Kai dainuoja tėtis
Marija Oka
Kalifornija, JAV
Aleno Garnso iliustracija
Kai mane ištiko priepuolis, Honolulu misijoje, Havajuose, JAV, buvau pratarnavusi vos keturis su puse mėnesių. Man diagnozavo epilepsiją. Per kitus mėnesius teko lankytis ligoninėse, atlikti begalę tyrimų ir pradėti vartoti naujus vaistus, kurie sukeldavo varginantį šalutinį poveikį.
Iki to laiko buvau taip susitelkusi į misionierišką darbą, kad beveik nejaučiau namų ilgesio, bet nuo pirmojo priepuolio man ėmė verti širdį. Ėmiau pasiilgti tėvų ir jaučiausi vieniša, nors mane supo nuostabūs rūpestingi žmonės. Nenorėjau grįžti namo, bet norėjau jausti ramybę.
Misijos prezidentui leidus apie vaistus telefonu pakalbėjau su tėvais. Mano tėtis, kuriam ką tik pavyko pasiekti viso gyvenimo tikslą patekti į Šventyklos aikštės Tabernakulio chorą, patikino mane, kad per visuotinę konferenciją, kuri prasidės kitą dieną, dainuos man iš visos širdies.
Kitą rytą karštai meldžiausi prašydama taip trokštamos ramybės. Anksčiau per visuotines konferencijas buvau gavusi atsakymus į konkrečius klausimus ir tikėjausi, kad vėl būsiu vedama. Konferencijai prasidėjus choras užgiedojo „Mielas vaike, Dievas stebi“ (Giesmės, 45). Per pirmą minutę televizoriaus ekrane išvydau savo tėtį. Jo veidas išbuvo ekrane gana ilgai.
Mane apėmė nuostabus ramybės jausmas ir akis užplūdo ašaros. Žinojau, kad Dievas mane myli. Jis žinojo, ko tiksliai man tą dieną reikėjo – paprasto patikinimo, kad Jis šalia ir žino apie mane. Pajutau meilę Dievui ir iš jos kylančią meilę savo šeimai, porininkėms ir savo misijos prezidentui. Vietoj naštos pajutau galimybę augti ir artėti prie Viešpaties.
Mano sveikatos problemos niekur nedingo. Vis vien teko misiją pabaigti anksčiau, bet žinojau, kad Dievas yra ir kad Jis mane myli. Tas įsitikinimas padėjo man iškęsti daugybę širdgėlos akimirkų ir tamsiausiomis gyvenimo valandomis suteikė man viltį. Gal kiti pasakys, kad tai sutapimas, bet aš žinau, kad pamačiusi tėtį, dainuojantį apie Dievo meilę, patyriau nedidelį stebuklą tada, kai man jo reikėjo.