Atsivertimo Istorijos Iš Ukrainos Misijos
Kaip aš radau ramybę Kristuje
Apie Dievą man pasakojo šeimos nariai – mano mama ir močiutė. Lankydamasi pas močiutę girdėdavau ją skaitant Bibliją. Mano motinai buvo priekaištaujama, kad jos motina tikėjo Dievą. Tuo metu tikintieji bijojo atvirai lankytis bažnyčioje. Namie mama apie Dievą kalbėdavo atsargiai.
Užaugusi palikau tėvų namus ir persikėliau į kitą miestą. Kartais lankydavausi ortodoksų bažnyčioje, nes jaučiau poreikį bendrauti su Dievu. Žiūrėdavau į ikonas, degdavau žvakes ir maniau, kad taip bendraujama su Dievu.
Gyvendami dvidešimtojo amžiaus devyniasdešimtaisiais patyrėme daug nerimo ir sąmyšio. Patyrėme visuomenės pagrindo sunaikinimą. Šalyje viešpatavo ekonominė krizė. Netekome įprastų socialinių ryšių, darbo, konstitucinių garantijų ir vidinės ramybės.
Vieną 1997-ųjų žiemos vakarą mus aplankė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriai. Misionieriai paliudijo, kad Jėzus Kristus gyvas ir mus myli. Širdyje pajutau šilumą ir ramybę.
Per misionierius įgijau liudijimą, kad Jėzus yra Kristus, ir priėmiau Viešpaties kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“ (Mato 11:28).
Problemos šeimoje, finansinis nesaugumas, mano ir vaikų ligos kėlė man daug streso. Ieškodama pusiausvyros gyvenime pasiklioviau Viešpačiu.
Jėzus vedė mane pro išorinio pasaulio neramumus. Kartais patiriami sunkumai atrodė nepakeliami. Visgi buvau ne viena, nes Viešpats buvo šalia.
Ieškodama paguodos Raštuose, radau pasakojimą apie Mokytoją ir Jo mokinius, atsidūrusius audringoje jūroje. „Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu“ (Morkaus 4:37–39).
Žinau, kad Kristus turi galią nuraminti visokiausias audras – tiek jūroje, tiek mūsų gyvenime. Jėzus darė, ką galėjo, kad paguostų Savo mylimus mokinius.
Viešpats išmokė mane ieškoti ramybės – vidinės ramybės. Mintyse, baiminantis dėl ateities ir prisimenant praeitį, neįmanoma rasti nei tylos, nei ramybės. Patiriant tiek daug nerimo ir emocinės suirutės, yra galybė priežasčių neatleisti, įsižeisti ar teisti kitus. Kai mūsų siela ilsisi, galime įžvelgti, kad visa tai laikina.
Prieš pat nukryžiavimą Kristus mums padovanojo ramybę: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jono 14:27).
Tam, kad gautume Kristaus ramybę, turime patirti vidinę ramybę. Tuomet esame pasiruošę priimti Dievo valią, Dievo žodį ir Dievo meilę. Tyloje auga mūsų pasitikėjimas Viešpačiu. Tyloje galime atsiverti, nors ir patiriame nusivylimų. Tyloje galime atgailauti. Tyloje ir atgailaujant mūsų širdis pripildo Šventoji Dvasia ir begalinė Dievo meilė. Tuomet ateina ramybė. Ta ramybė, kurią mums paliko Jėzus.
Žinau, kad dvasios ramybė ateina iš Viešpaties Jėzaus Kristaus. Žinau, kad Kristus geba nuraminti visas mūsų gyvenimo audras. Žinau, kad po audros visuomet būna visiška ramybė. Žinau, kad tyla ir širdies harmonija ateina per tikėjimą Dievu.