Krašto prezidentūros žinia
Kristaus Išpirkimas
Teko sutikti žmonių, kurie mano, kad „Kristaus epocha praėjo ir prasidėjo naujas evoliucijos etapas. Tai, ką Kristus paliko, ir taip jau yra teisinga elgesio normų sistema visuomenėje; Jo išdėstyti pamokymai ir įsakymai puikūs, bet mes judame toliau.“ Ir kaip tik tą akimirką pagalvojau apie Velykas ir ką iš tikrųjų reiškia Gelbėtojo prisikėlimas.
Nuo vaikystės prisimename šią šventę – šviesią pavasario dieną su Velykų pyragais, spalvotais kiaušiniais, šypsenomis, prisiminimais apie protėvius ir žodžiais „Kristus prisikėlė!“
Tikiu, kad Kristus prisikėlė: Jis numirė ir trečią dieną prisikėlė iš mirusiųjų. Dėl Jo prisikėlimo žinau, kad gyvensiu su savo šeima amžinai. Giesmėje „O, kokias širdies giesmes“ (angl. „Oh, What Songs of the Heart“) yra tokie žodžiai:
O, kokias giesmes giedosime,
o, kokį sveikinimą išgirsime,
kai mus užplūs meilė širdžiai trykštant džiaugsmu
glėbyje mūsų brangių dangiškujų tėvų!
Galvodamas apie tuos, kurie ieško gyvenimo prasmės, prisimenu Kristaus prisikėlimą. Tada daug kas atsistoja į savo vietas. Paklydimai, abejonės, nusivylimai pasitraukia. Vyresnysis Kristofersonas sakė: „Jei Jėzus prisikėlė tiesiogine prasme, tai, be abejonės, reiškia, kad Jis tikrai yra dieviška esybė. Joks paprastas mirtingasis neturi savyje galios prikelti save po mirties.“ Pasaulyje yra daug įvairių mokymų. Bet ar kas nors nugalėjo mirtį, pabuvojo už uždangos ir sugrįžo kaip prisikėlusi esybė su tobulu kūnu ir žinojimu? „Kadangi Jėzus prisikėlė, tai Jis tikrai turėjo būti Dievas, Tėvo Viengimis Sūnus. Todėl tai, ko Jis mokė, – tikra; Dievas nemeluoja. Todėl Jis yra žemės Kūrėjas, kaip Pats sakė. Todėl, kaip Jis mokė, dangus ir pragaras tikrai egzistuoja. Todėl egzistuoja dvasių pasaulis, kurį Jis aplankė po Savo mirties. Todėl, kaip angelai sakė, Jis ateis vėl ir „Pats viešpataus žemėje“. Todėl visų laukia prisikėlimas ir paskutinis teismas.
Žinios apie prisikėlimą mums padeda drąsiai pasitikti mirtį. Kai mano žmonos tėvas mirė, liūdėjau stebėdamas mylimųjų, kurie netikėjo prisikėlimu, sielvartą. Bet savo mylimosios akių švytėjime mačiau tikėjimo ir vilties šviesą. Ji buvo rami ir liūdėjo tiktai dėl ankstyvo išsiskyrimo. Išgirdau jos liudijimą, kad būsime drauge. Lygiai taip ir Amono žmonės Mormono Knygoje „niekada […] nežvelgė į mirtį net su menkiausia baime dėl savo vilties ir žinių apie Kristų bei prikėlimą; todėl mirtis jiems buvo praryta Kristaus pergalės prieš ją“. Pats Jėzus kalbėjo: „Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Kaipgi tada ieškotumėte tiesos be Kristaus? Niekaip!
Kai apsilankiau šventykloje, pasitvirtino pranašo žodžiai, kad „šventyklos gyvai ir veiksmingai liudija apie mūsų tikėjimą prikėlimo tikrumu. Jose sukurta šventa aplinka, kurioje mirusiems atstovaujantys gyvieji gali atlikti visas būtinas mirtingojo gyvenimo apeigas už tuos, kurie gyvena dvasių pasaulyje.“
Prikėlimo ir gyvenimo su savo mylimaisiais viltis keičia žemiškojo gyvenimo perspektyvą. Kuo daugiau žmonių tuo patikės, tuo geresnė taps mūsų visuomenė. Prikėlimas – tai daugiau nei dvasios susijungimas su kūnu. Iš Mormono Knygos sužinome, kad atstatymas vėl sugrąžina „kūniška už kūniška“ ir „gera už tai, kas gera“.
Vyresniojo Nylo A. Maksvelo žodžiais tariant, „Kristaus pergalė prieš mirtį išvadavo žmoniją nuo nemalonios perspektyvos. Beliko tik asmeniniai nemalonumai, iš kurių irgi galime išsivaduoti sekdami mokymais To, kuris mus išgelbėjo nuo visuotinio išnykimo.“