Uolus dėl Kristaus reikalo

„Myliu Kristaus reikalą.“

Iš pranašo Džozefo Smito gyvenimo

1838 m. spalį konfliktas tarp Misūrio valst. šiaurėje gyvenusių šventųjų ir vietinių nedorėlių gaujų bei nereguliariosios kariuomenės pasiekė kritinį tašką. To mėnesio 27 dieną Misūrio gubernatorius Lilburnas V. Bogsas valstijos nereguliariosios kariuomenės vadui išdavė gėdingą įsaką: „Mormonai turi būti laikomi priešais ir privalo būti išnaikinti arba išvaryti iš valstijos, jei to reikia visuomenės gerovei. Jų smurtavimų neįmanoma apsakyti.“¹ Po trijų dienų didelis ginkluotas nereguliariosios kariuomenės būrys įkūrė stovyklą netoli Far Vesto, Misūrio valst., kur buvo vyriausioji Bažnyčios valdyba, ir pasiruošė pulti miestą.

Labai nerimaudami dėl pastarųjų dienų šventųjų saugumo, Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai spalio 31 d. sutiko susitikti su nereguliariosios kariuomenės karininkais ir vesti derybas dėl taikos. Tačiau priartėjus prie nereguliariosios kariuomenės stovyklos, pranašas ir jo bendražygiai buvo staiga suimti. Tada juos nuvedė į stovyklą, kur per lijundrą jie buvo priversti visą naktį gulėti ant šaltos žemės, kai tuo tarpu sargybiniai juos plūdo ir keikė. Kai karininkai nusprendė nugabenti belaisvius į Independensą, Misūrio valst., Džozefas ir jo bendražygiai maldavo, kad jiems leistų pasimatyti su savo šeimomis.

„Radau verkiančius savo žmoną ir vaikus, – rašė pranašas, – kurie baiminosi, kad mus nušovė tie, kurie buvo prisiekę mus nužudyti, ir kad jie daugiau manęs nebepamatys… Kas gali suvokti, ką tada jaučiau, taip plėšiamas nuo savo bendražygės ir palikdamas ją, apsuptą žmogaus pavidalo pabaisų, bei savo vaikus, nežinančius, kas rūpinsis jais; kai mane ketino nugabenti toli nuo jų, kad mano priešai galėtų mane sunaikinti, kai tik jiems tai pasirodys tinkama. Mano bendražygė verkė, vaikai laikėsi įsitvėrę manęs, kol sargybiniai kardais atstumė juos šalin.“²

Trumpai kalinti Independense, pranašas ir keletas kitų Bažnyčios vadovų buvo nugabenti į Ričmondą, Misūrio valst., kur juos surakintus vienas su kitu laikė sename ręstiniame name, stipriai saugodami. Pranašą apie tris savaites kalino Ričmonde, po to perkėlė į Liberčio kalėjimą, Misūrio valst. Nors aplinkybės buvo niūrios, netrukus po atvykimo į Ričmondą, pranašas rašė Emai: „Esame kalinami surakinti ir stipriai saugomi dėl Kristaus reikalo ir dėl nieko kito… Brolis [Džordžas V] Robinsonas prirakintas šalia manęs; jis atsidavusios širdies ir tvirto proto. Po to eina brolis [Laimanas] Vaitas, po to brolis [Sidnis] Rigdonas, tada Hairumas [Smitas], po to Parlis [P. Pratas], tada Amasa [Laimanas], – taip esame surakinti grandinėmis, ir taip pat nesibaigiančios meilės raiščiais. Esame gerai nusiteikę ir džiūgaujame, kad esame laikomi verti būti persekiojami dėl Kristaus reikalo.“³

Vieną iš tų šaltų, varginančių naktų, šie vyrai gulėjo ant grindų iki vėlyvo vidurnakčio, negalėdami užmigti, kadangi sargybiniai gyrėsi savo neseniai įvykdytais šventųjų užpuolimais, įskaitant plėšimus, prievartavimus ir žudymus. Vyresnysis Parlis P. Pratas pasakojo: „Klausiausi, kol taip pasišlykštėjau, buvau taip sukrėstas, pasibaisėjęs ir pasipiktinęs, kad vos laikiausi nepašokęs ant kojų ir nesudraudęs sargybinių; bet nieko nesakiau Džozefui ar kam nors kitam, nors gulėjau šalia jo ir žinojau, kad jis nemiega. Staiga jis atsistojo ir prakalbo griaustinio ar riaumojančio liūto balsu, ištardamas, kiek galiu prisiminti, tokius žodžius:

„NUTILKIT… Jėzaus Kristaus vardu aš sudraudžiu jus ir įsakau jums nutilti; negyvensiu daugiau nė minutės klausydamas tokios kalbos. Nustokite taip kalbėję, arba ŠIĄ PAT AKIMIRKĄ mirsite jūs arba aš!“

Jis liovėsi kalbėjęs. Jis stovėjo tiesus, šiurpinančiai didingas. Surakintas ir beginklis, tylus, ramus ir orus kaip angelas jis žiūrėjo į besigūžiančius sargybinius, kurių ginklai buvo nuleisti arba numesti ant žemės; kurių keliai drebėjo ir kurie traukdamiesi į kampą arba gūždamiesi prie jo kojų maldavo jo atleidimo ir tylėjo iki sargybos pasikeitimo.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Šaunieji džiugiai daro viską, ką gali, net sunkiais laikais.

1839 m. rugsėjo mėn., kai šventieji pradėjo sunkų Navū miesto, Ilinojaus valst., statybos darbą, pranašas rašė Bažnyčios nariui Kirtlande, Ohajo valst.: „Kas dėl Bažnyčios padėties čia, mums sekasi taip gerai, kaip tik realiai galima tikėtis… Čia jau susirinko gana daug šeimų; ir tikimės, kad taip tęsis ir toliau, ypač kada apklausę sužinojome, kad sergamumas čia buvo nedidesnis kaip įprasta, nepaisant patirtų išbandymų ir negandų. Pasikliaudami Dievo gailestingumu ir galia mūsų labui, tikimės toliau daryti viską, kas gera ir naudinga, net iki galo, idant kada ateisime būti pasverti svarstyklėmis, nebūtume pripažinti per lengvais.“⁵

1842 m. rugsėjį pranašas Bažnyčiai parašė tokius žodžius, vėliau užrašytus Doktrinos ir Sandorų 128:19, 22: „Dabar, ką gi mes girdime Evangelijoje, kurią gavome? Džiugesio balsą! Gailestingumo iš dangaus balsą; ir tiesos iš žemės balsą; gerąją naujieną mirusiesiems; džiugesio balsą gyviesiems ir mirusiesiems; didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną… Broliai, argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai; ir pirmyn, pirmyn į pergalę! Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai linksmos.“⁶

Apie Bažnyčios pažangą 1831 m. pranašas sakė: „Buvo aiškiai matyti, kad Viešpats teikė mums galios proporcingai darbui, kurį reikia padaryti, ir stiprybės pagal mums paskirtas lenktynes bei malonės ir pagalbos pagal mūsų poreikius.“⁷

Šaunieji myli Kristaus reikalą ir stengiasi išsiugdyti Kristaus savybes.

„Myliu Kristaus reikalą, dorumą, skaistumą bei teisų, pastovų elgesį ir šventą gyvenimą.“⁸

„Tikiu, jog turiu gyventi priešais Dievą dorai, teisiai ir šventai bei jaučiu, kad mano pareiga įtikinti visus žmones, kiek tai mano galioje, daryti tą patį, kad jie liautųsi elgtis piktai ir mokytųsi elgtis gerai bei savo nuodėmes pakeistų teisumu.“⁹

„Stiprindami savo tikėjimą kiekviena nauja gera savybe, puošiančia palaimintojo Jėzaus vaikus, maldos valandą galime melstis; galime mylėti savo artimą kaip save patį ir būti ištikimi sunkumuose, žinodami, kad dangaus karalystėje tokių atlygis yra didesnis. Kokia paguoda! Koks džiaugsmas! Noriu gyventi teisiojo gyvenimą ir gauti jam skirtą atlygį!

… Visuose dalykuose šventųjų tikslas turi būti teisumas, ir kai bus išleista [Doktrina ir Sandoros], jie supras, kad iš jų tikimasi didžių dalykų. Darykite gera ir vykdykite teisumą, žiūrėdami vien Dievo šlovės, ir pjausite atlygį, kai Viešpats atlygins kiekvienam pagal jo darbą… Jėzaus Kristaus vardu meldžiame jus gyventi vertai palaiminimų, kurie seks po daugelio suspaudimų, kad pasotintų sielas tų, kurie lieka ištikimi iki galo.“¹⁰

„Nuo šiol jumyse teviešpatauja ir tarpsta tiesa ir teisumas; visuose dalykuose būkite nuosaikūs; susilaikykite nuo girtuokliavimo, nuo keikimosi, visokios bedieviškos kalbos ir nuo visko, kas yra neteisu ir nešventa; taip pat nuo priešiškumo, neapykantos, godumo ir nuo visų nešventų troškimų. Būkite sąžiningi vienas su kitu, nes atrodo, kad kai kurie pristigo šių savybių ir kai kurie buvo negailestingi, o kiti pasirodė esą godūs… Tokių Dievas nekenčia, ir jiems ateis eilė pereiti sielvartą besisukant didžiajam ratui, nes jis sukasi ir niekas negali tam sutrukdyti. Sionė gyvuos, nors ir atrodytų, kad ji mirusi.“¹¹

„Leiskite man, kaip tam, kuris didžiai trokšta žmonių išgelbėjimo, priminti jums visiems su dievišku uolumu siekti dorumo, šventumo ir Viešpaties įsakymų. Būkite geri, būkite išmintingi, būkite teisingi, būkite pakantūs; o svarbiausia, būkite labdaringi, visuomet dosnūs gerų darbų. Ir tebūna su jumis visais sveikata, ramybė ir Dievo, mūsų Tėvo, meilė bei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė – tokia yra nuoširdi jūsų atsidavusio brolio ir draugo nesibaigiančioje Evangelijoje malda.“¹²

„Būkite romūs ir nusižeminę, teisūs ir tyri; už pikta atmokėkite geru… Visose gyvenimo aplinkybėse būkite nuolankūs ir kantrūs; tada mūsų pergalė bus šlovingesnė.“¹³

„Norėtume primygtinai paraginti savo brolius būti nuolankius ir pamaldžius, elgtis, kaip iš tikrųjų dera šviesos ir dienos vaikams, kad jie turėtų malonės atsispirti kiekvienai pagundai ir įveikti kiekvieną blogį garbingu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“¹⁴

Šaunieji stengiasi tobulinti save šiame gyvenime.

„Suvokimas, kad kiekvienas turi gauti pagal savo stropumą ir atkaklumą vynuogyne, kiekvieną pašauktąjį būti šios gerosios naujienos tarnu turėtų įkvėpti taip ugdyti savo talentą, kad jis galėtų gauti kitus talentus, idant Viešpats, atsisėdęs gauti apyskaitos apie savo tarnų elgesį, galėtų pasakyti: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ [Mato 25:21.] …

Visiškai niekas neturėtų sulaikyti mūsų nuo siekimo užsitarnauti palankumą Dievo akyse, pagal Jo dievišką reikalavimą. Žmonės neretai užmiršta, kad būtent iš dangaus jie gauna kiekvieną palaimą, kuria jiems leista mėgautis, ir kad reikės atsiskaityti, kaip jie panaudojo kiekvieną jiems suteiktą galimybę. Broliai, jūs žinote, kad Gelbėtojo palyginime apie prievaizdus, šeimininkas, pasikvietęs savo tarnus, davė jiems talentų, kad galėtų verstis, kol jis bus trumpam išvykęs, o grįžęs pasišaukė juos apyskaitai [žr. Mato 25:14–30]. Taip yra ir dabar. Mūsų Šeimininkas išvykęs tik trumpam, o sugrįžęs Jis pasišauks kiekvieną pateikti ataskaitą; ir kam buvo duoti penki talentai, bus pareikalauta dešimt; o tas, kuris neatnešė naudos, bus išmestas lauk, kaip nenaudingas tarnas, kai tuo tarpu ištikimieji džiaugsis nesibaigiančia pagarba. Todėl mes karštai meldžiame mūsų Tėvo malonės jums per Jo Sūnų Jėzų Kristų, kad nepasiduotumėte gundymo valandą ir nepalūžtumėte persekiojimo metu.“¹⁵

„Gavę šį pamokymą, jūs patys esate atsakingi už savo nuodėmes; tai trokština garbė – taip elgtis mūsų dangiškojo Tėvo akivaizdoje, kad išsigelbėtumėte; visi esame atsakingi prieš Dievą už tai, kiek naudingai panaudojome tą šviesą ir išmintį, kurią Viešpats suteikė mums, kad išsigelbėtume.“¹⁶

Šaunieji ištikimai ištveria iki galo ir gaus celestialinės šlovės karūną.

„Pasitikime Dievu ir esame pasiryžę, Jo malonei padedant, remti šį reikalą ir išsilaikyti ištikimi iki galo, kad galėtume būti karūnuoti celestialinės šlovės karūnomis ir įeiti į atilsį, paruoštą Dievo vaikams.“¹⁷

„Kovokite gerą tikėjimo kovą, kad pelnytumėte karūną, kuri atidėta tiems, kurie išlieka ištikimi iki išbandymo pabaigos [žr. 2 Timotiejui 4:7–8]. Todėl tvirtai laikykitės to, ką taip dosniai gavote iš Dievo rankos, kad atėjus atgaivos laikams nepasirodytumėte dirbę bergždžiai, bet kad galėtumėte pasiilsėti nuo visų savo darbų ir patirti džiaugsmo pilnatvę Dievo karalystėje.“¹⁸

„Negalite būti per geri. Kantrybė yra dangiška, paklusnumas yra taurus, atleidimas yra maloningas, ir išaukštinimas yra dieviškas; ir tas, kuris išlieka ištikimas iki galo, jokiu būdu nepraras savo atpildo. Geras žmogus viską ištvers, kad pagerbtų Kristų, ir netgi atsisakys viso pasaulio ir visko, kas jame, kad išgelbėtų savo sielą.“¹⁹

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Perskaitykite pasakojimą 339 p. apie tai, kaip Džozefas Smitas sudraudė sargybinius. Kokius jausmus šis pasakojimas sukėlė jums apie Džozefą Smitą?
Džozefas Smitas kalbėjo, kad Evangelija yra „džiugesio balsas“, ir sakė: „Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai linksmos“ (340 p.). Kokiomis prasmėmis mūsų Evangelijos pažinimas gali padėti mums džiūgauti ir būti nepaprastai linksmiems net sunkių išmėginimų laikais?
Perskaitykite trečiąją 340 puslapio pastraipą. Ką, jūsų manymu, reiškia gauti „galios proporcingai darbui“? Kokiais pavyzdžiais galite iliustruoti šią tiesą?
Peržvelkite ketvirtąją 340 puslapio pastraipą. Kokių savybių tikitės iš žmogaus, sakančio, kad jis „myli Kristaus reikalą“? (Kai kurių pavyzdžių rasite 340–342 puslapiuose.)
Studijuodami 342 puslapyje pateiktą pranašo Džozefo patarimą, pagalvokite, ką reikėtų patobulinti savo gyvenime. Nuspręskite, ką padarysite, prisiimdami atsakomybę už tą tobulėjimą.
Peržvelkite dvi paskutines skyriaus pastraipas (343 p.). Kokie atpildai laukia tų, kurie „kovoja gerą tikėjimo kovą“? Kaip kai kurie žmonės bando įtikinti mus nebūti per daug gerais? Koks galėtų būti mūsų atsakas į tokį spaudimą?

Giminingos Raštų ištraukos: Pakartoto įstatymo 31:6; 2 Timotiejui 1:7–8; 2 Nefio 31:19–20; Mozijo 5:15; DS 59:23