Krikštas ir Šventosios Dvasios dovana

„Nėra jokios naudos iš vandens krikšto, kurio nelydi ugnies ir Šventosios Dvasios krikštas; jie yra būtinai ir neatskiriamai susiję.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Džozefo Smito laikais Saskuehenos upė tekėjo išsirangiusi dideliais vingiais per kietmedžių ir pušų miškus, tarp banguojančių kalvų ir javų laukų. Kaip didžiausia Pensilvanijos upė, ji buvo neatsiejama Harmonio, Pensilvanijos valst., apylinkių kraštovaizdžio dalis. Kadangi upė buvo netoli jo namų ir teikė ramų, nuošalų prieglobstį, pranašas kartais eidavo ten pamąstyti ir pasimelsti.

Būtent ant šios upės kranto pranašas ir Oliveris Kauderis nuėjo 1829 m. gegužės 15 d. maldoje teirautis apie krikšto svarbą. Kaip atsakas į jų maldas jiems apsireiškė Jonas Krikštytojas, suteikė jiems Aarono kunigystę ir įsakė pakrikštyti vienas kitą. Dabar jų siektasis palaiminimas galėjo būti suteikiamas deramu būdu ir su Dievo galia bei įgaliojimu. Pasinardindami upėje jie pakrikštijo vienas kitą. Pirma, kaip buvo nurodęs Jonas, Džozefas pakrikštijo Oliverį. Tada Džozefas uždėjo savo rankas ant Oliverio galvos ir įšventino jį į Aarono kunigystę, ir Oliveris tą patį padarė Džozefui. Pranašas pasakojo:

„Patyrėme didelius ir šlovingus palaiminimus iš savo Dangiškojo Tėvo. Vos tik pakrikštijau Oliverį Kauderį, ant jo nusileido Šventoji Dvasia, ir jis atsistojo ir pranašavo daugelį dalykų, kurie netrukus turėjo įvykti. Ir dar, vos tik jis pakrikštijo mane, aš taip pat gavau pranašystės dvasią ir atsistojęs pranašavau apie šios Bažnyčios iškilimą ir daugelį kitų dalykų, susijusių su Bažnyčia ir šia žmonių vaikų karta. Mes buvome pripildyti Šventosios Dvasios ir džiūgavome savo išgelbėjimo Dievu“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:73).

Krikšto palaiminimai netrukus buvo suteikti kitiems tikintiesiems. Vėliau, gegužės mėnesį, Džozefą ir Oliverį Harmonyje aplankė jaunesnis pranašo brolis Samuelis. Pranašas sakė: „Mes… stengėmės įtikinti jį dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos, kuri netrukus turėjo būti apreikšta visa savo pilnatve.“ Samuelis gavo liudijimą apie tą darbą, ir Oliveris Kauderis pakrikštijo jį, po ko Samuelis „grįžo į savo tėvo namus didžiai šlovindamas ir girdamas Dievą, būdamas pripildytas Šventosios Dvasios“¹. Birželį pranašas pakrikštijo savo vyresnį brolį Hairumą, kuris jau ilgą laiką tvirtai tikėjo pranašo žinia. Džozefas užrašė: „Nuo tada daugelis įtikėjo, ir, mums toliau mokant ir įtikinėjant, kai kurie pasikrikštijo.“²

Pranašas ypatingai džiaugėsi matydamas, kaip pasikrikštijo jo tėvas Džozefas Smitas vyresnysis. Pranašas labai mylėjo savo tėvą, kuris pirmas patikėjo jo žinia, kai jį pirmą kartą aplankė Moronis. Džozefas Smitas vyresnysis pasikrikštijo 1830 m. balandžio 6 dieną, kada buvo suorganizuota Bažnyčia. Pranašo motina Liusi Mak Smit pasakojo: „Džozefas stovėjo ant kranto, kai jo tėvas išlipo iš vandens, ir paėmęs jį už rankos jis šūktelėjo: „Aš pragyvenau tiek, kad pamatyčiau, kaip mano tėvas pasikrikštijo į tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią“, – ir jis įsikniaubė veidu į savo tėvo krūtinę ir garsiai pravirko iš džiaugsmo, kaip senovės Juozapas, pamatęs savo tėvą, atėjusį į Egipto žemę.“³

Bažnyčios suorganizavimo dieną daugelis anksčiau pakrikštytų narių Melchizedeko kunigystės galia gavo Šventosios Dvasios dovaną. Pranašas Džozefas Smitas pabrėžtinai mokė, kad reikia ir krikšto, ir rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai. Jis pareiškė: „Nėra jokios naudos iš vandens krikšto, kurio nelydi ugnies ir Šventosios Dvasios krikštas; jie yra būtinai ir neatskiriamai susiję. Žmogus turi gimti iš vandens ir dvasios, kad patektų į Dievo karalystę.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Krikšto apeiga būtina išaukštinimui.

„Dievas nustatė daug ženklų tiek žemėje, tiek danguose; pavyzdžiui, miško ažuolas, medžio vaisius, lauko žolė – visi yra ženklas, kad buvo pasėta sėkla; nes tai Viešpaties įsakas, kad kiekvienas sėklą vedantis medis, augalas ir žolė, turi vesti sėklas pagal savo rūšį ir negali augti pagal jokį kitą įstatymą ar principą.

Remdamasis tuo pačiu principu, aš tvirtinu, kad krikštas yra Dievo paskirtas ženklas, kurį tikintis į Kristų asmuo turi priimti, kad įeitų į Dievo karalystę, nes „kas negims iš vandens ir dvasios, neįeis į Dievo karalystę“, – sakė Viešpats [žr. Jono 3:5]. Tai yra ženklas ir įsakymas, kurį Dievas nustatė žmogui, norinčiam įeiti į Dievo karalystę. Tie, kurie siekia įeiti kaip nors kitaip, siekia bergždžiai. Nes Dievas jų nepriims, nė angelai nepriims jų darbų, nes jie nepakluso apeigoms ir nepaisė ženklų, kuriuos Dievas paskyrė žmogui išgelbėti, paruošti jį ir suteikti jam teisę į celestialinę šlovę; ir Dievas nusprendė, kad visi, kurie nepaklus Jo balsui, neišvengs pragaro pasmerkimo. Kas yra pragaro pasmerkimas? Gyventi su ta visuomene, kuri nepakluso Jo įsakymams.

Krikštas – tai ženklas Dievui, angelams ir dangui, kad vykdome Dievo valią, ir nėra kito kelio po dangumi, kurį Dievas būtų paskyręs žmogui ateiti pas Jį, kad būtų išgelbėtas ir įeitų į Dievo karalystę, išskyrus tikėjimą Jėzumi Kristumi, atgailą ir krikštą nuodėmėms atleisti; ir bet koks kitas kelias yra bergždžias. Tada jums galioja Šventosios Dvasios dovanos pažadas.“⁵

„Skaitydami šventus Biblijos puslapius, tyrinėdami pranašų ir apaštalų žodžius, matome, kad jokia kita tema nėra taip glaudžiai susijusi su išgelbėjimu, kaip krikštas… Supraskime, kad žodis krikštyti yra kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio baptizo ir reiškia panardinti.

Būtų ne pro šalį peteikti paties Jėzaus nurodymus ir įsakymus šia tema. Jis sakė Dvylikai, tiesą pasakius, tuo metu vienuolikai: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ – taip užrašė Matas [Mato 28:19–20]. Evangelijoje pagal Morkų yra šie svarbūs žodžiai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“[Mark Morkaus 16:15–16]…

Nikodemas, žydų didžiūnas… atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.“ Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ [Jono 3:1–5].

Šis stiprus ir užtikrintas Jėzaus atsakymas apie krikštą atsako į klausimą, ar Dievas yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius; nenuostabu, kad Jis taip užtikrintai pareiškė: „Kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas, o kas neįtikės, bus pasmerktas! [Morkaus 16:16.] Neduota žmonėms po dangumi kito vardo nė kitų apeigų, kuriais žmogus galėtų būti išgelbėtas. Nenuostabu, kad apaštalas sakė: „su juo palaidoti krikšte“, jūs prisikelsite iš mirusiųjų! [žr. [Kolosiečiams 2:12.] Nenuostabu, kad Paulius turėjo keltis, priimti krikštą ir nusiplauti savo nuodėmes [žr. ApD 9:17–18].“⁶

Visais Evangelijos laikotarpiais šventieji būdavo krikštijami Jėzaus Kristaus vardu.

„Senoliai, kurie faktiškai buvo bažnyčios kūrėjai skirtingais amžiais, kai bažnyčia klestėjo žemėje… buvo priimami į karalystę per krikštą, nes Raštuose akivaizdžiai matyti, kad Dievas nesikeičia. Apaštalas sako, kad Evangelija yra Dievo galybė tikintiesiems išgelbėti; taip pat informuoja mus, kad gyvenimas ir nemirtingumas buvo nušviesti per Evangeliją [žr. Romiečiams 1:16; 2 Timotiejui 1:10]…

Jeigu priimsime, kad Raštai sako, ką jie reiškia, ir reiškia, ką jie sako, tai turime pakankamai pagrindo eiti toliau ir remdamiesi Biblija įrodyti, kad Evangelija visada buvo ta pati; tos pačios apeigos jos reikalavimams įvykdyti; tokie patys jose tarnaujantys pareigūnai; tokie patys pažadėtieji ženklai ir vaisiai. Todėl, kadangi Nojus buvo teisumo šauklys, jis turėjo būti pakrikštytas bei uždėjus rankas įšventintas į kunigystę ir t.t. Nes niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas [žr. Hebrajams 5:4]…

Tampa akivaizdu ir aišku, kad žmonėms nusidėjus, atgaila buvo tiek pat būtina vienu pasaulio laikotarpiu, kaip ir kitu, ir kad niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus. Taigi, jei Abelis buvo teisus žmogus, jis turėjo toks tapti per įsakymų vykdymą; jei Henochas buvo toks teisus, kad patektų Dievo akivaizdon ir vaikščiotų su Juo, jis toks turėjo tapti per įsakymų vykdymą; ir taip kiekvienas teisus asmuo: ar tai būtų teisumo šauklys Nojus, ar tikinčiųjų tėvas Abraomas, ar Dievo varžovas Jokūbas; ar Mozė, žmogus, kuris rašė apie Kristų ir įsakymais paskelbė įstatymą, kaip auklėtojas, vedantis žmones pas Kristų; ar tai būtų pats Jėzus Kristus, kuriam nereikėjo atgailos, kadangi nebuvo nusidėjęs; kuris iškilmingai pareiškė Jonui: „Leisk, man būti tavo pakrikštytam, – nes nė vienas žmogus, nepaklusęs šioms apeigoms, negali įeiti į karalystę, – nes taip mums dera įvykdyti visą teisumą“ [žr. Džozefo Smito Vertimas, Mato 3:43]. Akivaizdu, kad jeigu Jonui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui derėjo pasikrikštyti, kad įvykdytų visą teisumą, tai žinoma dera ir kiekvienam kitam, siekiančiam dangaus karalystės, eiti ir padaryti tą patį; nes Jis yra vartai, ir jei kas įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas! [Žr. Jono 10:1–2.]

Ankstesniais pasaulio amžiais, prieš Gelbėtojui ateinant kūne, šventieji buvo krikštijami ateisiančio Jėzaus Kristaus vardu, nes niekada nebuvo jokio kito vardo, per kurį žmonės galėtų būti išgelbėti; o po Jo atėjimo kūne ir nukryžiavimo, šventieji buvo krikštijami nukryžiuoto ir prisikėlusio iš mirusiųjų bei pakilusio į dangų Jėzaus Kristaus vardu, kad krikštu galėtų būti palaidoti, kaip Jis, ir prikelti šlovingi, kaip Jis, ir kaip yra tik vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas ir vienas Dievas visų tėvas [žr. Efeziečiams 4:5–6], lygiai taip yra tik vienos durys į palaimos buveines.“⁷

Vaikams, kurie miršta, nesulaukę atsakomybės amžiaus, nereikia krikšto; jie išperkami Jėzaus Kristaus apmokėjimu.

„Krikštas yra nuodėmėms atleisti. Vaikai neturi nuodėmių. Jėzus laimino juos ir sakė: „Darykite, ką matėte mane darant.“ Vaikai atgaivinami Kristumi, o brandesnio amžiaus žmonės – per tikėjimą ir atgailą.“⁸

„Doktrina, kad vaikus reikia krikštyti ar šlakstyti, arba jie turės kentėti pragare, yra neteisinga doktrina, nepagrįsta šventaisiais Raštais ir nesuderinama su Dievo būdu. Visi vaikai išperkami Jėzaus Kristaus krauju ir tą akimirką, kai palieka šį pasaulį, paimami į Abraomo prieglobstį.“⁹

Štai žodžiai, kuriuos pranašas Džozefas Smitas apibūdino, kaip dalį regėjimo, kurį jis gavo 1836 m. sausio 21 d., vėliau užrašyti DS 137:1, 10: „Dangūs mums buvo atverti, ir aš išvydau celestialinę Dievo karalystę ir jos šlovę… Ir aš taip pat mačiau, kad visi vaikai, kurie mirė nesulaukę atsakomybės amžiaus, išgelbėjami celestialinėje dangaus karalystėje.“¹⁰

Po krikšto vandeniu per rankų uždėjimą gauname Šventąją Dvasią.

„Nuodėmėms atleisti Evangelija reikalauja krikšto panardinimu – tokia to žodžio reikšmė originalo kalboje, būtent palaidoti ar panardinti… Be to, aš tikiu Šventosios Dvasios dovana per rankų uždėjimą, [ką patvirtino] Petras, pamokslaudamas per Sekmines (žr. ApD 2:38). Smėlio maišą galite pakrikštyti taip pat sėkmingai kaip žmogų, jei tai darysite ne dėl nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios gavimo. Krikštas vandeniu yra tik pusė krikšto ir nieko vertas be antrosios pusės, tai yra be Šventosios Dvasios krikšto. Gelbėtojas sako: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ [Jono 3:5]“¹¹

Danielius Taileris prisiminė pranašo kalbą, kurią šis 1833 metais pasakė Springfilde, Pensilvanijoje: „Trumpam apsistojęs, jis pamokslavo mano tėvo namuose, kuklioje ręstinėje trobelėje. Jis perskaitė 3 Jono skyrių… Aiškindamas 5-ąją eilutę, jis sakė: „Gimti iš vandens ir Dvasios reiškia būti panardintam vandenyje nuodėmėms atleisti ir po to gauti Šventosios Dvasios dovaną. Ją, uždėjęs rankas, suteikdavo vyras, turintis įgaliojimą iš Dievo.“¹²

„Iš naujo atgimstama per Dievo Dvasią, per apeigas.“¹³

„Krikštas yra šventos apeigos, paruošiančios priimti Šventąją Dvasią; tai yra kanalas ir raktas, kuriuo teikiama Šventoji Dvasia. Šventosios Dvasios dovaną uždedant rankas galima gauti tik pagal teisumo principą ir pagal jokį kitą.“¹⁴

„O kas jeigu pabandytume gauti Šventosios Dvasios dovaną kokiu nors kitu būdu nei Dievo paskirtomis apeigomis ar būdu – ar gautume ją? Žinoma ne; visos kitos priemonės neveiktų. Dievas sako: darykite taip ir taip, ir aš jus palaiminsiu.

Yra tam tikri kunigystei priklausantys raktiniai žodžiai ir ženklai, kurių reikia laikytis, norint gauti palaiminimą. Ženklas, kurio mokė Petras, – tai atgaila ir krikštas nuodėmėms atleisti su Šventosios Dvasios dovanos pažadu; ir niekaip kitaip Šventosios Dvasios dovanos negausi [žr. ApD 2:38].

Yra skirtumas tarp Šventosios Dvasios ir Šventosios Dvasios dovanos. Kornelijus Šventąją Dvasią gavo prieš krikštą; tai jam buvo Dievo jėga, įtikinanti apie Evangelijos tiesą; bet Šventosios Dvasios dovaną jis galėjo gauti tik po krikšto. Jeigu jis nebūtų priėmęs to ženklo, arba apeigų, Šventoji Dvasia, kuri įtikino jį dėl tiesos, būtų jį palikusi. [Žr. ApD 10:1–48.] Nepaklusęs šioms apeigoms ir negavęs Šventosios Dvasios dovanos rankų uždėjimu pagal Dievo tvarką, jis negalėtų gydyti ligonių ar įsakyti piktosioms dvasioms išeiti iš žmogaus, kad jos paklustų jam; nes dvasios galėtų pasakyti jam, kaip jos pasakė Skėvo sūnums: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“ [Žr. ApD 19:13–15.]“¹⁵

1839 m. gruodį, atvykęs į Vašingtoną siekti, kad būtų atlytinta Misūrio šventiesiems padaryta žala, Džozefas Smitas ir Elijas Higbis parašė Hairumui Smitui tokius žodžius: „Per mūsų pokalbį su [Jungtinių Valstijų] prezidentu šis klausinėjo mus, kuo savo religija skiriamės nuo kitų to meto religijų. Brolis Džozefas pasakė, kad skiriamės krikštijimo būdu ir Šventosios Dvasios dovanos suteikimu uždedant rankas. Mūsų manymu, visi kiti skirtumai išplaukia iš Šventosios Dvasios dovanos.“¹⁶

Šventosios Dvasios dovana atneša mums ramybę, džiaugsmą, Dievo vadovavimą ir kitas dovanas.

„Tikime, kad Šventosios Dvasios dovana galime džiaugtis taip pat, kaip ir apaštalų laikais; tikime, kad ji [Šventosios Dvasios dovana] yra būtina kunigystei sukurti ir suorganizuoti, kad be jos joks žmogus negali būti pašauktas tarnauti jokioje pareigybėje; taip pat tikime pranašystėmis, kalbų dovanomis, regėjimais, apreiškimais, dovanomis, išgydymais ir kad šiais dalykais negalėtume džiaugtis be Šventosios Dvasios dovanos. Tikime, kad šventi senovės vyrai kalbėjo įkvėpti Šventosios Dvasios ir kad šių dienų šventi vyrai kalba pagal tą patį principą; tikime, kad ji yra guodėja ir liudytoja, kad ji mums primena tai, ką esame sužinoję, veda mus į visą tiesą bei parodo tai, kas įvyks; tikime, kad nė vienas negali žinoti, jog Jėzus yra Kristus, jei Šventoji Dvasia nepaliudija. [Žr. 1 Korintiečiams 12:3.] Tikime ja [šia Šventosios Dvasios dovana], visa jos pilnatve, galia, didybe ir šlove.“¹⁷

1847 metų vasarį, praėjus beveik trims metams po pranašo Džozefo Smito nužudymo, jis pasirodė prezidentui Brigamui Jangui ir perdavė šiam tokią žinią: „Pasakyk žmonėms, kad būtų nuolankūs ir tikintys ir tvirtai laikytųsi Viešpaties Dvasios, kuri juos ves teisingai. Būkite atidūs ir nenusigręžkite nuo to ramaus tylaus balso – jis mokys [jus, ką] daryti ir kur eiti; jis neš karalystės vaisius. Pasakyk broliams, kad laikytų savo širdis atviras pamokymams, kad Šventajai Dvasiai atėjus, jų širdys būtų pasiruošusios ją priimti. Jie gali atskirti Viešpaties Dvasią nuo visų kitų dvasių – ji šnibždės jų sieloms ramybę ir džiaugsmą, ji paims iš jų širdžių pyktį, neapykantą, pavydą, nesantaiką ir visokį blogį, ir vienintelis jų troškimas bus daryti gera, vykdyti teisumą ir statyti Dievo karalystę. Pasakyk broliams, kad jeigu jie seks Viešpaties Dvasia, jie eis teisingai.“¹⁸

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 87–88 puslapius, kuriuose aprašyti pranašo Džozefo Smito jausmai, kuriuos jis patyrė, kai pasikrikštijo su Oliveriu Kauderiu ir kai buvo pakrikštytas jo tėvas. Ką prisimenate apie savo krikštą arba apie savo šeimos narių ar draugų krikštą? Šiuos prisiminimus galite aprašyti savo dienoraštyje ar gyvenimo istorijoje.
88–92 puslapiuose surašyti teiginiai paimti iš Džozefo Smito kalbų, pasakytų jau pakrikštytiems žmonėms. Kodėl, jūsų manymu, pakrikštytiems Bažnyčios nariams reikia priminti šias tiesas? Ką naujo įžvelgėte išstudijavę šiuos mokymus?
Ką galėtumėte pasakyti draugui, manančiam, kad krikštas nėra būtinas? Ką galėtumėte pasakyti draugui, kuris mano, kad kūdikius reikia krikštyti? (92–93 puslapiuose yra pavyzdžių.)
Perskaitykite 93 puslapį. Kodėl krikštas yra nieko vertas be Šventosios Dvasios dovanos? Džozefas Smitas sakė: „Yra skirtumas tarp Šventosios Dvasios ir Šventosios Dvasios dovanos“ (94 p.). Iš savo patirties pasakykite, kokias palaimas galime patirti turėdami Šventosios Dvasios dovaną.
Peržvelkite 94 puslapį ir 95 puslapio pradžią. Kodėl krikštijimo būdas yra esminis skirtumas tarp atkurtosios Bažnyčios ir kitų bažnyčių? Kodėl Šventosios Dvasios dovana yra esminis skirtumas? Kuria prasme „visi kiti skirtumai išplaukia iš Šventosios Dvasios dovanos“?
Išstudijuokite paskutinę skyriaus pastraipą (95 p.). Pagalvokite, kaip galite gyventi, kad būtumėte verti gauti ir atpažinti Šventosios Dvasios raginimus.

Giminingos Raštų ištraukos: Jono 15:26; Romiečiams 6:3–6; 2 Nefio 31:13; 3 Nefio 11:18–41; Moronio 8:1–23