“61 skyrius: Mormonų batalionas: 1846 birželis–1847 liepa,” Doktrinos ir Sandorų istorijos (2002), 218–22
“61 skyrius,” Doktrinos ir Sandorų istorijos, 218–22
61 skyrius
Mormonų batalionas
(1846 birželis–1847 liepa)
Šventieji buvo apsistoję Kaunsel Blafse. Pas Brigamą Jangą atvyko Jungtinių Valstijų armijos kapitonas. Jis buvo vardu kapitonas Alenas.
Kapitonas Alenas ir Jungtinių Valstijų prezidentas norėjo, kad į armiją ateitų tarnauti penki šimtai vyrų. Brigamas Jangas atsakė, jog šventieji darys tai, ko nori prezidentas.
Kapitonas Alenas pakalbėjo su vyrais, ir penki šimtai iš jų stojo tarnauti į armiją. Jie buvo pavadinti Mormonų batalionu. Kartais Bažnyčios nariai vadinami mormonais, nes jie tiki Mormono knyga.
Brigamas Jangas prisakė vyrams būti geriausiais armijos kariais. Jie turi pasiimti su savimi Bibliją ir Mormono knygą. Jie turi būti švarūs, tvarkingi ir mandagūs. Jiems negalima keiktis ir lošti kortomis. Brigamas Jangas liepė vyrams laikytis Dievo įsakymų. Tada jiems nereikės nieko žudyti.
Mormonų batalionas patraukė su kapitonu Alenu. Šventieji juos išlydėjo liūdnai. Vyrų taip reikėjo keliaujant į Vakarus. Jie nenorėjo leisti vyrų kovoti, bet žinojo, kad kareiviams bus sumokėta. Pinigai galės padėti šventiesiems.
Mormonų batalionas patraukė į pietus. Kai kurie bataliono kareiviai vyko su šeimomis. Kelionė buvo labai sunki. Visą kelią reikėjo eiti pėsčiomis.
Keliai buvo labai blogi. Kartais vežimai giliai įklimpdavo į smėlį. Trūko geriamo vandens. Nebuvo medžių, kurie suteiktų pavėsį. Žmonės sirgo. Vežimuose važiavo tik ligoniai.
Kapitonas Alenas nusprendė sergančius kareivius, moteris ir vaikus palikti Kolorado valstijoje. Jie apsistojo Pueblo mieste. Kareiviams užmokėjo už buvimą armijoje. Kai kurie susirgę kareiviai pasiuntė pinigus savo šeimoms į Kaunsel Blafsą. Jie siuntė pinigus Navū šventiesiems ir misionieriams.
Bataliono kareiviai žygiavo toliau. Kartais jie nežinodavo, kokiomis vietomis keliauja. Jiems tekdavo kasti smėlyje gilius šulinius, kad rastų vandens. Vanduo buvo neskanus. Kareiviams trūko maisto. Nebuvo malkų laužams, vyrams tekdavo deginti žolę.
Pakeliui kareiviai sutikdavo indėnų ir kitų žmonių, kurie turėjo maisto. Kareiviai neturėjo pinigų maistui pirkti. Jie atiduodavo indėnams kai kuriuos savo rūbus. Mainais šie duodavo kareiviams maisto.
Mormonų batalionas traukė į vakarus. Jie priėjo labai stačius kalnus. Vyrai turėjo pririšti prie vežimų virves ir traukti juos į kalną. Taip jie perkopė kalnus ir nusileido kitoje pusėje.
Vieną dieną kareiviai pamatė keletą laukinių jaučių. Jaučiai puolė kareivius. Kareiviams teko nuo jų gintis. Galų gale jie nuvijo jaučius. Bet vienas žmogus buvo sužeistas. Jis ilgą laiką negalėjo vaikščioti.
Pagaliau Mormonų batalionas priėjo Ramųjį vandenyną. Buvo 1847 metų sausio 29 diena. Vyrai buvo labai pavargę. Jų rūbai buvo sudriskę. Bet žmonės džiaugėsi, kad ilgas žygis baigėsi.
Kareiviams užmokėjo už tarnybą armijoje. Jiems daugiau nebereikėjo tarnauti. Vyrai galėjo grįžti namo į šeimas.
Kai kurie žmonės pasiliko Kalifornijoje. Bet dauguma iškeliavo į Uolėtuosius kalnus pas kitus šventuosius, kurie atvyko ten iš Kaunsel Blafso.