Mūsų namai, mūsų šeima
Mūsų sūnus yra Dangiškojo Tėvo sūnus
Autorė gyvena Arizonos valst., JAV.
Mano protą pasiekė ne mano pačios žodžiai: „Manai, kad myli jį labiau nei Aš?“
Autorės ir jos sūnaus nuotrauka
Mūsų mielas sūnelis Heidenas šį pasaulį išvydo pamėlęs, nekvėpuodamas ir vos gyvas. Jis neverkė. Nejudėjo.
Gydytojams ir slaugėms bėgiojant po palatą supratau, kad kažkas labai negerai. Mano vyras su mano tėvu greitai suteikė Heidenui kunigystės palaiminimą ir jis buvo skubiai nuvežtas į reanimacijos skyrių. Netrukus jam nustatė retą sveikatos sutrikimą. Per kelias dienas jam atliko keletą širdies operacijų.
Dėl stebuklingos kunigystės palaiminimų, pasninko ir maldų galios Heidenas įveikė visus sunkumus ir išgyveno. Be galo džiaugėmės, kai parvežėme sūnų namo ir kartu pradėjome naują gyvenimą.
Heidenas į mūsų gyvenimą įnešė nepamatuojamą džiaugsmą. Mes jį branginome ir nepaprastai mylėjome. Bet laikui bėgant, aš ėmiau nerimauti, kad jis vystosi ne taip, kaip turėtų. Nors specialistai mus patikino, kad galiausiai jis pasivys kitus, stengdamasi padėti sūnui buvau kamuojama įkyraus nerimo.
Mudu su vyru mokėmės, kad sužinotume kuo daugiau apie Heideno ligą. Darėme viską, ką liepė gydytojai. Bet pažangos nebuvo.
Buvau pavargusi ir nusivylusi. Meldžiau Dangiškojo Tėvo, kad padėtų rasti žmogų, galintį padėti Heidenui, bet pagalbos nesulaukiau. Heideno būklė blogėjo. Jam prasidėjo traukuliai. Išsigandome. Manėme, kad prarasime jį.
Vieną vėlyvą vakarą ieškojau atsakymų. Parašiau Heidenui laišką. Jame pasakiau, kaip stipriai jį myliu ir kaip stengiuosi palengvinti jo gyvenimą. Pažadėjau, kad likusį savo gyvenimą stengsiuosi jam parūpinti reikiamą pagalbą.
Mane trumpam užvaldė neviltis ir nežinia. Parklupau ant kelių ir klausiau Dangiškojo tėvo: „Kodėl?“ Maniau, kad Jis davė man Heideną, nes žinojo, kad neatlyšiu bandydama padėti savo sūnui. Tai kodėl negaunu atsakymų? Kodėl kiekvienas naujas gydytojas ir naujas gydymo metodas veda į aklavietę? Negi Dangiškasis Tėvas nemyli Heideno?
Niekada nepamiršiu tos akimirkos. Staiga mane užplūdo nenusakomas meilės jausmas. Mano protą pasiekė ne mano pačios žodžiai: „Džerlyn, manai, kad myli jį labiau nei Aš?“
Sustingau. Laikas sustojo. Ašaros pasipylė mano veidu – ne iš nusivylimo kaip anksčiau, bet iš vilties, supratimo ir meilės.
Tą akimirką viskas pasikeitė. Mano širdis sušvelnėjo. Pasikeitė klausimai. Dabar žinojau, kad Dangiškasis Tėvas myli Heideną tobula meile. Heidenas čia buvo atsiųstas kūne, kuris tiko jo poreikiams ir galimybėms augti ir mokytis. Jis, kaip ir kiekvienas iš mūsų, gavo unikalų sugebėjimų ir išbandymų rinkinį. Supratau, kad neįgalūs vaikai yra brangūs ir mylimi Dangiškojo Tėvo vaikai, čia, žemėje, atliekantys ypatingą misiją.
Mes su vyru nuolat gauname atsakymus ir palaimas, bet jie ateina ne mūsų, o Viešpaties numatytu laiku. Buvome nukreipti prie tinkamų knygų, terapijų, mokyklų ir mokytojų, skirtų padėti Heidenui šiame mirtingame gyvenime. Stengiamės atrasti kelią, kurį Heidenui nutiesė Dangiškasis Tėvas, o ne kelią, kuriuo patys norėjome, kad jis eitų. Darome viską, ką galime, kad Heidenas pasiektų savo dangišką potencialą ir gyventų Dangiškojo Tėvo jam paruoštą gyvenimą. Mūsų supratimas apie Dangiškojo Tėvo planą dabar, kai suprantame, kad Heidenas buvo Jo prieš tai, kai tapo mūsų, daug aiškesnis.