Skyrius 47: „Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo‘: pastarųjų dienų pranašai liudija apie pranašą Džozefą Smitą

Skyrius 47

„Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo“: pastarųjų dienų pranašai liudija apie pranašą Džozefą Smitą

„Pranašas Džozefas Smitas… buvo žmogus, kurį Dievas pašaukė savo paties balsu, kad paskutinį kartą atvertų pasauliui Evangelijos laikotarpį.“ (Džozefas F. Smitas)

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Po pranašo Džozefo Smito ir jo brolio Hairumo mirties Dvylikos Kvorumo nariai, kurie buvo iškeliavę į misijas po Jungtines Valstijas, kaip galėdami skubiau sugrįžo į Navū. 1844 m. rugpjūčio 8 d. Dvylikos nariai sušaukė šventųjų susirinkimą, kuriame kalbėjo Brigamas Jangas, Dvylikos Kvorumo prezidentas. Jam kalbant atsitiko nepaprastas dalykas, kurį matė daugybė šventųjų. Prezidentas Jangas buvo stebuklingai pakeistas, kad atrodė ir kalbėjo kaip Džozefas Smitas. Džordžas K. Kenonas pasakojo: „Jei pats Džozefas būtų prisikėlęs iš mirusiųjų ir vėl kalbėjęs jiems, tai nebūtų apstulbinę daugelį iš jų labiau nei tai, kas vyko tame susirinkime. Tai buvo paties Džozefo balsas; ir žmonėms atrodė, kad jie ne tik girdi Džozefo balsą, bet kad prieš save mato stovintį patį Džozefą. Niekada negirdėjome apie nuostabesnį ir stebuklingesnį įvykį nei tas, kuris įvyko tą dieną to susirinkimo akivaizdoje. Viešpats paliudijo savo žmonėms, nepalikdamas abejonės dėl to, kas yra tas žmogus, kurį Jis išsirinko jiems vadovauti.“¹

Šio susirinkimo pabaigoje šventieji balsavo, kad jiems pirmininkautų Dvylika. Po trejų su trupučiu metų, 1847 m. gruodžio mėn., vėl buvo suorganizuota Pirmoji prezidentūra. Brigamas Jangas buvo palaikytas kaip Bažnyčios prezidentas.

Pradedant Brigamu Jangu, kiekvienas Bažnyčiai pirmininkavęs pranašas liudijo apie nepaprastą pranašo Džozefo Smito misiją. Dar dangaus taryboje Džozefas Smitas buvo išrinktas būti didžiu pastarųjų dienų pranašu ir regėtoju. Jo misija buvo tokia svarbi, kad buvo išpranašauta senovės pranašų, įskaitant Senojo Testamento pranašą Juozapą, kuris buvo parduotas į Egiptą. Pastarasis pats buvo regėtojas ir nemažai pranašavo apie Džozefą Smitą:

„Viešpats, mano Dievas, pakels regėtoją, kuris bus rinktinis regėtojas mano strėnų vaisiui… Ir jo vardas bus duotas pagal mane; ir tai bus pagal jo tėvo vardą. Ir jis bus kaip aš; nes tai, ką Viešpats atneš jo ranka, Viešpaties galios dėka atves mano žmones į išgelbėjimą.“ (2 Nefio 3:6, 15; taip pat žr. 2 Nefio 3:6–22.)²

1834 m. gruodį Džozefas Smitas vyresnysis suteikė pranašui Džozefui palaiminimą, patvirtinantį, kad jis tas regėtojas, apie kurį pranašavo senovės Juozapas: „Laiminu tave tavo protėvių Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palaiminimais; ir netgi tavo protėvio Juozapo, Jokūbo sūnaus, palaiminimais. Štai jis domėjosi savo ainija paskutinėmis dienomis… jis stropiai siekė sužinoti, iš kur turi kilti sūnus, kuris išneš Viešpaties žodį, per kurį jie bus apšviesti ir atvesti į tikrąją kaimenę; ir jo akys pamatė tave, mano sūnau; jo širdis džiūgavo ir jo siela buvo patenkinta, ir jis tarė…: „Iš mano sėklos, išsklaidytos tarp kitataučių, kils rinktinis regėtojas.., kurio širdis mąstys didžią išmintį, kurio protas aprėps ir supras Dievo gilumas ir kieno burna kalbės teisiųjų įstatymą.“… Tu turėsi šios tarnystės raktus, būtent pirmininkavimo šiai bažnyčiai raktus, tiek laike, tiek amžinybėje.“³

Per Džozefą Smitą, rinktinį pastarųjų dienų regėtoją buvo apreikštos Evangelijos gelbėjančios apeigos bei doktrinos ir žemėje vėl įkurta tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Senovinių ir šiuolaikinių pranašų liudijimai vieningai skelbia, kad Džozefas Smitas buvo įrankis, per kurį Dievas sugrąžino Evangelijos pilnatvę „visai žmonijos šeimai laiminti nuo amžinybės iki amžinybės“⁴

Pastarųjų dienų pranašų liudijimai

Savo pranašiškam pašaukimui Džozefas Smitas buvo paskirtas iš anksto.

Prezidentas Brigamas Jangas: „Dar amžinybės tarybose, kur kas ankčiau, nei buvo padėti žemės pamatai, buvo nuspręsta, kad [Džozefas Smitas] bus tas žmogus paskutiniu šio pasaulio Evangelijos laikotarpiu, kuris atneš Dievo žodį žmonėms ir gaus visus Dievo Sūnaus kunigystės raktus ir galią. Viešpats stebėjo jį, jo tėvą, jo tėvo tėvą ir jų protėvius visą laiką, grįžtant iki pat Abraomo, nuo Abraomo iki tvano, nuo tvano iki Henocho ir nuo Henocho iki Adomo. Jis stebėjo tą šeimą ir tą kraują nuo jo ištakų iki pat to žmogaus gimimo. [Džozefas Smitas] jau amžinybėje buvo iš anksto paskirtas pirmininkauti šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje.“⁵

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas: „Džozefas Smitas buvo išrinktas vadovauti Viešpaties darbui paskutinėmis dienomis, ir mūsų Amžinojo Tėvo išankstiniu žinojimu šis darbas jam buvo paskirtas amžinybėse, dar prieš gimimą. Jis atėjo su Elijo dvasia paruošti kelio mūsų Viešpaties atėjimui. Jokiam pranašui nuo Adomo laikų, žinoma išskyrus Išpirkėją, nebuvo duoda didingesnė misija.“⁶

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas: „Kad suvoktume pranašo žemiškosios misijos didybę, turime žvelgti į ją amžinybės šviesoje. Jis buvo tarp tų „kilnių ir didžių“, kuriuos Abraomas apibūdino taip:

„Dabar Viešpats buvo parodęs man, Abraomui, sąmones, suorganizuotas prieš pasaulio buvimą; ir tarp visų šitų buvo daug kilnių ir didžių; ir Dievas matė tas sielas, kad jos buvo geros, ir jis stovėjo vidur jų, ir tarė: Šituos aš padarysiu savo valdovais; nes jis stovėjo tarp tų, kurie buvo dvasios, ir jis matė, kad jos buvo geros; ir jis tarė man: Abraomai, tu esi vienas iš jų; tu buvai išrinktas prieš tau gimstant.“ (Abraomo 3:22–23.)

Taip buvo ir su Džozefu Smitu. Jis taip pat buvo ten. Jis taip pat sėdėjo taryboje su tais kilniaisiais ir didžiaisiais. Užimdamas garbingą ir išskirtinę padėtį, jis be abejo padėjo planuoti ir vykdyti didį Viešpaties darbą „įgyvendinant žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“, išgelbėjant visus mūsų Tėvo vaikus [Mozės 1:39]. Jo misija paveikė ir dar turėjo paveikti visus bet kada žemėje gyvenusius žmones: visus, kurie tada gyveno žemėje ir milijonus dar negimusių…

Pranašas Džozefas Smitas buvo ne tik vienas iš tų „kilnių ir didžių“, bet jis rūpinosi ir iš dangaus sričių tebesirūpina svarbiais dalykais žemėje. Nes Dievo akyse… viskas yra viena didelė amžina programa, kurioje pranašui Džozefui skirta svarbi vieta, – viskas per amžinąją kunigystę ir Dievo įgaliojimą.“⁷

Pirmasis Džozefo Smito regėjimas yra esminė mūsų liudijimų dalis.

Prezidentas Džozefas F. Smitas: „Didingiausias dalykas, įvykęs pasaulyje nuo Dievo Sūnaus prisikėlimo iš kapo ir pakilimo aukštybėn, yra Tėvo ir Sūnaus atėjimas pas jaunąjį Džozefą Smitą, idant paruoštų kelią pakloti pagrindą [Dievo] – ne žmogaus – karalystei, kuri daugiau niekada nesibaigs ir nebus sunaikinta.

Kai priėmiau šią tiesą, man buvo lengva priimti kiekvieną kitą tiesą, kurią jis dėstė ir skelbė savo pasaulinės misijos metu. Jis niekada nemokė neteisingos doktrinos. Jis niekada netaikė gyvenime doktrinos, kurios jam nebuvo įsakyta pritaikyti. Jis niekada nedangstė klaidos. Jis nebuvo apgautas. Jis matė, jis girdėjo; jis padarė tai, kas jam buvo įsakyta padaryti; taigi už darbą, kurį atliko Džozefas Smitas, yra atsakingas Dievas, ne Džozefas Smitas. Už tai yra atsakingas Viešpats, ne žmogus.“⁸

Prezidentas Heberis Dž Grantas: „Arba Džozefas Smitas tikrai matė Dievą ir kalbėjosi su Juo, ir pats Dievas pristatė Jėzų Kristų jaunajam Džozefui Smitui, o Jėzus Kristus pasakė Džozefui Smitui, kad šis bus įrankis Dievo rankose atkuriant žemėje tikrąją Jėzaus Kristaus Evangeliją, arba vadinamasis mormonizmas yra mitas. Bet mormonizmas nėra mitas! Tai Dievo jėga išgelbėjimui; tai Jėzaus Kristaus Bažnyčia, įsteigta Jam vadovaujant, ir visas pasaulio netikėjimas negali pakeisti esminių faktų, susijusių su Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.“⁹

Prezidentas Hovardas V. Hanteris: „Esu dėkingas, kad esu Bažnyčios narys; ir mano liudijimas apie jos dieviškumą remiasi paprasta istorija apie vaikinuką, atsiklaupusį po medžiais ir išvydusį lankytojus iš Dangaus – ne vieną Dievą, bet dvi atskiras asmenybes, Tėvą ir Sūnų, vėl apreiškiančius žemei Dievybės asmenybes. Mano tikėjimas ir liudijimas remiasi šia paprasta istorija, nes jei ji netikra, mormonizmas žlugtų. Jei ji tikra, – o aš liudiju, kad ji tikra, – tai vienas didingiausių įvykių žmonijos istorijoje.“¹⁰

Prezidentas Deividas O. Makėjus: „Tėvo ir Sūnaus pasirodymas Džozefui Smitui yra šios Bažnyčios pagrindas. Tame glūdi jos stiprybės ir gyvybingumo paslaptis. Tai yra tikra, ir aš liudiju apie tai. Tas vienas apsireiškimas atsako į visus mokslo klausimus apie Dievą ir Jo dievišką asmenybę. Ar suvokiate, ką tai reiškia? Kas yra Dievas, atsakyta. Jo santykis su Savo vaikais yra aiškus. Jo rūpestis žmonija per įgaliotus vyrus yra akivaizdus. Šio darbo perspektyva yra užtikrinta. Šias ir kitas šlovingas tiesas nušvietė tas šlovingas Pirmasis regėjimas.“¹¹

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas: „Pirmasis pranašo Džozefo Smito regėjimas yra Bažnyčios teologijos pagrindas. Tai žinodamas priešininkas daro viską, kad žmonės netikėtų Džozefu Smitu, vos šis paskelbė apie Tėvo ir Sūnaus apsilankymą… Visada turite liudyti, kad Pirmasis regėjimas yra tiesa. Džozefas Smitas tikrai matė Tėvą ir Sūnų. Jie tikrai kalbėjo su juo, kaip jis tai ir papasakojo. Tai šlovingiausias įvykis nuo Viešpaties prisikėlimo laikų. Vadovas, kuris neabejodamas negali išsakyti savo liudijimo, kad Dievas ir Jėzus Kristus pasirodė Džozefui Smitui, negali būti tikras vadovas, tikras ganytojas. Jei nepriimame šios tiesos.., jei negavome liudijimo apie šį didingą apsireiškimą, mes negalime įkvėpti tikėjimo tiems, kuriems vadovaujame.“¹²

Prezidentas Džordžas Albertas Smitas: „Kai jaunasis pranašas Palmyros miškuose išvydo Tėvą ir Sūnų bei suvokė, kad Jie yra realios asmenybės, kad jie gali girdėti ir atsakyti į jo žodžius, tai pradėjo naują šio pasaulio erą ir padėjo pagrindą žmonių vaikų tikėjimui. Dabar jie galėjo melstis savo Tėvui danguje ir suvokti, kad jis gali išgirsti ir atsakyti į jų maldas, kad yra ryšys tarp dangaus ir žemės.“¹³

Pranašą Džozefą Smitą mokė Dievas ir angelai.

Prezidentas Džonas Teiloras: „Kas buvo Džozefas Smitas? Mormono Knygoje sakoma, kad jis buvo Juozapo, kuris buvo parduotas į Egiptą, palikuonis ir todėl buvo išrinktas, kaip kadaise Abraomas, atlikti darbą žemėje. Šį jaunuolį pasirinko Dievas. Jis buvo neišsimokslinęs, žiūrint pasaulio akimis, bet buvo labiausiai apsišvietęs ir išsilavinęs žmogus iš visų, kuriuos esu sutikęs gyvenime. Esu nukeliavęs šimtus tūkstančių kilometrų, pabuvojęs įvairiuose žemynuose ir tarp visokiausių klasių bei tikėjimų žmonių, tačiau nesu sutikęs kito tokio išsilavinusio žmogaus kaip jis. Iš kur gi jis gavo tą išsilavinimą? Ne iš knygų; ne iš savo laikų logikos, mokslo ar filosofijos. Jis įgijo jį per Dievo apreiškimus, gautus per nesibaigiančiąja Evangeliją.“¹⁴

Prezidentas Vilfordas Vudrufas: „Niekur niekada nesu skaitęs, kad kokiame nors Evangelijos laikotarpyje žmonių vaikams būtų apreikšta tokia galia, kokia buvo apreikšta Dievo pranašui organizuojant šią Bažnyčią, kai atsakydami į jo maldą abu, Tėvas ir Sūnus, apsireiškė pranašui Džozefui ir Tėvas tarė: „Tai mano Mylimasis Sūnus; stebėk Jį; Jo klausyk.“ Tai buvo svarbus su Dievo darbu susijęs apsireiškimas, kurio tokiu pavidalu niekada nebuvo jokiame kitame pasaulio Evangelijos laikotarpyje. Todėl jį [Evangelijos laikotarpį] organizuojant, Dievo pranašui tarnavo dangaus angelai. Jie mokė jį, jie davė jam nurodymus, ir viskas, ką jis darė, ir viskas, ką jis atliko nuo pat pradžios, nuo tada iki savo kankiniškos mirties, buvo jam duota Jėzaus Kristaus apreiškimu.“¹⁵

Prezidentas Vilfordas Vudrufas Prezidentas Lorencas Snou: „Džozefas Smitas, kurį Dievas išsirinko įgyvendinti Savo darbą, buvo neturtingas ir nemokytas vaikinas, nepriklausantis jokiai populiariai krikščionių denominacijai. Jis buvo paprastas, sąžiningas ir doras vaikinas… Kaip ir Mozė, jis jautėsi netinkamas ir nepasiruošęs tam darbui – būti religijos reformatoriumi, būti pačioje nepopuliariausioje pozicijoje, kovoti su šimtmečius gyvavusiais įsitikinimais ir tikėjimo išpažinimais, kuriuos palaikė net uoliausiai religinių reikalavimų besilaikantys žmonės; bet Dievas pašaukė jį išlaisvinti visų tautų vargšus ir tyraširdžius iš dvasinės ir laikinosios vergijos. Ir Dievas pažadėjo jam, kad visi, kas priims jo žinią ir paklus jai bei nuoširdžiai prims krikštą nuodėmės atleisti, gaus dieviškus pasireiškimus, gaus Šventąją Dvasią, gaus tą pačią Evangeliją ir palaiminimus, kokie buvo pažadėti ir gaunami per Evangeliją, kurią skelbė senovės apaštalai, ir kad ši žinia, šis pažadas galios visiems ir visur, kur tik ją nuneš vyresnieji, Dievo įgalioti pasiuntiniai. Taip sakė Džozefas Smitas, neišsilavinęs, naivus, tiesus, paprastas, doras vaikinas.“¹⁶

Prezidentas Haroldas B. Li: „Džozefas Smitas, vaikinas, nesimokęs savo laikų teologijų, nesimokęs savo laikų mokyklų mokslų,.. buvo tas, kuris galėjo nuolankiai priimti Dvasios mokymus ir kuždesius. Pats Džozefas Smitas nebūtų galėjęs įkurti šios Bažnyčios. Pats Džozefas Smitas nebūtų galėjęs išversti šio Viešpaties veikalo, Mormono Knygos. Galima šaipytis iš pranašo Džozefo Smito, kaip žmogaus. Galima stebėtis, kaip atsirado ši Bažnyčia. Bet čia tarsi monumentas iškyla pati Mormono Knyga. Džozefas, kaip žmogus, negalėjo to padaryti, bet Džozefas, veikiamas Visagalio Dievo galios, galėjo ir atliko nuostabią tarnystę – per sugrąžintą Jėzaus Kristaus Evangeliją išvedė iš nežinios karalystę.“¹⁷

Prezidentas Deividas O. Makėjus: „Šia proga noriu kalbėti apie Džozefą Smitą, ne tik, kaip apie didį žmogų, bet kaip apie įkvėptą Viešpaties tarną. Iš tikrųjų Džozefo Smito didybė glūdi dieviškame įkvėpime…

„Iš kur šis žmogus išmano raštą, visai nesimokęs?“ – sakė žydai, stebėdamiesi Jėzaus išmintimi [Jono 7:15]. Lygiai taip galime sakyti apie Džozefą Smitą, mąstydami apie nepaprastus pasiekimus per trumpą [keturiolikos metų] laikotarpį tarp Bažnyčios įsteigimo ir jo kankiniškos mirties; galvodami, kaip sugrąžintoji Evangelija tobulai dera su Jėzaus ir jo apaštalų įkurtosios pirmykštės Bažnyčios Evangelija; stebėdami, kaip giliai jis supranta principus ir doktrinas; bei matydami neprilygstamą veikimą ir efektyvumą Bažnyčios, įsteigtos Kristaus, kurio vardu ji pavadinta, įkvėpimu. Atsakymas į klausimą: „Iš kur šiam žmogui tokia išmintis?“ yra šiame jaudinančiame posme:

„Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo!
JJėzaus Jis pateptas pranašas mūs.
Eros naujos jis atverti atėjo,
Gerbs jį karaliai ir tautos paklus.“18

Prezidentas Hovardas V. Hanteris: „Mes gerbiame [Džozefą Smitą] už jo sugebėjimą bendrauti ne tik su Jehova, bet taip pat su kitomis dangaus asmenybėmis. Daugybė jų aplankė, įteikė raktus ir mokė tą „rinktinį regėtoją“, pakeltą paskutinėmis dienomis… Taip pat Džozefą Smitą gerbiame už jo stropumą ir sugebėjimą išversti ir priimti šimtus apreikštų šventraščių puslapių. Jis buvo apreiškimo kanalas. Paskaičiuota, kad per jį praėjo daugiau nuostabiųjų Raštų puslapių nei per bet kurį kitą žmogų istorijoje.“¹⁹

Dievas pašaukė pranašą Džozefą Smitą atverti paskutinįjį Evangelijos laikotarpį ir sugrąžinti Evangelijos pilnatvę.

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas: „Šiandien liudiju pasauliui, kad daugiau nei prieš pusantro šimtmečio geležinės lubos buvo sudaužytos, dangūs vėl tapo atviri ir nuo tol apreiškimai yra nuolatiniai.

Ta nauja diena patekėjo, kai viena siela karštai meldė dieviško vadovavimo. Buvo surasta nuošali vieta, sulenkti keliai, nužeminta širdis, išsakyti prašymai, ir pasaulį nušvietė šviesa, skaistesnė už vidudienio saulę, kad uždanga daugiau niekada nenusileistų.

Neprilygstamo tikėjimo jaunikaitis… Džozefas Smitas, panaikino užkeikimą, sudaužė geležinį skliautą ir atkūrė gyvą bendravimą. Dangus pabučiavo žemę, šviesa išsklaidė tamsą, ir Dievas vėl kalbėjo su žmogumi, iš naujo apreikšdamas savo paslaptis „savo tarnams pranašams“. (Amoso 3:7.) Žemėje stojo naujas pranašas, ir per jį Dievas atkūrė savo karalystę, kad daugiau nebebūtų sunaikinta ar atiduota kitiems žmonėms, – karalystę, kuri gyvuos per amžius.

Šios karalystės amžinumas ir jos įgyvendinti apreiškimai yra visiškai realūs. Ši saulė daugiau niekada nebenusileis; daugiau niekada žmonija nebus laikoma visiškai neverta bendrauti su savo Kūrėju. Niekada daugiau Dievas nebus atskirtas nuo savo vaikų žemėje. Apreiškimas nebesiliaus.“²⁰

Prezidentas Gordonas B Hinkhs: „Džozefo gyvenimo istorija yra stebuklinga. Jis gimė skurde. Jis augo nepalankiomis sąlygomis. Jis buvo varomas iš vietos į vietą, melagingai kaltinamas ir neteisėtai kalinamas. Sulaukęs 38 metų amžiaus jis buvo nužudytas. Tačiau per trumpą 20 metų laikotarpį iki savo mirties jis padarė tiek, kiek nepadarė niekas kitas per visą savo gyvenimą. Jis išvertė ir išspausdino Mormono Knygą, knygą, kuri nuo to laiko išversta į daugybę kalbų ir kurią milijonai žmonių visame pasaulyje priėmė kaip Dievo žodį. Jo gauti apreiškimai ir kiti jo raštai taip pat yra šventraščiai tiems milijonams. Visų jo raštų apimtis maždaug dvigubai pranoksta Biblijos Naujojo Testamento apimtį, ir visa tai atėjo per vieną žmogų per nedaugelį metų. Tuo pačiu laikotarpiu jis įsteigė organizaciją, kuri atlaikė visas negandas ir iššūkius ir taip pat veiksmingai vadovauja pasaulinei narių bendruomenei.., kaip ji vadovavo 300 narių bendruomenei 1830 metais. Yra skeptikų, kurie bandė aiškinti, kad ši nuostabi organizacija atsirado kaip [Džozefo] laikmečio produktas. Pagarbiai pareiškiu, kad ši organizacija tada buvo tokia pat ypatinga, unikali ir nuostabi, kokia ji yra šiandien. Ji nebuvo laikmečio produktas. Ji nusileido, kaip Dievo apreiškimas…

Per tuos 20 metų iki savo mirties Džozefas Smitas įdiegė Evangelijos skelbimo žemės tautoms programą. Žaviuosi jo veiksmų drąsa. Net Bažnyčios kūdikystės dienomis, nuožmaus pasipriešinimo sąlygomis, žmonės buvo kviečiami palikti namus ir šeimas, perplaukti vandenyną, kad skelbtų apie Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimą. Pranašo mintys, jo vizija aprėpė visą žemę.

Du kartus per metus nariai renkasi į mūsų visuotinės konferencijos susirinkimus Šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje; Britų salose ir Afrikoje; Europos šalyse; Ramiojo vandenyno salose ir žemynuose bei senosiose Azijos žemėse. Tai Dievo pranašo Džozefo Smito vizijos vaisiai. Jis tikrai buvo didis regėtojas, kuris matė šią dieną ir dar didingesnes dienas, kurios ateis Viešpaties darbui plečiantis žemėje.“²¹

Prezidentas Džozefas F. Smitas: „Ką dar bebūtų padaręs pranašas Džozefas Smitas ir kuo jis bebūtų, turime neužmiršti fakto, kad jis buvo vienas iš milijonų tuomet šioje žemėje gyvenusių žmonių – vienintelis žmogus, kurį Dievas pašaukė savo paties balsu, kad paskutinį kartą atvertų pasauliui Evangelijos laikotarpį. Ir labai svarbu turėti omeny, kad jį pašaukė Dievas, idant pristatytų pasauliui Evangeliją, sugrąžintų žmonių vaikams šventą kunigystę, suorganizuotų Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir sugrąžintų visas Evangelijos apeigas ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems išgelbėti. Ir šiai misijai jį pašaukė pats Dievas…

Buvo ir kitų pranašų, ir didžių pranašų, kuriems tarnavo angelai, ir tokių, kurie matė Dievo pirštą, ir tokių, kurie buvo palaiminti didesniais ar mažesniais apreiškimais. Bet kokiomis aplinkybėmis ir kuriam dar žmogui asmeniškai apsireiškė ir prisistatė drauge Tėvas ir Sūnus? Kur tas žmogus? Istorija sako, kad tokio nėra, išskyrus pranašą Džozefą Smitą, ir tai įvyko, kai jis buvo jaunuolis. Iš tikrųjų jis tebebuvo palyginti jaunas ir tada, kai buvo nužudytas, sulaukęs vos 38 metų amžiaus.

… Pranašas Džozefas Smitas… bendravo su Tėvu ir Sūnumi, kalbėjo su angelais, ir jie lankė jį bei suteikė jam palaiminimus, dovanas ir galios raktus, kokie iki tol nebuvo suteikti jokiam žmogui, išskyrus patį Dievo Sūnų. Jokiam kitam iki tol žemėje gyvenusiam žmogui nebuvo suteikti visi Evangelijos ir laikotarpių raktai, kaip tai buvo suteikta pranašui Džozefui Smitui Kirtlando šventykloje, kai jį aplankė Dievo Sūnus, Mozė, Elijas bei Elija ir kada jam atsivėrė dangūs ir jis gavo galios ir valdžios raktus, kuriuos turėdamas jis galėjo padėti Dievo darbo pamatą, platų ir gilų, kad pripildytų žemę Dievo pažinimo bei Jo galios ir šlovės.“²²

Džozefo Smito darbas laimina tuos, kurie gyveno žemėje, tuos, kurie gyvena dabar, ir tuos, kurie dar tik gims.

Prezidentas Džozefas F. Smitas: „Darbas, kurį vykdė Džozefas Smitas, skirtas ne vien dabar gyvenantiems, bet taip pat ir tiems, kurie dar gyvens, ir tiems, kurie jau gyveno. Kitaip sakant, jis susijęs su tais, kurie jau gyveno žemėje, su tais, kurie gyvena, ir su tais, kurie gyvens po mūsų. Šis darbas nėra kažkas tokio, kas susiję su žmogumi tik tol, kol jis gyvena kūne, – jis susijęs su visa žmonijos šeima nuo amžinybės iki amžinybės. Būtent todėl, kaip sakiau, Džozefas Smitas laikomas pagarboje, gerbiamas jo vardas, dešimtys tūkstančių žmonių dėkoja Dievui iš visos širdies ir sielos gelmių už pažinimą, kurį per jį Viešpats sugrąžino į žemę. Todėl jie gerai kalba apie jį ir liudija apie jo svarbą. Ir tai neapsiriboja kaimu ar kuolu, ar tauta, bet tai vyksta visose tautose, giminėse, kalbose ir liaudyse, kur tik iki šiol buvo paskelbta ši Evangelija.“²³

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas: „Kaip žinau, kad Jėzus yra Kristus – o tai žinau per Šventosios Dvasios apreiškimą, – taip žinau, kad Džozefas Smitas yra ir buvo, ir amžinai bus Dievo pranašas.

Gerbiu jo šventą vardą. Su savo broliu, mano seneliu, patriarchu Hairumu Smitu, jis užantspaudavo savo liudijimą savo krauju Karteidžo kalėjime. Ir aš noriu būti įrankis Viešpaties rankose bent jau paskelbdamas žemės pakraščiams, kad išgelbėjimas vėl yra prieinamas dėl to, kad Viešpats mūsų dienomis pakėlė galingą regėtoją, kad atkurtų Savo karalystę žemėje.

Liudijimo ir dėkojimo dvasioje aš baigiu šiais įkvėptais Doktrinos ir Sandorų žodžiais: „Džozefas Smitas, Viešpaties pranašas ir regėtojas, dėl šio pasaulio žmonių išgelbėjimo padarė daugiau, nei bet kuris kitas bet kada jame gyvenęs žmogus, išskyrus tik Jėzų.“ (DS 135:3.)“²⁴

Prezidentas Gordonas B. Hinklis, 1994 m. birželio 26 d. kalbėdamas Karteidže, Ilinojaus valst., 150-tųjų pranašo Džozefo Smito kankiniškos mirties metinių minėjime, sakė: „Šlovingas darbas, kurį pradėjo tas, kuris buvo nužudytas Karteidže, stebuklingai ir stebinančiai išaugo… Šis nuostabus darbas, kuris prasidėjo nuo Palmyros berniuko pašaukimo būti pranašu, išėjo iš tamsos tyrų ir šviečia šviesus kaip mėnuo, ryškus kaip saulė ir bauginantis kaip armija su vėliavomis, kaip pranašas ir meldė (žr.DS 109:73).…

Šį vakarą mes pagarbiai nuščiūvame. Mes apmąstome vieno gyvenimo, kuris prasidėjo žaliose Vermonto kalvose ir baigėsi čia, Karteidžo kalėjime, stebuklą. Tas gyvenimas buvo neilgas. Bet jo vaisiai beveik nesuvokiami.

Šis didis Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios reikalas buvo brangesnis už gyvybę tūkstančiams tūkstančių, kurie mirė tarnaudami jam. Į pasaulį išėjo šimtai tūkstančių liudytojų liudyti apie Džozefo Smito pašaukimą Dievo pranašu. Per jį atkurta šventoji kunigystė nusileido kaip mantija ant nesuskaičiuojamos daugybės dorų vyrų, kurie buvo aprengti šia dieviška galia. Mormono Knyga plinta visame pasaulyje, kaip dar vienas Viešpaties Jėzaus Kristaus testamentas.

Pacituosiu seniai ir kitomis aplinkybėmis ištartą akivaizdžią tiesą: „Kankinių kraujas tapo Bažnyčios sėkla.“ Liudijimai, kurie buvo užantspauduoti tą karštą ir tvankią dieną prieš 150 metų būtent čia, šioje vietoje, kur susirinkome šį vakarą, dabar maitina viso pasaulio žmonių tikėjimą.“²⁵

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Perskaitykite patyrimą, aprašytą 519 p. Pagalvokite, kaip žmonės galėjo jaustis gavę liudijimą, kad Brigamas Jangas turi tęsti Džozefo Smito darbą kaip Bažnyčios vadovas. Kaip galime gauti liudijimą, kad mūsų laikais Bažnyčios prezidentas yra pašauktas Viešpaties?
Juozapas Egipte ir kiti senovės pranašai pranašavo apie Džozefą Smitą ir jo misiją (521 p.). Kaip parodyta šiame skyriuje, pastarųjų dienų pranašai nuolat pabrėžia Džozefo Smito svarbą. Kodėl, jūsų manymu, Džozefas Smitas susilaukė tokio dėmesio, tiek prieš savo žemišką tarnystę, tiek ir po jos?
Išnagrinėkite 522–523 p. pateiktus liudijimus apie tai, kad Džozefas Smitas buvo paskirtas iš anksto. Kaip mūsų supratimas apie Džozefo Smito žemišką misiją pasikeičia, kai „žvelgiame į ją amžinybės šviesoje“?
Perskaitykite 523–525 p. pateiktus liudijimus apie Pirmąjį regėjimą. Kas šį įvykį daro „didingiausiu dalyku, įvykusiu pasaulyje nuo Dievo Sūnaus prisikėlimo“? Kuria prasme Pirmasis regėjimas yra „Bažnyčios pagrindas“ bei „jos stiprybės ir gyvybingumo paslaptis“? Kas padėjo jums gauti liudijimą apie Pirmąjį regėjimą?
Prezidentas Džozefas F. Smitas sakė: „Už darbą, kurį atliko Džozefas Smitas, yra atsakingas Dievas, ne Džozefas Smitas.“ (523 p.) Kodėl, jūsų manymu, tai yra svarbu, kalbant apie Džozefo Smito misiją?
Apie Džozefą Smitą prezidentas Džonas Teiloras sakė: „Nesu sutikęs kito tokio išsilavinusio žmogaus kaip jis.“ (526 p.) Tačiau prezidentas Teiloras ir kiti Bažnyčios prezidentai yra nurodę, kad Džozefas Smitas neturėjo daug galimybių mokytis mokyklose. Kaip pranašas Džozefas galėjo pasiekti tokį išsilavinimą? (Kai kurių pavyzdžių rasite 525–528 puslapiuose.) Kaip galime sekti Džozefo Smito pavyzdžiu, siekdami dvasinio pažinimo?
Peržvelkite 528–532 puslapius, ieškodami tiesų ir apeigų, kurias Viešpats sugrąžino per Džozefą Smitą. Pagalvokite, kaip skirtųsi jūsų gyvenimas, jei nežinotumėte apie sugrąžintąją Evangeliją. Kodėl esate dėkingi už Džozefą Smitą ir jo misiją?

Giminingos Raštų ištraukos: 2 Nefio 3:6–19; 27:6–26; 33 Nefio 21:9–11; DS 1:17; 5:9–10; 21:1–6