Dvasios dovanos

„Jei visa širdimi paklusite Evangelijai, pažadu jums Viešpaties vardu, kad, kaip žadėjo mūsų Gelbėtojas, jus lydės dovanos.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Tituliniame Mormono Knygos puslapyje aiškinama, kaip ši nuostabi Raštų knyga tapo prieinama pasauliui. Senovėje ant auksinių plokštelių buvo surašyta santrauka, „parašyta ir užantspauduota, ir paslėpta Viešpačiui, kad jos [plokštelės] nebūtų sunaikintos“. Paskutiniais laikais tos plokštelės turėjo „išeiti Dievo dovanos ir galios dėka“ ir būti aiškinamos „Dievo dovanos dėka“. Vykdydamas šias pranašystes, šiems šventiems metraščiams išversti Dievas pasirinko Džozefą Smitą. Aišku, kad Džozefas galėjo versti senovinius rašmenis ne savo išsilavinimo dėka: jis turėjo tik pradinio išsilavinimo – skaitymo, rašymo ir aritmetikos pagrindus. Versti senovinius metraščius, prieš šimtus metų parašytus jam nepažįstama kalba, jis galėjo paties Dievo suteiktos dovanos dėka.

Ema Smit, kuri pradžioje padėjo savo vyrui kaip raštininkė, paliudijo apie šią dievišką dovaną: „Niekas nebūtų galėjęs padiktuoti tų rankraščių nebūdamas įkvėptas; nes kai buvau jo raštininkė, [Džozefas] diktuodavo man valandų valandas; ir kai sugrįždavo po valgymo ar pertraukos, jis iš karto pradėdavo ten, kur buvo sustojęs, be žiūrėjimo į rankraštį ar mano paskaitymo iš jo.“¹

Viešpats teikė pranašui būtiną materialinę pagalbą, kuri leido jam vykdyti vertimo darbą. Džozefas Knaitas vyresnysis, pranašo draugas, keletą kartų davė Džozefui pinigų ir maisto. Ypač sunkiu metu brolis Knaitas atvažiavo į pranašo namus ir atgabeno Džozefui ir Oliveriui „statinę skumbrių ir kažkiek suliniuoto popieriaus rašymui… Atgabenau apie devynis ar dešimt bušelių grūdų ir penkis ar šešis bušelius bulvių“. Brolis Knaitas pasakojo: „Džozefas ir Oliveris… grįžę namo rado mane su maistu ir buvo patenkinti, nes nieko nebeturėjo.“²

1829 m. balandžio ir gegužės mėnesiais persekiojimas vis labiau trukdė pranašui vykdyti vertimo darbą savo namuose Harmonyje, Pensilvanijos valstijoje. Oliveris Kauderis parašė draugui Deividui Vitmeriui, papasakojo apie šventą darbą ir paprašė jį leisti tęsti darbą Vitmerio namuose Fajete, Niujorko valstijoje. 1829 m. gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje pranašas ir Oliveris su Deividu Vitmeriu jo vienkinkiu vežimu nuvyko į Deivido tėvo Piterio Vitmerio vyresniojo sodybą. Per birželio mėnesį Vitmerio namo viršutiniame kambaryje Dievo dovanos ir galios dėka vertimas buvo baigtas.

Oliveris Kauderis aprašė, kaip nuostabu buvo tarnauti pranašo raštininku: „Tai buvo neužmirštamos dienos – sėdėjimas klausant balso, diktuojančio įkvėpimu iš dangaus, pažadino didžiausią šitos širdies dėkingumą! Diena iš dienos aš be perstojo rašiau iš jo burnos, kai jis vertė su Urimais ir Tumimais… istoriją, arba metraštį, pavadintą Mormono Knyga.“³

Per tą laiką Džozefas Smitas suprato, kad dieviška dovana buvo su juo tik tada, kai jis buvo vertas Dvasios vadovavimo. Deividas Vitmeris pasakojo: „Vieną rytą, kai [Džozefas Smitas] ruošėsi tęsti vertimą, kažkas namuose buvo ne taip ir jį tai erzino. Ema, jo žmona, kažką padarė. Oliveris ir aš užlipome laiptais. Netrukus po mūsų tęsti vertimo užlipo ir Džozefas. Bet jis nieko negalėjo padaryti. Jis negalėjo išversti nė žodžio. Jis nulipo laiptais, išėjo į sodą ir meldėsi Viešpačiui. Maždaug po valandos jis grįžo į namą ir paprašė Emą atleisti. Tada jis užlipo laiptais, kur buvome mes, ir vertimas ėjo gerai. Jis nieko negalėjo padaryti, jei nebuvo nuolankus ir ištikimas.“⁴

Nuolankiai ir ištikimai naudodamas Dievo jam suteiktą dovaną jaunasis pranašas atliko atrodytų neįmanomą užduotį – nuo 1829 m. balandžio pradžios iki birželio pabaigos išvertė beveik visą Mormono Knygą.

Džozefo Smito mokymai

Kiekvienam iš mūsų suteiktos Dvasios dovanos; kiekvieno žmogaus dovanos yra reikalingos Bažnyčiai.

Tikėjimo Teiginiai 1:7: „Mes tikime liežuvių, pranašystės, apreiškimų, regėjimų, gydymo, liežuvių aiškinimo ir kitomis dovanomis.“⁵

„Mes… tikime pranašystėmis, liežuviais, regėjimais ir apreiškimais, dovanomis ir išgydymais; ir kad šiais dalykais negalėtume džiaugtis be Šventosios Dvasios dovanos.“⁶

Amasa Poteris pasakojo: „Prisimenu, kaip pranašas pakilo pamokslauti didelei sueigai miškelyje į vakarus nuo Navū šventyklos. Jis pasakė, kad kalbės apie dvasines dovanas… Džozefas sakė, kad kiekvienas pastarųjų dienų šventasis turi dovaną, ir jeigu jie gyvens teisiai bei prašys jos, Šventoji Dvasia apreikš jam ar jai tą dovaną.“⁷

„Paulius sako, kad vienam duodama kalbų dovana, kitam pranašavimo dovana, o dar kitam gydymo dovana; ir dar: argi visi pranašauja? argi visi kalba kalbomis? ar visi jas aiškina? Jis aiškiai sako, kad ne visi turi šias kelias dovanas, bet kad vienas gauna vieną dovaną, o kitas gauna kitą dovaną – ne visi pranašauja, ne visi kalba kalbomis, ne visi daro stebuklus; bet visi gavo Šventosios Dvasios dovaną; apaštalų laikais jie kartais kalbėdavo kalbomis ir pranašaudavo, o kartais ir ne…

Bažnyčia yra vienas kūnas, susidedantis iš skirtingų narių, visiškai analogiškas žmogaus organizmui, ir Paulius, pakalbėjęs apie skirtingas dovanas, sako: „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – jo nariai. Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia apaštalais, antra, pranašais, trečia, mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to išgydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos… ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai?… ar visi kalba kalbomis? ar visi jas aiškina?“ Akivaizdu, kad ne; tačiau visi yra vieno kūno nariai. Ne visi prigimtinio kūno nariai yra akis, ausis, galva ar ranka. Tačiau akis negali sakyti ausiai: „Man tavęs nereikia“, nė galva kojai: „Man tavęs nereikia“; visi jie yra daugybė sudedamųjų tobulo organizmo dalių – vienas kūnas; ir jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys džiaugiasi, su juo pagerbiami visi nariai. [Žr. 1 Korintiečiams 12:9–10, 18–21, 26–30.]

„Tad visos šios yra dovanos; jas siunčia Dievas; jos yra Dievo; visos jos yra Šventosios Dvasios dovanos.“⁸

Dvasios dovanas gauname per paklusnumą ir tikėjimą.

„Kadangi stinga tikėjimo, stinga ir vaisių. Nuo pat pasaulio sukūrimo nebuvo žmogaus, kuris, turėdamas tikėjimą, šalia to neturėtų dar kažko. Senovės tikintieji užgesindavo ugnies šėlsmą, išsigelbėdavo nuo kalavijo ašmenų, moterys atgaudavo savo mirusiuosius, ir t.t. Tikėjimu pasauliai buvo sutverti. [žr. Hebrajams 11:3, 34–35.] Žmogus, kuris neturi nė vienos iš tų dovanų, neturi ir tikėjimo; ir jis apgaudinėja save, jei mano, kad turi. Tikėjimo stigo ne tik pagonims, bet ir tiems, kurie laikė save krisčionimis, todėl stigo ir kalbėjimo kalbomis, išgydymų, pranašysčių, pranašų ir apaštalų ir visų dovanų bei palaiminimų.“⁹

„Ši žiema [1832–1833] praleista verčiant Raštus, Pranašų mokykloje ir sėdint konferencijose. Patyriau daug šlovingų įkvėpimo laikotarpių. Tarp mūsų, kaip senovės dienomis, pradėjo lietis dovanos, lydinčios tuos, kurie tiki ir paklūsta Evangelijai, liudijančios, kad Viešpats vis taip pat elgiasi su tais, kurie nuolankiai myli tiesą ir jos laikosi.“¹⁰

1834 m. Džozefui Smitui pamokslaujant Pontiake, Mičigano valst., ten buvo Edvardas Stivensonas. Jis prisiminė tokius pranašo žodžius: „Jei visa širdimi paklusite Evangelijai, pažadu jums Viešpaties vardu, kad, kaip žadėjo mūsų Gelbėtojas, jus lydės dovanos, ir per tai galėsite įsitikinti, kad esu tikras Dievo tarnas.“¹¹

Dvasios dovanos paprastai suteikiamos tyliai ir privačiai, be išorinių pasireiškimų.

„Skirtingos ir prieštaringos yra žmonių nuomonės dėl Šventosios Dvasios dovanos. Kai kurie žmonės yra pratę kiekvieną antgamtinį reiškinį vadinti Dievo Dvasios poveikiu, kai tuo tarpu yra ir tokių, kurie mano, kad apskritai nėra jokių su tuo susijusių pasireiškimų; ir kad tai yra ne kas kita, kaip paprasčiausias žmogaus proto ar vidinio jausmo impulsas, įspūdis, slaptas žmonių turimas liudijimas ar įrodymas, ir kad nėra tokio dalyko, kaip išorinis pasireiškimas.

Visai nenuostabu, kad žmonės daugiausia neišmano išgelbėjimo principų ir ypač apie Šventosios Dvasios dovanos esmę, pareigas, galią, įtaką, dovanas ir palaiminimus; taip sakome todėl, kad žmonija daugelį šimtmečių buvo apgaubta didelės tamsos ir neišmanymo, be apreiškimo ar teisingo kriterijaus, leidžiančio pažinti Dievo dalykus, kuriuos galima pažinti tik per Dievo Dvasią. Todėl neretai atsitinka taip, kad šios Bažnyčios vyresniesiems skelbiant pasaulio gyventojams, kad paklusę Evangelijai jie gaus Šventosios Dvasios dovaną, žmonės tikisi pamatyti kažkokį antgamtinį reiškinį, įspūdingą galios pasireiškimą ar nepaprastą stebuklą…

Žmonija labai linkusi pulti į kraštutinumus, ypač religijos dalykuose. Todėl žmonės, dažniausiai, arba nori matyti stebuklą, arba iš viso netiki Šventosios Dvasios dovana. Jei vyresnysis uždeda rankas ant žmogaus galvos, daugelis mano, kad tas žmogus turi tuojau pakilti ir imti kalbėti kalbomis bei pranašauti; ši idėja paimta iš Pauliaus atvejo, kai jis uždėjo rankas kažkokiems žmonėms, kurie, pasak jų, jau buvo pakrikštyti Jono krikštu; jam tai padarius, „jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“. [Žr. ApD 19:1–6.]…

Mes tikime, kad Šventoji Dvasia suteikiama per įgalioto asmens rankų uždėjimą ir kad kalbų dovana ir pranašavimo dovana yra Dvasios dovanos ir gaunamos per Ją. Bet sakyti, kad uždėjus rankas žmonės visada imdavo pranašauti ar kalbėti kalbomis, reikštų sakyti tai, kas nėra tiesa ir prieštarauja apaštalų patyrimams ir šventajam Raštui…

Visos Dvasios dovanos yra nematomos prigimtinėmis akimis ar žmogaus protu; tiksliau, matomų yra labai nedaug… Tik nedaugelį iš jų gali atpažinti dauguma žmonių. Petras ir Jonas buvo apaštalai, tačiau žydų teismas nuplakė juos kaip apsišaukėlius. Paulius buvo ir apaštalas, ir pranašas, tačiau jie apmėtė jį akmenimis ir uždarė į kalėjimą. Nors jis turėjo Šventosios Dvasios dovaną, žmonės to nesuprato. Mūsų Gelbėtojas buvo „pateptas džiaugsmo aliejumi gausiau nei jo bičiuliai“ [žr. [Hebrajams 1:9], tačiau žmonės toli gražu to nesuprato: jie apšaukė Jį Belzebubu ir nukryžiavo kaip apsišaukėlį. Kas galėtų iš išvaizdos pažinti ganytoją, mokytoją ar evangelistą, nors jie turėjų Šventosios Dvasios dovaną?

Bet jei kalbėsime apie kitus Bažnyčios narius ir patyrinėsime Pauliaus aptartas dovanas, pamatysime, kad pasaulis iš esmės nieko nežino apie jas, ir kad yra tik viena ar dvi , kurias galėtume iš karto atpažinti, jei jos visos iš karto būtų išlietos uždėjus rankas. [1 Korintiečiams 12:4–11.] Paulius sako: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia –pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai daro ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.“

Čia paminėtos kelios dovanos, tačiau kurias iš jų visų galima būtų atpažinti po rankų uždėjimo? Išminties žodis ir pažinimas yra tokios pat dovanos, kaip ir bet kuri kita, tačiau, jei asmuo turėtų abi šias dovanas, arba gautų jas rankų uždėjimu, kas tai suprastų? Kitas galėtų gauti tikėjimo dovaną, ir jie jos taip pat nepastebėtų. Arba tarkime, žmogus gavo gydymo dovaną arba galią daryti stebuklus, ir nežinotų apie tai; prireiktų laiko ir aplinkybių imti naudoti šias dovanas. Tarkime žmogus gavo dvasių atskyrimo dovaną. Kas tai pastebėtų? Arba jeigu jis gautų kalbų aiškinimo dovaną: kol kas nors neprakalbėtų nežinoma kalba, jis be abejo turėtų tylėti; yra tik dvi dovanos, kurios būtų matomos – kalbų dovana ir pranašavimo dovana. Apie jas kalbama daugiausia, tačiau, jei žmogus prabiltų nežinoma kalba, pasak Pauliaus, kitiems jis atrodytų svetimšalis [žr. 1 Korintiečiams 14:11]. Jie sakytų, kad nesupranta, ir jei jis pranašautų, jie pavadintų tai nesąmone. Kalbų dovana galbūt yra mažiausia iš visų, tačiau būtent jos labiausiai siekiama.

Taigi, remiantis Raštų liudijimu ir Dvasios pasireiškimais senovės dienomis, visuomenė labai mažai galėjo žinoti apie tai, išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus, kaip buvo per Sekmines. Didžiausios, geriausios ir naudingiausios dovanos liktų stebėtojų nepastebėtos…

Šventosios Dvasios dovanos pasireiškimai, angelų tarnavimas, galios augimas, Dievo didybė ir šlovė labai retai būdavo demonstruojami viešai, ir dažniausiai tik Dievo žmonėms, pavyzdžiui, izraelitams; dažniausiai, kai ateidavo angelai ar apsireikšdavo pats Dievas, tai įvykdavo asmenims konfidencialiai, jų kambaryje, tyruose ar laukuose ir dažniausiai be triukšmo ar sujudimo. Angelas išlaisvino Petrą iš kalėjimo nakties glūdumoje; atėjo pas Paulių kitiems įgulos nariams nematant; apsireiškė Marijai ir Elzbietai atskirai nuo kitų; kalbėjo su Jonu Krikštytoju, aplinkiniams apie tai nežinant.

Kai Eliziejus matė Izraelio vežimus bei raitelius, kiti apie tai nežinojo. Kai Viešpats pasirodė Abraomui, tai įvyko prie jo palapinės durų; kai angelai atėjo pas Lotą, niekas, išskyrus jį, jų nepažino, turbūt taip pat atsitiko ir su Abraomu bei jo žmona; kai Viešpats pasirodydavo Mozei, tai įvykdavo degančiame krūme, susitikimo palapinėje arba ant kalno; kai Elija buvo paimtas ugniniame vežime, to nematė pasaulis; ir kai jis stovėjo uolos plyšyje, buvo smarkus griaustinis, bet griaustinyje Viešpaties nebuvo, buvo žemės drebėjimas, bet žemės drebėjime Viešpaties nebuvo ir tada buvo tylus ramus balsas – Viešpaties balsas, sakantis: „Ką čia veiki, Elijau?“ [Žr. 1 Karalių 19:11–13.]

Juk nevisada Viešpatį galima pažinti iš Jo balso griausmo, iš Jo šlovės parodymo ar galios pasireiškimo; ir tie, kas labiausiai trokšta tai matyti, yra mažiausiai tam pasiruošę; ir jeigu Viešpats apreikštų savo galią, kaip Jis tai padarė izraelitams, tokie pirmieji sakytų: „Tenekalba mums Dievas, kad mes, jo žmonės, nenumirtume.“ [Žr. Išėjimo 20:19.]“¹²

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Viešpats dovanojo pranašui Džozefui Smitui sugebėjimą versti iš aukso plokštelių (111–112 p.). Kada Viešpats suteikė jums dovanas, padedančias dalyvauti Jo darbe?
Ko galime pasimokyti iš Deivido Vitmerio papasakotos istorijos (112 p.)? Kokie jūsų patyrimai pamokė jus, kad turite būti verti, jei norite naudotis savo dvasinėmis dovanomis?
Peržvelkite poskyrį, prasidedantį 113 puslapyje. Kuo Bažnyčiai naudingi nariai su skirtingomis Dvasios dovanomis? Kaip galite pasinaudoti kitų dvasinėmis dovanomis? Ar esate matę, kaip žmonės su skirtigomis dovanomis kartu dirba ir padeda vienas kitam?
Išstudijuokite 114 puslapyje esantį poskyrį. Pagalvokite, kokios dvasinės dovanos sustiprintų jus arba padėtų jums tarnauti Viešpačiui ir kitiems. Nuspręskite, ką darysite, uoliai siekdami „geriausių dovanų“ (DS 46:8).
Peržvelkite poskyrį, prasidedantį 114 puslapio apačioje. Apgalvokite arba aptarkite tą ypatingą aiškinimą apie tai, kaip pasireiškia dvasinės dovanos. Kodėl svarbu atminti, kad dvasinės dovanos „labai retai demonstruojamos viešai“? (117 p.). Kodėl, jūsų manymu, daugelis dvasinių dovanų gaunamos tyliai ir konfidencialiai? Kodėl svarbu suprasti, kad daugeliui dovanų reikia „laiko ir aplinkybių imti naudoti šias dovanas“? (116 p.).
Ką, perskaitę šį skyrių, galite pasakyti apie dvasinių dovanų paskirtį?

Giminingos Raštų ištraukos: 1 Korintiečiams 12:1–31; 3 Nefio 29:6; Moronio 10:6–23; DS 46:8–33