2010–2019
Ruošimasis Viešpaties sugrįžimui
2019 m. balandis


Ruošimasis Viešpaties sugrįžimui

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai suteikta išskirtinė teisė ir pavedimas atlikti antrajam Viešpaties atėjimui būtinus paruošimus.

Po dviejų savaičių švęsime Velykas. Prisikėlimas patvirtina Jėzaus Kristaus dieviškumą ir Dievo Tėvo realumą. Mūsų mintys atsigręžia į Gelbėtoją ir mes apmąstome „neprilygstam[ą] Jo gyvenim[ą] […] ir nesibaigiančią didžiosios apmokančios Jo aukos galią“1. Viliuosi, kad taip pat mąstome apie Jo būsimą sugrįžimą, kai „Jis valdys kaip karalių Karalius ir […] viešpačių Viešpats“2.

Prieš kurį laiką Buenos Airėse, Argentinoje, dalyvavau konferencijoje su daugybės kitų religijų vadovais. Jų meilė artimui buvo neabejotina. Jie siekė palengvinti kančias ir padėti žmonėms pakilti virš priespaudos ir skurdo. Galvojau apie daugybę humanitarinių Bažnyčios projektų, taip pat ir tuos, kurie buvo vykdomi drauge su kitų tikėjimų, atstovaujamų toje konferencijoje, grupėmis. Jaučiau didį dėkingumą dėl Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių dosnumo, kuris tokią į Kristaus panašią tarnystę padarė įmanomą.

Tą akimirką Šventoji Dvasia man patvirtino dvi tiesas. Pirma, tarnystės, tenkinant laikinuosius poreikius, darbas yra labai svarbus ir turi tęstis. Antrosios suvokimas man buvo netikėtas, tačiau labai stiprus ir aiškus. Jis buvo toks: be nesavanaudiškos tarnystės taip pat be galo svarbu ruošti pasaulį antrajam Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui.

Kai Jis ateis, priespauda ir neteisybė ne tik sumažės, jų visai nebus:

„Taip pat vilkas gyvens su avinėliu, ir leopardas atsiguls su ožiuku, ir veršiukas, ir jaunas liūtas, ir nupenėtas jauniklis drauge; ir mažas vaikas vedžios juos. […]

Jie nežeis ir nežudys visame mano šventame kalne; nes žemė bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.“3

Skurdas ir kentėjimas ne tik sumažės, jie pranyks:

„Jie daugiau nebealks ir nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra.

Nes Avinėlis, kuris sosto viduryje, juos ganys ir vedžios prie gyvųjų vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“4

Net mirties skausmas ir širdgėla išnyks:

„Tą dieną kūdikis nemirs, kol pasens; ir jo gyvenimo trukmė bus kaip medžio amžius;

ir kai mirs, jis nemiegos, tai yra žemėje, bet akimirksniu bus pakeistas ir pagautas aukštyn, ir jo atilsis bus šlovingas.5

Taigi darykime viską, ką galime, kad sumažintume kančias ir liūdesį dabar, ir uoliau pasišvęskime tiems pasiruošimams, kurių reikės tą dieną, kada skausmas ir blogis visai pranyks, kada „Kristus pats viešpataus žemėje; ir […] žemė bus atnaujinta ir atgaus savo rojišką šlovę“6. Tai bus išpirkimo ir teismo diena. Dãramo anglikonų vyskupas, daktaras N. T. Vaitas, taikliai apibūdino Kristaus Apmokėjimo, Prisikėlimo ir Teismo svarbą įveikiant neteisybę ir viską atitaisant.

Jis sakė: „Dievas nustatė dieną, kada žemę teisėtai teis vyras, kurį Jis paskyrė, – ir tą Jis visiems patvirtino prikeldamas tą vyrą iš mirusiųjų. Faktai apie Jėzų iš Nazareto, o ypač apie Jo prisikėlimą iš mirusiųjų, pagrindžia įsitikinimą, kad pasaulis nėra atsitiktinis. Jis nėra chaotiškas; todėl, kai kuriame teisingumą, mes nevaidiname drąsuolių, bandančių sutvirtinti pastatą, kuris galiausiai grius, arba sutaisyti automobilį, kuriam lemta atsidurti metalo laužo krūvoje. Kai Dievas prikėlė Jėzų iš mirusiųjų, tai buvo mikroskopinis įvykis, kuriame glūdėjo galutinis visatos masto teisingumo veiksmas, tarsi sėkla, iš kurios išauga didžiausia viltis. Dievas pačiu galingiausiu, kokį tik galima įsivaizduoti, būdu paskelbė, kad Jėzus iš Nazareto tikrai buvo Mesijas. […] Didžiausia istorijos ironija, kad [Jėzus] pats patyrė žiaurų neteisingą teismą, eidamas į tokią vietą, kuri simbolizavo ir pritraukė begalę istorijos žiaurumų ir neteisybės, kad pats patirtų tą chaosą, tą tamsą, tą žiaurumą, tą neteisybę ir išsunktų jos galią.“7

Buenos Airėse, dalyvaujant konferencijoje, kurią minėjau anksčiau, Dvasia aiškiai man atskleidė , kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai suteikta išskirtinė teisė ir pavedimas atlikti antrajam Viešpaties atėjimui būtinus paruošimus. Iš tiesų, ji tam ir buvo sugrąžinta. Ar kur kitur rasite žmonių, kurie priimtų šį amžių kaip išpranašautą „laikų pilnatvę“, per kurią Dievas sumanė „suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje“8? Jeigu čia nerasite bendruomeniškų pastangų atlikti tai, ką reikia atlikti, tiek gyvuosius, tiek ir mirusiuosius paruošiant tai dienai; jeigu čia nerasite organizacijos, skiriančios daugybę laiko ir lėšų sandoros žmonėms surinkti ir paruošti pasitikti Viešpatį, jūs nerasite to niekur kitur.

Kalbėdamas apie Bažnyčią 1831 m. Viešpats pareiškė:

„Dievo karalystės raktai įteikti žmogui žemėje, ir iš ten evangelija risis iki žemės pakraščių […].

Šaukitės Viešpaties, kad jo karalystė plėstųsi žemėje, kad jos gyventojai ją priimtų ir pasiruoštų ateinančioms dienoms, kuriomis Žmogaus Sūnus nužengs danguje, apsirengęs savo šlovės skaistumu, kad pasitiktų Dievo karalystę, įkurtą žemėje.“9

Ką galime daryti dabar, kad pasiruoštume tai dienai? Galime pasiruošti kaip tauta, galime surinkti Viešpaties sandoros žmones ir galime padėti išpildyti „tėvams [mūsų protėviams]“ duotą išgelbėjimo pažadą.10 Visa tai turi pasiekti apčiuopiamą mastą iki Viešpačiui vėl sugrįžtant.

Pirmiausia ir svarbiausia Viešpaties sugrįžimo sąlyga – žemėje turi būti žmonių, pasiruošusių Jam grįžtant Jį priimti. Jis pareiškė, kad likusieji žemėje tą dieną „nuo mažiausio iki didžiausio […] bus pripildyti Viešpaties pažinimo bei pamatys akis į akį ir pakels savo balsą, ir balsu drauge giedos šią naują giesmę, sakydami: Viešpats atstatė Sionę. […] Viešpats viską surinko į viena. Viešpats atvedė Sionę iš viršaus. Viešpats atvedė Sionę iš apačios.11

Senovėje Dievas priėmė teisų Sionės miestą pas Save.12 O paskutinėmis dienomis naujoji Sionė priims Viešpatį Jam sugrįžtant.13 Sionė yra tyraširdžiai, vienos širdies ir vienos minties teisiai gyvenantys žmonės, tarp kurių nėra vargšų.14 Pranašas Džozefas Smitas pareiškė: „Sionės kūrimą turime laikyti didžiausiu savo tikslu.“15 Sionę kuriame savo namuose, apylinkėse, skyriuose ir kuoluose per vienybę, dievotumą ir tikrąją meilę.16

Turime pripažinti, kad Sionės kūrimas vyksta neramiais laikais, tai „rūstybės diena, deginimo diena, išnaikinimo diena, verksmo, gedulo ir aimanos diena; ir kaip viesulas ji ateis ant viso žemės veido, – sako Viešpats“17. Todėl surinkimas į kuolus yra „apsauga ir prieglobstis nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės“18.

Kaip ir senais laikais, mes „dažnai susirenk[ame] pasninkauti ir melstis, ir kalbėtis vienas su kitu apie [mūsų] sielų gerovę. Ir […] valgyti duonos, ir gerti vyno Viešpačiui Jėzui atminti.“19 Kaip praeito spalio visuotinėje konferencijoje paaiškino prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Ilgalaikis Bažnyčios tikslas padėti nariams stiprinti savo tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, padėti jiems sudaryti sandoras su Dievu ir jų laikytis, stiprinti ir užantspauduoti savo šeimas.“20 Todėl jis pabrėžė šventyklos sandorų, šabo dienos šventimo ir bažnyčioje vykstančių integruotų studijų paremto kasdienio maitinimosi Evangelija namuose svarbą. Mes norime žinoti apie Viešpatį ir norime Jį pažinti.21

Viešpaties seniai išsklaidytų sandoros žmonių rinkimas sudaro Sionės kūrimo pagrindą.22 „Mes tikime Izraelio surinkimu tiesiogine prasme ir dešimties genčių sugrąžinimu.“23 Visi atgailaujantys, tikintys Kristų ir besikrikštijantys yra Jo sandoros žmonės.24 Pats Viešpats pranašavo, kad prieš Jo sugrįžimą Evangelija bus skelbiama visame pasaulyje25 siekiant sugrąžinti Jo žmones, kurie Izraelio namų26, „ir tada ateis galas“27. Pildosi Jeremijo pranašystė:

„Ateina dienos, – sako Viešpats, – kai nebesakys: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės!“

Bet sakys: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš šiaurės ir iš visų šalių, kuriose jie buvo išsklaidyti.“ Aš juos sugrąžinsiu į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.“28

Prezidentas Nelsonas ne kartą pabrėžė, kad „Izraelio surinkimas yra dabar žemėje vykstantis svarbiausias įvykis. Niekas kitas neprilygsta jam nei didingumu, nei svarba, nei šlove. Ir jei pasirinksite, […] galėsite būti jo svarbia dalimi.“29 Pastarųjų dienų šventieji visuomet buvo misionieriai. Nuo sugrąžinimo šimtai tūkstančių atsiliepė į šaukimus tarnauti misijose; šiuo metu tarnauja dešimtys tūkstančių. Ir kaip vyresnysis Kventinas L. Kukas ką tik mokė, visi mes galime paprastai ir natūraliai prisidėti, su meile kviesdami kitus ateiti su mumis į bažnyčią, apsilankyti mūsų namuose, prisijungti prie mūsų draugų rato. Mormono Knygos išleidimas buvo ženklas, kad surinkimas prasidėjo.30 Mormono Knyga savaime yra surinkimo ir atsivertimo įrankis.

Didelės mūsų protėvių išpirkimo pastangos taip pat yra svarbi ruošimosi antrajam atėjimui dalis. Prieš antrąjį atėjimą, „didingą ir baisią Viešpaties dieną“, Viešpats pažadėjo atsiųsti pranašą Eliją31, kad „apreikš[tų] kunigystę“ ir „vaikų širdyse pasodin[tų] jų tėvams duotus pažadus“32. Elija atėjo, kaip ir buvo pažadėta. Tai buvo 1836 m. balandžio 3 d. ir tai vyko Kirtlando, Ohajo, šventykloje. Toje vietoje tą akimirką jis tikrai perdavė pažadėtąją kunigystę, mirusiųjų išpirkimo ir vyrų, žmonų ir šeimų sujungimo per visas laikinąsias kartas ir visą amžinybę raktus.33 Be to sukūrimo tikslas būtų sužlugdytas ir ta prasme žemė būtų prakeikta ir „visiškai nuniokota“34.

Jaunimo vakaronėje, vykusioje prieš Romos, Italijos, šventyklos pašventinimą, susirinkę šimtai vaikinų ir merginų parodė prezidentui Nelsonui pačių paruoštas korteles su protėvių vardais. Jie buvo pasiruošę įžengti į šventyklą vos tik ji bus atidaryta ir už tuos protėvius atlikti vikarinius krikštus. Tai buvo itin džiuginanti akimirka, tačiau tik vienas iš būdų, kaip paspartinti pastangas įkurti Sionę prieš mus gyvenusioms kartoms.

Stengdamiesi uoliai kurti Sionę, o taip pat ir dalyvaudami Viešpaties išrinktųjų surinkime ir mirusiųjų išpirkime, turėtume stabtelėti ir atsiminti, kad tai yra Viešpaties darbas ir Jis jį vykdo. Jis yra vynuogyno Viešpats, o mes – Jo tarnai. Jis kviečia mus darbuotis vynuogyne visomis savo išgalėmis šį „paskutinį kartą“ ir Jis darbuosis su mumis.35 Galbūt bus tiksliau, jei pasakysime, kad Jis leidžia mums darbuotis kartu su Juo. Kaip sakė Paulius: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“36 Tai Jis dabar spartina savo darbą.37 Kai dedame, pripažinkime, savo netobulas pastangas, savo „mažas priemones“, Viešpats įvykdo didžius dalykus.38

Šis didingas ir paskutinis Evangelijos laikotarpis tvirtai juda link savo kulminacijos taško – Sionės žemėje susijungimo su Sione iš viršaus per šlovingą Gelbėtojo sugrįžimą. Jėzaus Kristaus Bažnyčiai yra pavesta paruošti ir ji ruošia pasaulį tai dienai. Todėl per šias Velykas tikrai švęskime Jėzaus Kristaus prisikėlimą ir visa, kur tai mus veda: Jo grįžimą karaliauti tūkstantį taikių metų, teisų teismą ir tobulą teisingumą visiems, nemirtingumą visiems, kurie kada nors gyveno šioje žemėje ir amžinojo gyvenimo pažadą. Kristaus Prisikėlimas – didžiausias patikinimas, kad viskas bus atitaisyta. Kurkime Sionę, kad ta diena greičiau ateitų. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.