p. Pagalvokite, ką Džozefas Smitas sužinojo apie Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų per Pirmąjį regėjimą. Kodėl kiekvienas iš mūsų turime turėti liudijimą apie Pirmąjį regėjimą.
Kai Džozefas papasakojo kitiems apie Pirmąjį regėjimą, daugelis žmonių nusiteikė prieš jį ir persekiojo jį (33 p.). Kodėl, jūsų manymu, žmonės reagavo būtent taip? Apsvarstykite Džozefo atsaką į tą persekiojimą (33–34 p.) Kaip galime sekti jo pavyzdžiu, susidūrę su persekiojimais ar kitais išbandymais?
Ką patyrėte, kai pirmą kartą sužinojote apie Pirmąjį regėjimą? Kokį poveikį nuo tada jis jums padarė? Kaip jus stiprina pakartotinis šio pasakojimo studijavimas šiame skyriuje?

Giminingos Raštų ištraukos :Izaijo 29:13–14; Joelio 2:28–29; Amoso 3:7; Mormono 9:7–9