„Tai yra tai!“
Ričardsas Dž. Andersonas
Juta, JAV
Džono Kačiko iliustracija
Vieną žiemos vakarą grįžau namo vėlai po pokalbių, kuriuos, kaip vyskupas, turėjau pravesti. Buvau išsekęs. Ištisas savaites darbe buvo daug įtampos, o dėl pareigų šeimoje ir bažnyčioje jaučiau, kad nepajėgiu visko aprėpti.
Tą vakarą turėjau suremontuoti automobilį, kad kitą rytą galėčiau juo vykti į darbą. Apsirengęs darbo drabužiais vyskupo vaidmenį pakeičiau į mechaniko. Atsiguliau po automobiliu ant šaltų garažo grindų ir ėmiausi darbo. Kodėl po sunkaus visos dienos darbo, sušalęs ir pavargęs turiu dar žaloti savo krumplius? Buvau beprarandąs kantrybę ir maldoje Dangiškajam Tėvui ėmiau skųstis ir prašyti pagalbos.
„Jei įmanoma, ar galėtum man truputį padėti? – meldžiau aš. – Iš visų jėgų stengiuosi būti geras tėvas, vyras ir vyskupas ir laikytis įsakymų. Ar nebūtų geriau, kad galėčiau atsipūsti? Prašau, padėk man užbaigti, kad galėčiau eiti miegoti.“
Staiga mano mintyse nuskambėjo trys aiškūs žodžiai: „Tai yra tai!“
„Kas?“ – paklausiau aš.
Vėl išgirdau žodžius: „Tai yra tai!“
Kai trečią kartą išgirdau „tai yra tai!“, pradėjau pamažu suprasti. Tie žodžiai buvo žinia mano dvasiai. Antrasis „tai“ reiškė mirtingąjį gyvenimą, o aš dabar patyriau augimą, skirtą padėti man tapti tuo, kuo Dangiškasis Tėvas nori, kad tapčiau. Tarsi Dvasia būtų sakiusi man: „Ar tikėjaisi, kad ši žemiška kelionė praeis be sunkumų?“ Kai pakilau nuo tų stingdančių cemento grindų, buvau kitas žmogus.
Sunkumus galima laikyti Dangiškojo Tėvo dovanomis – tai priklauso nuo to, kaip į juos reaguosime. Jis suteikia mums galimybę susidurti su išbandymais, kad išmoktume gręžtis į Jį. Kai tai darome, esame laiminami galimybe mokytis ir augti dvasiškai.
Trys žodžiai, išgirsti tą šaltą vakarą gulint ant betoninių garažo grindų, laimino mane daugiau kaip 35 metus. Labai stengiuosi neprarasti galimybės mokytis iš kiekvieno išmėginimo. Juos laikau galimybėmis išmokti to, ko kitaip negalėčiau išmokti.