Atverti akis, kad matytų
Šventosios Dvasios galia Kristus padės mums pamatyti save ir kitus taip, kaip mato Jis.
Matyti Dievo ranką
Man patinka Senojo Testamento pasakojimas apie pranašui Eliziejui tarnavusį vaikiną. Vieną ankstyvą rytą jaunuolis nubudo ir pamatė, kad miestas apsuptas didelės armijos, ketinančios juos sunaikinti. Jis nubėgo pas Eliziejų: „Vargas, mano šeimininke! Ką dabar darysime?“
Eliziejus atsakė: „Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais.“
Eliziejus žinojo, kad jaunuoliui reikėjo daugiau nei raminančio patikinimo, jam reikėjo vizijos. Tad „Eliziejus meldėsi: „Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų.“ Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų.“ 1
Gali būti, kad kada nors jums, kaip tam tarnui, bus sunku matyti Dievo darbus savo gyvenime, kai jūs jausitės tarsi būtumėte apguloje, kai jus parklupdo mirtingojo gyvenimo išbandymai. Laukite ir pasitikėkite Dievu ir Jo laiku, nes Jo širdžiai galite patikėti savąją. Tačiau iš to galime pasimokyti dar vieno dalyko. Mano brangūs broliai ir seserys, jūs taip pat galite melsti Viešpatį atverti jūsų akis, kad matytumėte tai, ko paprastai nematote.
Matyti save, kaip mus mato Dievas
Galbūt mums svarbiausia aiškiai pamatyti tai, kas yra Dievas ir kas mes iš tikrųjų esame: dangiškųjų gimdytojų sūnūs ir dukterys, turintys dievišką prigimtį ir amžiną paskirtį. 2 Prašykite Dievo, kad apreikštų jums šias tiesas ir tai, kaip jus mato Jis. Kuo labiau, iki sielos gelmių, suprasite savo tikrąją tapatybę ir tikslą, tuo labiau tai veiks viską jūsų gyvenime.
Matyti kitus
Kai suprantame, kaip mus mato Dievas, tai padeda mums kitus pamatyti taip, kaip mato Jis. Laikraščio redaktorius Deividas Bruksas pasakė: „Daugelis mūsų visuomenės didžiųjų problemų kyla dėl to, kad žmonės nesijaučia matomi ir žinomi. […] Yra esminė […] savybė, kurią visi turime ugdyti: gebėti matyti kito gelmes ir atsiverti taip, kad kiti matytų jūsų gelmes.“ 3
Jėzus Kristus mato žmonių gelmes. Jis mato žmones, jų poreikius ir tai, kuo jie gali tapti. Kai kiti matė žvejus, nusidėjėlius ar muitininkus, Jėzus matė mokinius, kai kiti matė demonų apsėstą vyrą, Jėzus nekreipė dėmesio į jo elgesį, bet atkreipė dėmesį į tą žmogų ir jį pagydė. 4
Net savo užimtame gyvenime galime sekti Jėzaus pavyzdžiu ir matyti žmones: jų poreikius, tikėjimą, kančias ir tai, kuo jie gali tapti. 5
Kai meldžiuosi Viešpačiui, kad atvertų man akis pamatyti tai, ko paprastai galėčiau nepamatyti, dažnai užduodu du klausimus: „Ką iš to, ką darau, turėčiau liautis daryti?“ ir „Ko nedarau, bet turėčiau imti daryti?“, ir atidžiai stebiu kylančius pojūčius 6
Prieš keletą mėnesių per sakramento susirinkimą uždaviau sau šiuos klausimus ir buvau nustebinta atėjusių įžvalgų. „Liaukis spoksoti į telefoną, kai lauki eilėje.“ Tikrinti telefoną stovint eilėje tapo beveik automatiniu įpročiu. Maniau, kad tai puikus laikas daryti kelis darbus tuo pačiu metu: patikrinti el. laiškus, akimis perbėgti antraštes ar perversti socialinius kanalus.
Kitą rytą parduotuvėje stovėjau ilgoje eilėje. Išsitraukiau telefoną, o tada prisiminiau gautą įžvalgą. Įsidėjau telefoną ir apsižvalgiau aplink. Pamačiau prieš save stovintį vyresnio amžiaus vyrą. Jo vežimėlis, kuriame buvo kelios kačių maisto skardinės, atrodė tuščias. Jaučiausi šiek tiek nejaukiai, tačiau pasakiau kai ką tikrai protingo: „Matau, turite katę.“ Jis pasakė, kad artinasi audra, tad nenori būti užkluptas be maisto katėms. Šiek tiek šnektelėjome ir tada jis man pasakė: „Žinote, niekam šito nesakiau, bet šiandien mano gimtadienis.“ Mano širdis suspurdėjo. Palinkėjau jam džiugaus gimtadienio, o pati sau tyliai sukalbėjau dėkingumo maldą, kad netikrinau savo telefono ir nepraleidau galimybės išties pamatyti ir užmegzti ryšį su kitu žmogumi, kuriam to reikėjo.
Visai nenoriu būti kaip kunigas ar levitas pakeliui į Jerichą, kaip kas nors, kas tik žvilgteli ir praeina pro šalį. 7 Bet, manau, labai dažnai tokia esu.
Matyti Dievo man skirtą pavedimą
Neseniai iš merginos vardu Rozlina gavau vertingą pamoką apie žmogaus gelmių matymą.
Istoriją papasakojo mano draugė, kuri buvo sugniuždyta, kai jos vyras išsikraustė po 20-ies santuokos metų. Kadangi jos vaikai paeiliui būdavo tai su ja, tai su tėčiu, mintis lankytis bažnyčioje vienai atrodė bauginanti. Ji pasakojo:
„Bažnyčioje, kurioje šeima yra be galo svarbi, gali būti skausminga sėdėti vienai. Pirmą sekmadienį įeidama meldžiausi, kad tik niekas manęs nepakalbintų. Aš vos laikiausi pati ir ašaros galėjo prasiveržti bet kurią sekundę. Atsisėdau savo įprastoje vietoje tikėdamasi, kad niekas nepastebės, koks tuščias atrodo suolas.
Viena apylinkės mergina atsisuko ir pažvelgė į mane. Apsimestinai nusišypsojau. Ji nusišypsojo man. Jos veide pamačiau susirūpinimą. Tyliai meldžiausi, kad tik ji neprieitų pakalbėti su manimi: neturėjau nieko gero pasakyti ir žinojau, kad pradėsiu verkti. Nuleidau žvilgsnį į savo kelius ir vengiau akių kontakto.
Visą valandą vis pastebėdavau ją žvilgčiojant į mane. Vos pasibaigus susirinkimui ji priėjo tiesiai prie manęs. „Labas, Rozlina“, – sušnibždėjau. Ji apkabino mane ir pasakė: „Sese Smit, matau, kad šiandien jums bloga diena. Man taip gaila. Myliu jus.“ Kaip ir tikėjausi, ašaros pasruvo vos tik ji vėl apkabino mane. Tačiau nueidama pamaniau: „Galbūt galiausiai man pavyks.“
Likusią tų metų dalį kiekvieną sekmadienį ta maloni daugiau nei perpus jaunesnė už mane šešiolikmetė prieidavo, apkabindavo ir paklausdavo: „Kaip jums sekasi?“ Tai labai pakeitė mano nuomonę apie lankymąsi bažnyčioje. Tiesą sakant, pradėjau kliautis tais apkabinimais. Kažkas pastebėjo mane. Kažkas žinojo, kad aš esu. Kažkam rūpėjo.“
Kaip ir visos Tėvo dosniai duodamos dovanos, gebėjimas matyti esmę reikalauja, kad prašytume Jo, o tada veiktume. Prašytume pamatyti kitus taip, kaip Jis mato Savo tikruosius sūnus ir dukteris, turinčius begalinį ir dievišką potencialą. Tada, pagal įkvėpimą, mylint, tarnaujant ir patvirtinant jų vertę bei potencialą veikti. Kai tai taps mūsų gyvenimo modeliu, pastebėsime, kad tampame tikrais Jėzaus Kristaus pasekėjais 8 . Kiti galės patikėti mūsų širdžiai savąją. Šiame modelyje taip pat atrasime savo pačių tikrąją tapatybę ir tikslą.
Mano draugė prisiminė dar vieną nutikimą, kai viena sėdėjo ant to paties tuščio suolo svarstydama, ar 20 metų trukusios pastangos gyventi pagal Evangeliją savo namuose buvo perniek. Jai reikėjo daugiau nei raminančio patikinimo, jai reikėjo vizijos. Ji jautė širdį veriantį klausimą: „Kodėl visa tai darei? Ar darei tai dėl atlygio, dėl aplinkinių pagyrų ar dėl trokštamo rezultato?“ Ji minutėlę sudvejojo, ištyrė savo širdį ir tik tada galėjo tvirtai atsakyti: „Viską dariau, nes myliu Gelbėtoją. Ir myliu Evangeliją.“ Viešpats atvėrė jai akis ir padėjo pamatyti. Ši paprasta, bet galinga vizijos permaina padėjo jai nepaisant aplinkybių eiti į priekį su tikėjimu Kristumi.
Liudiju, kad Jėzus Kristus mus myli ir gali atverti mūsų akis, kad matytume, net tada, kai sunku, net tada, kai esame pervargę, net tada, kai esame vieniši, ir net tada, kai rezultatai nėra tokie, kokių vylėmės. Per Savo malonę Jis palaimins mus ir padidins mūsų gebėjimus. Šventosios Dvasios galia Kristus padės mums pamatyti save ir pamatyti kitus taip, kaip mato Jis. Jo padedami sugebėsime atskirti, ko labiausiai reikia. Galime pradėti matyti Viešpaties ranką, veikiančią paprastas mūsų gyvenimo smulkmenas ir per jas, – pamatyti esmę.
Ir tada, tą didžiąją dieną, „kada jis pasirodys, bū[si]me tokie kaip Jis, kadangi [mes] matysime Jį tokį, koks Jis yra; idant turėtume šitą viltį“ 9 meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.