Kaip tai darė Jis
Kai stengsimės tarnauti, kaip tai darė Jis, mums bus suteikta progų užmiršti save ir pakylėti kitus.
Maždaug prieš pusantrų metų, 2017 m. rudenį, mano 64-ių metų brolis Maikas pranešė man, kad jam diagnozuotas kasos vėžys. Jis taip pat man pasakė, kad iš savo namų mokytojo gavo kunigystės palaiminimą ir kad susitiko su savo vyskupu. Vėliau jis man atsiuntė Kalifornijos, Ouklendo, šventyklos nuotrauką, padarytą iš ligoninės, kurioje jis buvo gydomas, su prierašu: „Žiūrėk, ką galiu matyti iš savo palatos.“1
Jo žinutės apie namų mokytojus, kunigystės palaiminimus, vyskupus ir šventyklas mane nustebino ne mažiau nei žinia apie vėžį. Matote, Maikas, Aarono kunigystės kunigas, nereguliariai lankėsi bažnyčioje beveik 50 metų.
Visa šeima beveik tiek pat domėjosi jo dvasine pažanga, kaip ir jo pažanga kovojant su vėžiu, daugiausia dėl jo dabar dažnų klausimų apie Mormono Knygą, užantspaudavimo galią ir gyvenimą po mirties. Bėgant mėnesiams vėžys išplito. Papildomo ir labiau specializuoto gydymo būtinybė galiausiai atvedė Maiką į Jutą, į Hantsmeno vėžio institutą.
Jam atvykus, jį gana greitai aplankė Džonas Holbrukas, misijos vadovas apylinkės, tarnavusios toje slaugos įstaigoje, kurioje Maikas dabar gyveno. Džonas sakė, jog „buvo akivaizdu, kad Maikas yra Dievo sūnus“, ir netrukus tarp jų užsimezgė ryšys ir draugystė, dėl kurios Džonas tapo Maiko „de facto“ tarnaujančiuoju broliu. Jis nedelsdamas pasiūlė susitikti su misionieriais. Mano brolis mandagiai atsisakė. Bet po mėnesio jų draugystės Džonas vėl pasiūlė ir paaiškino Maikui: „Manau, tau patiktų klausytis Evangelijos žinios.“2 Šį kartą pasiūlymas buvo priimtas. Prasidėjo susitikimai su misionieriais. Taip pat lankydavosi vyskupas Džonas Šarpas – dėl pokalbių su juo Maikas, praėjus 57 metams nuo savo krikšto, galiausiai gavo patriarchalinį palaiminimą.
Praėjusių metų gruodžio pradžioje, po kelių mėnesių procedūrų, Maikas nusprendė atsisakyti priešvėžinio gydymo, sukeliančio sunkius šalutinius poveikius, ir tiesiog leisti gamtai daryti savo darbą. Gydytojas mums pranešė, kad Maikui gyventi liko maždaug trys mėnesiai. Tuo metu Evangelijos klausimai nesiliovė. Nesiliovė ir vietinių kunigijos vadovų apsilankymai bei parama. Lankydami Maiką, ant spintelės dažnai matydavome atverstą Mormono Knygą. Aptarinėdavome Evangelijos sugrąžinimą, kunigystės raktus, šventyklos apeigas ir amžiną žmogaus prigimtį.
Gruodžio viduryje, jau turėdamas savo patriarchalinį palaiminimą, Maikas, regis, pradėjo stiprėti ir mažiausiai dar trijų mėnesių prognozės atrodė tikėtinos. Mes net suplanavome, kad jis prisijungs prie mūsų per Kalėdas, Naujuosius metus ir vėliau. Gruodžio 16 d. netikėtai man paskambino vyskupas Šarpas ir pasakė, kad jis ir kuolo prezidentas, pasikalbėję su Maiku, pripažino jį vertu gauti Melchizedeko kunigystę, ir paklausė, kada aš galėčiau dalyvauti įšventinimo apeigose. Buvo suplanuota apeigas atlikti penktadienį, gruodžio 21 dieną.
Kai ta diena atėjo ir mudu su žmona Kerole atvykome į slaugos įstaigą, koridoriuje prie brolio kambario durų mūsų jau laukė ir pranešė, kad dingo Maiko pulsas. Įėję į kambarį radome jau laukiančius patriarchą, vyskupą ir kuolo prezidentą. Tada Maikas atsimerkė. Jis pažino mane, patvirtino, kad mane girdi, ir yra pasiruošęs priimti kunigystę. Padedant jo vietiniams vadovams, man teko privilegija savo broliui suteikti Melchizedeko kunigystę ir įšventinti į vyresniojo pareigybę, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo tada, kai Maikas buvo įšventintas kunigu Aarono kunigystėje. Po penkių valandų Maikas numirė ir perėjo pro uždangą, kad susitiktų su mūsų tėvais kaip turintis Melchizedeko kunigystę.
Vos prieš metus prezidentas Raselas M. Nelsonas kvietė kiekvieną iš mūsų rūpintis savo broliais ir seserimis „kilnesniu, šventesniu būdu“3. Kalbėdamas apie Gelbėtoją, prezidentas Nelsonas mokė: „Kadangi tai Jo Bažnyčia, mes, kaip Jo tarnai, tarnausime asmeniškai, kaip tai darė Jis. Mes tarnausime Jo vardu su Jo galia ir įgaliojimu, ir su Jo maloningumu.“4
Atsiliepiant į tą Dievo pranašo kvietimą, visame pasaulyje dedamos didelės pastangos tarnauti asmeniškai. Tai daroma ir koordinuotai, kai nariai ištikimai vykdo savo tarnystės pavedimus, ir neplanuotai, kai daugybė žmonių spontaniškai parodo Kristaus meilę susidūrę su netikėtomis galimybėmis. Savo šeimoje tokio tipo tarnystę pamatėme iš arti.
Džonas, – kuris buvo Maiko draugas, tarnaujantysis brolis, buvęs misijos prezidentas, – savo misionieriams sakydavo: „Jei kas nors pateko į sąrašą, pavadintą „Nesidomi“, nepasiduokite. Žmonės keičiasi.“ Tada mums jis tarė: „Maikas smarkiai pasikeitė.“5 Džonas pirmiausia buvo padrąsinantis ir palaikantis draugas […], bet jo tarnystė neapsiribojo vien draugiškais apsilankymais. Džonas žinojo, kad tarnaujantysis yra daugiau nei draugas ir kad tarnaudami draugystę išaukštiname.
Nebūtina žmogui kentėti nuo mirtinos ligos, kaip mano broliui, kad jam reikėtų tarnystės. Yra įvairiausių poreikių turinčių žmonių. Vienišas gimdytojas, mažiau aktyvi pora, sunkumų turintis paauglys, nespėjanti motina, tikėjimo išbandymas, finansiniai, sveikatos ar santuokos sunkumai – sąrašas beveik begalinis. Tačiau, kaip Maikas, niekas nėra nuklydęs per toli ir niekada ne per vėlu šauktis meilingos Gelbėtojo pagalbos.
Bažnyčios „Tarnystės“ tinklalapyje mokoma, kad „tarnaujame dėl daugybės priežasčių, tačiau mūsų pastangų kelrodis turėtų būti troškimas padėti kitiems patirti gilesnį asmeninį atsivertimą ir tapti panašesniems į Gelbėtoją.“6 Vyresnysis Nylas A. Maksvelas tai apibūdino taip:
„Geraširdis žmogus gali padėti sutaisyti padangą, nuvežti kambario draugą pas gydytoją, papietauti su liūdinčiu arba šypsena ir pasisveikinimu praskaidrinti dieną.
Tačiau tas, kuris laikosi pirmojo įsakymo, neapsiribos vien tokiu tarnavimu.“7
Stengiantis tarnauti kaip Jėzus Kristus, svarbu atminti, kad Jis stengėsi mylėti, pakylėti, tarnauti ir laiminti turėdamas didingesnį tikslą, nei vien patenkinti neatidėliotiną poreikį. Jis aiškiai žinojo jų kasdienius poreikius ir atjausdamas dėl jų patiriamų kančių gydė, maitino, atleido ir mokė. Bet Jis norėjo padaryti daugiau, nei vien pasirūpinti šia diena. Jis norėjo, kad aplink jį susibūrę žmonės sektų Juo, pažintų Jį ir siektų savo dieviško potencialo.8
Kai stengsimės tarnauti, „kaip tai darė Jis“9, mums bus suteikta progų užmiršti save ir pakylėti kitus. Šios progos dažnai gali būti nepatogios ir išbandyti mūsų norą tapti tokiems kaip Mokytojas, kurio pats didžiausias patarnavimas – beribis Apmokėjimas – tikrai nebuvo patogus. Mato 25 skyriuje mums primenama, ką Viešpats jaučia mums, kai mes, kaip Jis, esame jautrūs vargams, bėdoms ir sunkumams, kuriuos patiria daugybė žmonių, bet kurie gali likti nepastebėti:
„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte. […]
Tada teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme?
Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme? […]
Ir atsakys jiems Karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“10
Tarnaudami kaip tarnaujantieji broliai ar seserys arba tiesiog sužinoję apie žmogų, kuriam reikia padėti, siekime Dvasios vadovavimo, o tada veikime. Mes galime nežinoti, kaip galėtume geriausiai pasitarnauti, bet Viešpats žino, ir per Jo Dvasią mūsų pastangos bus nukreipiamos. Kaip Nefis buvo vedamas Dvasios ir iš anksto nežinojo, ką turės daryti,11 taip ir mus ves Dvasia, kai stengsimės būti įrankiais Viešpaties rankose Jo vaikams laiminti. Kai sieksime Dvasios vadovavimo ir pasitikėsime Viešpačiu, pateksime į situacijas ir aplinkybes, kuriomis galėsime veikti ir laiminti, kitaip sakant, tarnauti.
Gali būti atvejų, kai matysime poreikį, bet jausimės nepajėgūs padėti, manydami, jog tai, ką galime pasiūlyti, yra nepakankama. Tačiau daryti, „kaip tai darė Jis“12, reiškia tarnauti dovanojant tai, ką galime, ir tikėti, kad Viešpats padaugins mūsų pastangas, kad palaimintų mūsų „bendrakeleivius šioje žemiškoje kelionėje“13. Vieni gali dovanoti laiką ir talentus; kiti – gerą žodį ar fizinę pagalbą. Nors mums gali atrodyti, kad mūsų pastangos nepakankamos, paklausykime, ką prezidentas Dalinas H. Ouksas sakė apie svarbų principą, susijusį su „nežymiais ir paprastais“ dalykais. Jis mokė, kad nežymūs ir paprasti poelgiai yra galingi, nes jie skatina „Šventosios Dvasios […] bendrystę“14; o Šventoji Dvasia laimina tiek davėją, tiek gavėją.
Žinodamas, kad netrukus mirs, mano brolis Maikas pasakė: „Nuostabu, kaip kasos vėžys gali padėti žmogui sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia.“15 Puikių vyrų ir moterų, kurie pamatę poreikį neteisė, o tarnavo kaip Gelbėtojas, dėka Maikui buvo ne per vėlu. Vieni pasikeis anksčiau, kiti – gal tik už uždangos. Tačiau turime atminti, kad tai niekada ne per vėlu ir niekas niekada nėra nuklydęs nuo kelio taip toli, kad jo ar jos negalėtų pasiekti Jėzaus Kristaus Apmokėjimas, kuris yra begalinis laiko ir erdvės atžvilgiu.
Praėjusioje spalio visuotinėje konferencijoje vyresnysis Deilas G. Renlandas mokė: „Kad ir kiek ilgai būtume ėję nuo kelio, […] vos tik nuspręsime pasikeisti – Dievas padės sugrįžti.“16 Tačiau tas sprendimas keistis dažnai kyla dėl pasiūlymo, tokio kaip: „Manau, tau patiktų klausytis Evangelijos žinios.“ Kaip niekada ne per vėlu Gelbėtojui, taip niekada ne per anksti mums pasiūlyti.
Šis Velykų metas dar kartą suteikia puikią progą apmąstyti didžią apmokančią Gelbėtojo Jėzaus Kristaus auką ir ką Jis padarė dėl kiekvieno iš mūsų tokia didžiule kaina, Apmokėjimu, „dėl kurio net [Jis], pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėj[o] iš skausmo […] – tačiau […] užbaig[ė] savo paruošimus žmonių vaikams.“17
Liudiju, jog dėl to, kad Jis „užbaigė“, visada yra viltis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.