„Ateik ir sek paskui mane“
Jėzus Kristus kviečia mus ateiti į sandoros kelią, vedantį atgal pas mūsų Dangiškuosius Gimdytojus, ir gyventi su tais, kuriuos mylime.
Mano mylimi broliai ir seserys, mudu su žmona Vende džiaugiamės būdami su jumis šį šabo rytą. Daug kas įvyko nuo mūsų praėjusios visuotinės konferencijos. Konsepsjone, Čilėje, Barankilijoje, Kolumbijoje, ir Romoje, Italijoje, buvo pašventintos naujos šventyklos. Per šiuos šventus renginius patyrėme galingą Dvasios išliejimą.
Sveikinu daugelį moterų (ir vyrų), kurie neseniai perskaitė Mormono Knygą ir atrado džiaugsmą bei paslėptus lobius. Mane įkvepia pranešimai apie patirtus stebuklus.
Žaviuosi 11-os metų vaikinais, kurie, dabar kaip diakonai, vertai dalija sakramentą kiekvieną sekmadienį. Jie vyksta į šventyklą kartu su mūsų 11-os metų merginomis, kurios dabar uoliai mokosi ir tarnauja kaip „Bitutės“. Tiek vaikinai, tiek merginos skelbia Evangelijos tiesas aiškiai ir įtikinamai.
Džiaugiuosi vaikais ir jaunuoliais, kurie padeda mokyti Evangelijos savo namuose, kai kartu su savo tėveliais vykdo į namus orientuotą, Bažnyčios remiamą mokymo programą.
Gavome nuotrauką keturmečio Bleiko, kuris ankstų šeštadienio rytą pasiėmė Bažnyčios vadovėlį ir sušuko: „Man reikia pamaitinti savo dvasią!“
Bleikai, labai džiaugiamės tavimi ir tais, kurie pasirenka sotinti savo dvasią sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesomis. Taip pat džiaugiamės žinodami, kad daugelis savo gyvenime gauna Dievo galios garbindami ir tarnaudami šventykloje.
Kaip daugelis iš jūsų žinote, mūsų šeima prieš tris mėnesius patyrė jausmingą išsiskyrimą, kai mūsų duktė Vendė iškeliavo iš šio žemiškojo gyvenimo. Paskutinėmis jos kovos su vėžiu dienomis buvau palaimintas galimybe patirti tėčio ir dukters atsisveikinimo pokalbį.
Laikiau ją už rankų ir sakiau, kaip stipriai ją myliu ir koks esu dėkingas, būdamas jos tėvas. Sakiau: „Tu susituokei šventykloje ir ištikimai gerbei savo sandoras. Su savo vyru šiltai priėmei į savo namus septynis vaikus ir išauginai juos pasišventusiais Jėzaus Kristaus mokiniais, šauniais Bažnyčios nariais ir šaliai naudingais piliečiais. Ir jie pasirinko tokius pat gerus sutuoktinius. Tavo tėtis labai labai tavimi didžiuojasi. Tu man suteikei daug džiaugsmo!“
Ji tyliai atsakė: „Ačiū, tėti.“
Mums tai buvo jausmingos ašarų lydimos akimirkos. Per 67-erius jos gyvenimo metus mes drauge darbavomės, drauge dainavome ir dažnai drauge slidinėjome. Bet tą vakarą kalbėjomės apie tai, kas svarbiausia: apie sandoras, apeigas, paklusnumą, tikėjimą, šeimą, ištikimybę, meilę ir amžinąjį gyvenimą.
Mes labai ilgimės savo dukters. Tačiau dėl sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos nesijaudiname dėl jos. Toliau gerbdami savo sandoras su Dievu, gyvename vildamiesi, kad vėl būsime drauge su ja. Kol mes tarnaujame Viešpačiui čia, ji Jam tarnauja ten – rojuje.1
Tiesą sakant, šių metų pradžioje mudu su žmona lankėmės rojuje, tai yra Paradaise, Kalifornijoje. Taip jau nutiko, kad mūsų suplanuotas vizitas įvyko nepraėjus nė 40 valandų nuo akimirkos, kai mūsų duktė iškeliavo iš šio pasaulio. Mus kartu su vyresniuoju Kevinu V. Pyrsonu ir jo žmona Džiune šiltai priėmė Kalifornijos Čiko kuolo šventieji. Sužinojome apie jų stiprų tikėjimą, tarnystę ir stebuklus, kurie vyko net vidur pragaištingiausio Kalifornijos istorijoje gaisro sukeltų triuškinančių netekčių.
Ten ilgai kalbėjomės su jaunu policininku Džonu, kuris buvo vienas iš daugelio pirmųjų drąsuolių, nuvykusių į gaisro vietą. Jis prisiminė tirštą tamsą, 2018 m. lapkričio 8 d. nusileidusią ant Paradaiso, kai mieste siautėjo liepsnos ir žarijos, tarsi gyva bausmė rydamos namus ir turtą, nepalikdamos nieko, tik krūvas pelenų ir styrančius mūrinius kaminus.
Rizikuodamas savo gyvybe ir padėdamas pasiekti saugią vietą vienam žmogui po kito, vienai šeimai po kitos, Džonas 15 valandų važinėjo po neperžiūrimą tamsą, kurią kaip ietys skrodė grėsmingos žarijos. Tačiau to sunkaus išbandymo metu Džoną labiausiai gąsdino viską pranokstantis klausimas: „Kur mano šeima?“ Po daugelio ilgų ir gąsdinančių nerimo valandų galiausiai jis sužinojo, kad jie saugiai evakavosi.
Džono susirūpinimas savo šeima paskatino mane šiandien kalbėti tiems iš jūsų, kurie artėdami prie savo žemiškojo gyvenimo pabaigos gal paklausite: „Kur mano šeima?“ Tą besiartinančią dieną, kai užbaigsite savo žemiškus išbandymus ir įžengsite į dvasių pasaulį, susidursite su širdį veriančiu klausimu: „Kur mano šeima?“
Jėzus Kristus moko mus kelio, vedančio atgal į mūsų amžinuosius namus. Jis supranta mūsų Dangiškojo Tėvo parengtą amžinojo tobulėjimo planą geriau už mus visus. Juk Jis yra viso to sąvaros akmuo. Jis mūsų Išpirkėjas, mūsų Gydytojas ir mūsų Gelbėtojas.
Nuo to laiko, kai Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Edeno sodo, Jėzus Kristus siūlo savo galingą ranką, norėdamas padėti visiems, kurie pasirinks sekti Juo. Raštuose dažnai rašoma, kad, nepaisant įvairių žmonių padarytų įvairių nuodėmių, Jo rankos vis dar ištiestos į juos.2
Mūsų dvasia natūraliai trokšta, kad šeimos meilė tęstųsi per amžius. Meilės dainose apdainuojama nepagrįsta viltis, kad meilė yra viskas, ko reikia, jei norite būti kartu per amžius. Ir kai kurie klaidingai tiki, kad Jėzaus Kristaus prisikėlimas suteikia viltį, jog visi žmonės po mirties bus su savo mylimaisiais.
Iš tikrųjų pats Gelbėtojas labai aiškiai pasakė, kad nors Jo prisikėlimas užtikrina, kad visi bet kada gyvenę žmonės tikrai bus prikelti ir gyvens amžinai3, reikia kur kas daugiau norint gauti išaukštinimo privilegiją. Išgelbėjimas yra asmeninis reikalas, bet išaukštinimas yra šeimos reikalas.
Įsiklausykite į žodžius, kuriuos Viešpats Jėzus Kristus pasakė savo pranašui: „Visos sandoros, sutartys, pasižadėjimai, įsipareigojimai, priesaikos, įžadai, ritualai, ryšiai, bendrystės ar lūkesčiai, kurie nėra duoti ir sudaryti ir nėra užantspauduoti pažado Šventąja Dvasia, […] neturi jokio veiksmingumo, galios ar jėgos prikėlimo iš mirusiųjų metu ir po jo; nes visos sutartys, kurios sudarytos ne šitam tikslui, žmogui mirus baigiasi.“4
Taigi, ko reikia, kad šeima būtų išaukštinta per amžius? Tai privilegijai pasiruošiame sudarydami sandoras su Dievu, laikydamiesi tų sandorų ir priimdami būtinas apeigas.
Taip buvo nuo pat laikų pradžios. Adomas ir Ieva, Nojus ir jo žmona, Abraomas ir Sara, Lehis ir Saraja ir visi kiti ištikimi Jėzaus Kristaus mokiniai nuo pat pasaulio sukūrimo sudarydavo tokias pačias sandoras su Dievu. Jie priimdavo tokias pačias apeigas, kokias mes, atkurtosios Viešpaties Bažnyčios nariai, sudarome šiais laikais – tas sandoras, kurias priimame per krikštą ir šventykloje.
Gelbėtojas kviečia visus sekti paskui Jį į krikšto vandenis ir, po kurio laiko, sudaryti papildomas sandoras su Dievu šventykloje, priimti ir likti ištikimus toms tolimesnėms būtinoms apeigoms. Visos jos yra būtinos, jei norime būti išaukštinti su savo šeimomis ir su Dievu per amžius.
Man skauda širdį dėl to, kad daugelis žmonių, kuriuos myliu, gerbiu ir kuriais žaviuosi, nepriima šio kvietimo. Jie nepaiso Jėzaus Kristaus maldavimų, kai Jis kviečia: „Ateik ir sek paskui mane.“5
Suprantu, kodėl Dievas verkia.6 Aš taip pat verkiu dėl tokių draugų ir artimųjų. Jie yra nuostabūs vyrai ir moterys, atsidavę savo šeimai ir pilietinei pareigai. Jie dosniai aukoja savo laiką, energiją ir išteklius. Dėl jų pastangų pasaulis yra geresnis. Tačiau jie pasirinko nesudaryti sandorų su Dievu. Jie nepriėmė apeigų, kurios išaukštintų juos ir jų šeimas bei sujungtų juos amžinybei.7
Labai norėčiau pasikalbėti su jais ir pakviesti juos rimtai apsvarstyti laiminančius Viešpaties įstatymus. Svarsčiau, ką galėčiau pasakyti, kad jie pajustų, kaip stipriai Gelbėtojas juos myli, ir suprastų, kaip stipriai aš juos myliu, ir ateitų sužinoti, kaip sandorų besilaikančios moterys ir vyrai gali gauti džiaugsmo pilnatvę.8
Jie turi suprasti, kad nors jiems yra paruošta vieta anapus – su nuostabiais vyrais ir moterimis, kurie taip pat pasirenka nesudaryti sandorų su Dievu – tai nėra vieta, kur šeimos nariai susitiks ir gaus privilegiją gyventi bei tobulėti per amžius. Tai nėra karalystė, kurioje jie patirs džiaugsmo pilnatvę – nesibaigiantį tobulėjimą ir amžiną laimę.9 Šie aukščiausi palaiminimai pasiekiami tik gyvenant išaukštintoje celestialinėje karalystėje su Dievu, mūsų Amžinuoju Tėvu, Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų nuostabiais, vertais ir pasiruošusiais šeimos nariais.
Noriu savo dvejojantiems draugams pasakyti:
„Šiame gyvenime jūs niekada nepriėmėte nieko, kas nebuvo geriausia. Tačiau kadangi priešinatės nuoširdžiai priimti sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją, jūs renkatės priimti tai, kas nėra geriausia.
Gelbėtojas sakė: „Mano Tėvo namuose daug buveinių.“10 Tačiau, kadangi renkatės nesudaryti sandorų su Dievu, jūs renkatės pačią menkiausią pastogę visai amžinybei.“
Be to, savo dvejojančius draugus maldaučiau:
„Išliekite savo širdį Dievui. Klauskite Jį, ar tai tiesa. Skirkite laiko studijuoti Jo žodžius. Iš tiesų studijuoti! Jei tikrai mylite savo šeimą ir jei norite būti išaukštinti su jais per amžius, dabar pat padarykite viską, kas būtina, – rimtai studijuokite ir karštai melskitės, kad pažintumėte šias amžinas tiesas, o tada gyvenkite pagal jas.
Jei nesate tikri, ar išvis tikite Dievą, nuo to ir pradėkite. Supraskite: jei nebendrausite su Dievu, galite imti abejoti Jo buvimu. Taigi pradėkite gyventi taip, kad imtumėte bendrauti su Juo. Nusižeminkite. Melskitės, kad turėtumėte akis, matančias Dievo ranką savo gyvenime ir jus supančiame pasaulyje. Prašykite, kad Jis apreikštų jums, ar Jis tikrai yra, ar Jis pažįsta jus. Paklauskite Jo, ką Jis mano apie jus? O tada klausykitės.“
Vienas brangus mano draugas mažai bendravo su Dievu. Bet jis ilgėjosi anapus išėjusios savo žmonos. Taigi jis paprašė mane jam padėti. Paskatinau jį susitikti su mūsų misionieriais, kad suprastų Kristaus doktriną ir sužinotų apie Evangelijos sandoras, apeigas ir palaiminimus.
Jis tai padarė. Bet jam atrodė, kad siūlomas kelias pareikalaus per daug keisti gyvenimą. Jis tarė: „Tie įsakymai ir sandoros man tiesiog per sunkūs. Be to, negaliu mokėti dešimtinės ir neturiu laiko tarnauti Bažnyčioje.“ Tada jis manęs paprašė: „Kai mirsiu, prašau atlikti būtiną šventyklos darbą už mano žmoną ir mane, kad mes vėl galėtume būti drauge.“
Laimei, aš nesu šio vyro teisėjas. Bet nesu tikras, ar bus veiksmingas šventyklos darbas už vyrą, kuris turėjo galimybę būti pakrikštytas šiame gyvenime, galėjo būti įšventintas į kunigystę ir gauti šventyklos palaiminimus šiame žemiškajame gyvenime, bet sąmoningai atsisakė šio kelio.
Mano brangūs broliai ir seserys, Jėzus Kristus kviečia mus ateiti į sandoros kelią, vedantį atgal pas mūsų Dangiškuosius Gimdytojus, ir gyventi su tais, kuriuos mylime. Jis mus kviečia: „Ateik ir sek paskui mane.“
Dabar, kaip Jo Bažnyčios prezidentas, prašau jūsų, kurie atsitraukėte nuo Bažnyčios, ir jūsų, kurie dar nuoširdžiai nesiekėte sužinoti, kad Gelbėtojo Bažnyčia buvo atkurta. Padarykite dvasinį darbą, būtiną norint tai sužinoti, ir padarykite tai nedelsdami. Laikas baigiasi.
Liudiju, kad Dievas gyvas! Jėzus yra Kristus. Jo Bažnyčia ir Jo Evangelijos pilnatvė yra sugrąžinta, kad laimintų mūsų gyvenimą džiaugsmu dabar ir per amžius. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.