“46 skyrius:Džozefas Smitas Liberčio kalėjime: 1839 kovas,” Doktrinos ir Sandorų istorijos (2002), 172–74
“46 skyrius,” Doktrinos ir Sandorų istorijos, 172–74
46 skyrius
Džozefas Smitas Liberčio kalėjime
(1839 kovas)
Džozefas Smitas ir jo draugai daug dienų praleido kalėjime. Paskui juos perkėlė į kitą kalėjimą. Jis buvo Libertyje, Misurio valstijoje.
Liberčio kalėjimas buvo šaltas ir purvinas. Džozefas ir jo draugai daug kentėjo. Kartais juos surakindavo grandinėmis. Jie turėjo miegoti ant grindų.
Maistas buvo blogas. Kartais jis būdavo užnuodytas ir jie susirgdavo.
Džozefui buvo liūdna. Jis ir jo draugai jau daug laiko praleido kalėjime. Džozefas nežinojo, ar juos iš viso paleis. Jis jaudinosi dėl Bažnyčios.
Džozefas meldėsi Dangiškajam Tėvui. Jis klausė, kiek dar šventiesiems reikės kentėti, prašė Dangiškąjį Tėvą padėti, prašė, kad jų priešai būtų nubausti.
Jėzus pasakė Džozefui, kad jam nebeilgai reikės kentėti. Jis liepė Džozefui būti drąsiam. Tada Dievas jį laimins. Jėzus pasakė, kad netrukus Džozefas vėl bus su savo draugais. Džozefo draugai jį myli ir džiaugsis matydami.
Jėzus žinojo, ką padarė banditai. Jis prižadėjo Džozefui juos nubausti. Piktieji žmonės niekada neturės kunigystės. Jos neturės ir jų vaikai. Nedorėliai kentės ir mirs.
Jėzus pasakė, kad šventieji patirs daug gero. Niekas nesukliudys Dievui juos laiminti. Šventoji Dvasia atskleis jiems nuostabių dalykų apie Dievo galią. Jie sužinos apie dangų ir žemę.
Jėzus liepė Džozefui nebijoti kančių. Džozefui nereikia jaudintis ir rūpintis. Jėzus pasakė, kad rūpesčiai yra mūsų pačių labui. Jie padeda mums mokytis. Jėzus yra kentėjęs daugiau, negu kas kitas.