Jėzaus Kristaus Apmokėjimas
Gelbėtojo Apmokėjimas yra ne tik beribės apimties, bet ir pasiekiantis kiekvieną asmeniškai.
Šiuo metų laiku mes ypač džiaugiamės ir apmąstome Gelbėtojo Apmokėjimą. Tai tikrai dieviškiausia, labiausiai vaizduotę ir jausmus žadinanti doktrina, kokią tik kada nors žinojo šis pasaulis ar visata. Būtent ji teikia vilties ir tikslo pojūtį mūsų gyvenime.
Tad kas yra Jėzaus Kristaus Apmokėjimas? Viena vertus, tai eilė dieviškų įvykių, prasidėjusių Getsemanės sode, toliau vykusių ant kryžiaus ir kulminaciją pasiekusių Gelbėtojui prisikėlus iš kapo. Apmokėjimo motyvas – nesuvokiama meilė kiekvienam iš mūsų. Apmokėjimui reikėjo esybės, kuri būtų be nuodėmės, turėtų beribę galią stichijoms, netgi mirčiai, turėtų neribotą gebėjimą iškęsti visų mūsų nuodėmių ir ligų pasekmes ir kuri iš tiesų nusileistų žemiau visko.1 Tokia buvo Jėzaus Kristaus misija – toks buvo Jo Apmokėjimas.
Koks buvo Apmokėjimo tikslas? Padaryti taip, kad galėtume sugrįžti Dievo akivaizdon, tapti panašesni į Jį ir įgyti džiaugsmo pilnatvę. Tai buvo atlikta įveikiant keturias kliūtis:
-
Fizinę mirtį.
-
Adomo prasižengimo ir mūsų nuodėmių sukeltą dvasinę mirtį.
-
Mūsų suspaudimus ir negalias.
-
Mūsų silpnybes ir netobulumus.
Tačiau kaip Gelbėtojas gali tai atlikti nesulaužydamas teisingumo įstatymų?
Akimirką įsivaizduokite žmogų, trokštantį patirti jaudinantį uždelstąjį šuolį iš dangaus, kuris priima skubotą sprendimą ir spontaniškai iššoka iš skrendančio lėktuvėlio. Vos iššokęs, jis greitai suvokia, kaip kvailai pasielgė. Jis norėtų saugiai nusileisti, bet tam yra kliūtis: gravitacijos dėsnis. Jis ima nepaprastai greitai mojuoti rankomis veltui tikėdamasis skristi. Jis kreipia savo kūną taip, kad sklęstų ir stabdytų kritimą, bet gravitacijos dėsnis yra nepermaldaujamas ir negailestingas. Jis mėgina perkalbėti šį pagrindinį gamtos dėsnį, sakydamas: „Aš suklydau. Niekada taip nebedarysiu.“ Bet įo maldavimų niekas nepaiso. Gravitacijos dėsnis neturi užuojautos; jis nedaro jokių išimčių. Tačiau, laimei, tas žmogus staiga kažką pajunta ant savo nugaros. Jo draugas lėktuve, nujausdamas tokią paikumo akimirką, prieš pat šuolį uždėjo jam parašiutą. Žmogus susiranda išskleidimo žiedą ir jį patraukia. Pajutęs palengvėjimą jis saugiai sklendžia link žemės. Galėtume paklausti: „Ar buvo sulaužytas gravitacijos dėsnis, ar tas parašiutas, suteikęs galimybę saugiai nusileisti, veikė pagal tą dėsnį?
Kai nusidedame, esame kaip tas paikas žmogus, iššokęs iš lėktuvo. Kad ir ką darytume, mūsų laukia kietas nusileidimas. Esame pajungti teisingumo įstatymui, kuris, kaip tas gravitacijos dėsnis, yra griežtas ir neatleidžiantis. Galime išsigelbėti tik dėl to, kad Gelbėtojas, per Savo Apmokėjimą, gailestingai suteikia mums kažką panašaus į dvasinį parašiutą. Jei tikime Jėzų Kristų ir atgailaujame (tai reiškia, darome savo dalį ir patraukiame išskleidimo žiedą), tada mūsų labui paleidžiamos apsaugančios Gelbėtojo galios ir mes galime nusileisti dvasiškai nesusižeidę.
Tačiau tai įmanoma tik todėl, kad Gelbėtojas įveikė tas keturias kliūtis, kurios gali sustabdyti mūsų dvasinę pažangą.
1) Mirtį. Savo šlovingu prisikėlimu Jis nugalėjo mirtį. Apaštalas Paulius mokė: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“2
2) Nuodėmę. Gelbėtojas nugalėjo nuodėmę ir kaltę visiems, kurie atgailauja. Jo apvalanti galia yra tokia stipri ir plačiai apimanti, kad Izaijas pažadėjo: „Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas.“3
Kartais sutinku gerus šventuosius, kuriems sunku patiems sau atleisti, kurie nepiktavališkai, bet klaidingai apriboja Gelbėtojo išperkančiąsias galias. Nesąmoningai jie beribį Apmokėjimą paverčia ribotu, kažkodėl neapimančiu jų konkrečios nuodėmės ar silpnybės. Tačiau tai yra beribis Apmokėjimas, nes jis padengia ir apima kiekvieną nuodėmę ir silpnybę, taip pat ir kiekvieną šiurkštų poelgį ar kitų žmonių sukeltą skausmą.
Trumanas G. Madsenas pasakė tokį guodžiantį teiginį:
„Jei tarp jūsų yra tokių, kurie buvote nuvilioti galvoti, kad nuėjote per toli […] ar kad paragavote nuodėmės nuodų, dėl kurių niekada nebebūsite tokie, kokie galėjote būti, paklausykite manęs.
Aš liudiju, kad jūs negalite nugrimzti žemiau, nei gali pasiekti Jėzaus Kristaus šviesa ir visa apimanti sąmonė. Liudiju, jog kol yra bent viena atgailos ir noro siekti pagalbos kibirkštėlė, Jis pasiruošęs padėti. Jis ne tik nusileido iki jūsų padėties, Jis nusileido žemiau to, „kad galėtų būti visame ir per viską, – tiesos šviesa.“ [Doktrinos ir Sandorų 88:6.]“4
Viena priežastis, kodėl taip svarbu suprasti Gelbėtojo Apmokėjimą ir visa apimančią jo reikšmę, yra ta, kad didėjant supratimui, didėja ir troškimas atleisti sau bei kitiems.
Net ir tikint apvalančiomis Kristaus galiomis, dažnai iškyla klausimas: „Kaip sužinoti, ar mano nuodėmės man atleistos?“ Jei jaučiame Dvasią, tai mums yra liudijimas, kad mums buvo atleista arba kad vyksta apvalymo procesas. Prezidentas Henris B. Airingas mokė: „Jei jautėte Šventosios Dvasios poveikį […], tai galite suprasti kaip įrodymą, jog Apmokėjimas veikia jūsų gyvenime.“5
Kažkas paklausė: „Bet jei man atleista, kodėl aš vis dar jaučiu kaltę?“ Galbūt dėl Dievo gailestingumo prisiminimas apie kaltę yra perspėjimas, tarsi dvasinis „stop“ ženklas, kuris bent tam tikrą laiką mus perspėja, kai susiduriame su kitomis pagundomis: „Neik šiuo keliu! Žinai, kokį skausmą tai gali atnešti.“ Šia prasme prisiminimas tarnauja kaip apsauga, ne bausmė.
Tad ar įmanoma prisiminti savo nuodėmes ir nejausti kaltės?
Alma savo nuodėmes prisiminė net praėjus daugybei metų po atgailos. Bet po to, kai šaukėsi Jėzaus gailestingumo, jis sakė: „Aš jau nebegalėjau prisiminti savo skausmų; taip, aš jau nebebuvau akėjamas savo nuodėmių prisiminimu.“6
Kaip jis galėjo prisiminti savo nuodėmes, bet nebejausti skausmo ar kaltės? Nes kai atgailaujame, mes „užgim[stame] iš Dievo“7. Tampame, kaip sakoma Raštuose, „naujais kūriniais“8 Kristuje. Tada visiškai nuoširdžiai galime pasakyti: „Aš nesu tas praeities nuodėmes padaręs žmogus. Esu nauja ir pasikeitusi esybė.“
3) Suspaudimus ir negalias. Alma pranašavo, kad Kristus „eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus“. Kodėl? „Kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, […] kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.“9
Kaip Jis tai padaro? Kartais Jis pašalina suspaudimą, kartais Jis sustiprina mus, kad ištvertume jį, o kartais Jis suteikia mums galimybę pažvelgti iš amžinosios perspektyvos, kad galėtume suprasti, jog tie suspaudimai laikini. Apie du mėnesius prasikamavęs Liberčio kalėjime, galiausiai Džozefas Smitas šaukėsi: „O Dieve, kur tu?“10 Užuot tuoj pat palengvinęs padėtį, Dievas atsakė: „Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką; ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse.“11
Tada Džozefas suprato, kad ta karti patirtis tėra taškelis amžinybės spektre. Įgijęs tokią platesnę viziją, jis iš tos pačios kalėjimo kameros šventiesiems rašė: „Švelniai mylimi broliai, džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje; ir tada galime stovėti ramūs, visiškai tikri, kad pamatysime Dievo išgelbėjimą.“12 Dėl Gelbėtojo Apmokėjimo galime matyti iš amžinosios perspektyvos, suteikiančios prasmę mūsų išmėginimams ir duodančios viltį, kad pagalba yra arti.
4) Silpnybes ir netobulumus. Dėl Savo Apmokėjimo Gelbėtojas turi stiprinančių galių, kartais vadinamų malone13, kurios gali padėti mums įveikti silpnybes ir netobulumus ir taip pagelbėti mums stengiantis tapti panašesniems į Jį.
Moronis mokė: „Taip, ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame, […] tad per jo malonę būsite tobuli Kristuje.“14 Atrodo, kad yra bent du prieinami kanalai, arba būdai, kaip pasinaudoti stiprinančiomis galiomis, kurios gali mus apvalyti, ar netgi ištobulinti.
Pirmasis, gelbstinčios apeigos. Raštuose mums sakoma: „Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia.“15 Kartais apie apeigas galvojame kaip apie atliktinų darbų sąrašo punktus, būtinus išgelbėjimui, tačiau iš tiesų visos apeigos suteikia dieviškos galios, padedančios mums tapti panašesniems į Kristų. Pavyzdžiui:
-
Krikštydamiesi ir priimdami Šventąją Dvasią esame apvalomi – taip tampame šventesni, panašesni į Dievą.
-
Be to, per Šventąją Dvasią mūsų protas gali būti apšviestas, o širdis suminkštinta, kad galėtume galvoti ir jausti panašiai kaip Jis.
-
O kai esame užantspauduojami kaip sutuoktiniai, kaip dovaną iš Dievo paveldėjame teisę į „sostus, karalystes, kunigaikštystes ir galias“16.
Antrasis šių stiprinančių galių kanalas yra Dvasios dovanos. Dėl Kristaus Apmokėjimo turime teisę gauti Šventosios Dvasios dovaną ir su ja susijusias dvasines dovanas. Šios dovanos yra dieviškumo bruožai, todėl kas kartą, kai įgyjame Dvasios dovaną, tampame panašesni į Dievą. Be abejonės, būtent todėl Raštuose daugelį sykių esame raginami siekti šių dovanų.17
Prezidentas Džordžas K. Kenonas mokė: „Nė vienas neturėtų sakyti: „Nieko negaliu padaryti; tokia jau mano prigimtis.“ Tuo jis nepateisinamas, nes Dievas pažadėjo […] duoti dovanas, kurios pašalins [mūsų silpnybes]. […] Jei kuris iš mūsų esame netobulas, privalome melsti dovanos, kuri padarys mus tobulus.“18
Apibendrinant, Gelbėtojo Apmokėjimas mums vietoj mirties duoda gyvenimą, „grožybę vietoj pelenų“19, išgydymą vietoj sužeidimo, tobulumą vietoj silpnumo. Tai dangiškasis priešnuodis šio pasaulio kliūtims ir kančioms.
Paskutinę savo mirtingojo gyvenimo savaitę Gelbėtojas sakė: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“20 Kadangi Gelbėtojas įvykdė Apmokėjimą, nėra jokios išorinės jėgos, įvykio ar asmens – nei nuodėmės, nei mirties, nei skyrybų, – galinčių neleisti mums pasiekti išaukštinimo, jeigu laikomės Dievo įsakymų. Tai žinodami, galime veržtis pirmyn džiugiai ir būdami visiškai tikri, kad Dievas yra su mumis, mums siekiant šio dangiško tikslo.
Aš liudiju, kad Gelbėtojo Apmokėjimas yra ne tik beribės apimties, bet ir pasiekiantis kiekvieną asmeniškai – jis ne tik gali sugrąžinti mus Dievo akivaizdon, bet ir įgalinti mus tapti panašius į Dievą, – toks yra vainikuojantis Kristaus Apmokėjimo tikslas. Tai aš tvirtai ir su dėkingumu liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.