Enoso knyga

1 Štai, buvo taip, kad aš, Enosas, žinodamas, kad mano tėvas buvo teisus vyras – nes mokė mane savo kalbos ir Viešpaties ugdymo bei pamokymo – ir tebūna palaimintas dėl to mano Dievo vardas…

2 Ir aš papasakosiu jums apie kovą, kurią kovojau Dievo akivaizdoje, kol gavau savo nuodėmių atleidimą.

3 Štai, išėjau aš į mišką medžioti žvėrių; ir žodžiai, kuriuos dažnai girdėjau savo tėvą kalbant apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą, giliai įsismelkė į mano širdį.

4 Ir mano siela alko; ir aš atsiklaupiau priešais savo Sutvėrėją, ir šaukiausi jo, karštai melsdamas ir prašydamas dėl savo sielos; ir ištisą dieną šaukiausi jo; taip, ir kai atėjo naktis, aš vis dar kėliau aukštyn savo balsą, tad jis pasiekė dangus.

5 Ir atėjo man balsas, sakantis: Enosai, tavo nuodėmės tau atleistos, ir tu būsi palaimintas.

6 Ir aš, Enosas, žinojau, kad Dievas negalėjo pameluoti; tad mano kaltė buvo nušluota.

7 Ir aš tariau: Viešpatie, kaip tai padaryta?

8 Ir jis man tarė: Dėl tavo tikėjimo Kristumi, kurio tu niekada prieš tai nei matei, nei girdėjai. Ir daug metų praeis, kol jis apreikš save kūne; todėl štai, tavo tikėjimas padarė tave sveiką.

9 Dabar, buvo taip, kad išgirdęs šiuos žodžius aš ėmiau trokšti gerovės savo broliams nefitams; todėl išliejau Dievui dėl jų visą savo sielą.

10 Ir kol aš taip kovojau dvasioje, štai Viešpaties balsas vėl atėjo į mano protą, sakydamas: Aš aplankysiu tavo brolius sulig jų stropumu vykdant mano įsakymus. Aš atidaviau jiems šią žemę, ir tai yra šventa žemė; ir aš neprakeiksiu jos, nebent dėl nedorybės; todėl aš aplankysiu tavo brolius, kaip esu pasakęs; ir jų prasižengimus nuleisiu sielvartu ant jų pačių galvų.

11 Ir kai aš, Enosas, išgirdau šiuos žodžius, mano tikėjimas pasidarė nepajudinamas Viešpatyje; ir aš meldžiausi jam su daugeliu ilgų pastangų dėl savo brolių lamanitų.

12 Ir buvo taip, kad po to, kai su visu stropumu meldžiausi ir darbavausi, Viešpats tarė man: Dėl tavo tikėjimo aš duosiu tau pagal tavo norus.

13 Ir dabar štai, ko aš norėjau iš jo: jei būtų taip, kad mano žmonės, nefitai, įpultų į prasižengimą ir kokiu nors būdu būtų sunaikinti, o lamanitai nebūtų sunaikinti, kad Viešpats Dievas išsaugotų mano žmonių, nefitų, metraštį; netgi jei tai būtų jo šventos rankos galia, idant kada nors ateityje jis būtų atneštas lamanitams, kad galbūt jie būtų atvesti į išgelbėjimą;

14 nes dabar, mūsų pastangos sugrąžinti juos į tikrąjį tikėjimą buvo bergždžios. Ir jie prisiekė savo rūstybėje, kad, jei bus įmanoma, sunaikins mūsų metraščius ir mus, ir taip pat visas mūsų tėvų tradicijas.

15 Todėl aš, žinodamas, kad Viešpats Dievas pajėgus išsaugoti mūsų metraščius, nuolat šaukiausi jo, nes jis pasakė man: Ko tik prašysi tikėjime, tikėdamas, kad gausi, Jėzaus Kristaus vardu, tu tai gausi.

16 Ir aš tikėjau, ir šaukiausi Dievo, kad jis išsaugotų metraščius; ir jis sudarė sandorą su manimi, kad išneš juos lamanitams jam tinkamu metu.

17 Ir aš, Enosas, žinojau, kad tai įvyks pagal sandorą, kurią jis sudarė; todėl mano siela ilsėjosi.

18 Ir Viešpats tarė man: Tavo tėvai taip pat manęs šito prašė; ir tai bus padaryta jiems pagal jų tikėjimą, nes jų tikėjimas buvo kaip tavo.

19 Ir dabar, buvo taip, kad aš, Enosas, vaikščiojau tarp Nefio žmonių, pranašaudamas apie tai, kas bus, ir liudydamas apie tai, ką girdėjau ir mačiau.

20 Ir aš liudiju, kad Nefio žmonės stropiai stengėsi sugrąžinti lamanitus į tikrąjį tikėjimą Dievu. Bet mūsų pastangos buvo bergždžios; jų neapykanta buvo įsitvirtinusi, ir juos vedė jų blogoji prigimtis, taigi jie tapo laukiniais ir žiauriais, ir kraujo trokštančiais žmonėmis, pilnais stabmeldystės ir nešvaros; mintančiais plėšriais žvėrimis; gyvenančiais palapinėse ir klajojančiais po tyrus su trumpu odiniu strėnų raiščiu ir skustomis galvomis; ir jie puikiai valdė lanką, kardą bei kirvį. Ir daugelis jų nevalgė nieko kito, kaip tik žalią mėsą; ir jie nuolat stengėsi mus sunaikinti.

21 Ir buvo taip, kad Nefio žmonės dirbo žemę ir augino visokius grūdus ir vaisius, ir kaimenes bandų, ir kaimenes visokių įvairių rūšių galvijų, ir ožkas, ir laukinius ožius, ir taip pat daug arklių.

22 Ir tarp mūsų buvo nepaprastai daug pranašų. O žmonės buvo kietasprandžiai, sunkiai suprantantys žmonės.

23 Ir nebuvo nieko kito, kaip tik nepaprastas griežtumas, pamokslavimas bei pranašavimas apie karus ir kovas, ir sunaikinimus bei nuolatinis priminimas jiems apie mirtį ir amžinybės trukmę, ir teismus, ir Dievo galią; ir visa tai – nuolatinis jų raginimas, norint išlaikyti juos Viešpaties baimėje. Aš sakau, kad nebuvo nieko, išskyrus tai ir nepaprastą kalbos teisumą, kas galėtų juos sulaikyti nuo greito smukimo į sunaikinimą. Ir taip aš rašau apie juos.

24 Ir per savo dienas aš mačiau karų tarp nefitų ir lamanitų.

25 Ir buvo taip, kad aš pasenau, ir šimtas septyniasdešimt devyneri metai praėjo nuo to laiko, kada mūsų tėvas Lehis paliko Jeruzalę.

26 Ir aš mačiau, kad netrukus turėsiu nužengti į savo kapą, ir buvau paveiktas Dievo galia, kad turiu pamokslauti ir pranašauti šitiems žmonėms, ir skelbti žodį pagal tiesą, kuri yra Kristuje. Ir tai aš skelbiau per visas savo dienas ir tuo džiūgavau labiau negu pasaulio dalykais.

27 Ir aš netrukus einu į savo poilsio vietą, kuri yra su mano Išpirkėju; nes žinau, kad jo dėka ilsėsiuos. Ir aš džiaugiuosi ta diena, kada mano mirtingasis apsirengs nemirtingumu ir stos priešais jį; tada išvysiu jo veidą su džiaugsmu, ir jis tars man: Ateik pas mane, palaimintasis, štai tau paruošta vieta mano Tėvo buveinėse. Amen.