Visų dalykų atstatymas: laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis

„[Tai] iš tiesų laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis, kada viskas, kas yra Kristuje Jėzuje, tiek danguje, tiek žemėje, bus surinkta į viena Jame ir kada bus viskas atkurta.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Pranašas Džozefas Smitas mylėjo Navū šventyklą ir troško matyti ją užbaigtą. Navū gyventoja Marta Korei dalyvavo pamoksle, kurio metu ji matė, kaip pranašas ištiesė savo ranką į šventyklą ir liūdnai pasakė: „Jei tokia būtų Dievo valia, kad gyvenčiau kol pamatysiu šventyklą pastatytą ir užbaigtą nuo pamatų iki stogo, pasakysiu: O Viešpatie, pakanka. Viešpatie, leisk savo tarnui keliauti ramybėje.“¹

Džordžas K. Kenonas, kuris vėliau tapo patarėju Pirmojoje prezidentūroje, pasakojo: „Prieš savo mirtį pranašas Džozefas rodė didelį norą pamatyti užbaigtą [Navū] šventyklą, kaip gerai žinote daugelis iš jūsų, kurie buvote su Bažnyčia jo laikais. Jis sakydavo: „Paspartinkite darbą, broliai, – užbaikime šventyklą; Viešpats turi paruošęs jums nuostabų apdovanojimą, ir aš noriu, kad broliai gautų savo apdovanojimus bei kunigystės pilnatvę.“ Jis nuolat ragino šventuosius, pamokslaudamas jiems apie tai, kaip svarbu užbaigti tą pastatą, kad ten galėtų būti atliekamos gyvenimo ir išgelbėjimo apeigos visiems žmonėms, bet ypač šventosios kunigystės kvorumams. „Tada, – sakė jis, – karalystė bus įtvirtinta, ir jau bus nebesvarbu, kas atsitiks man.“²

Pagal Navū šventyklos planus ji turėjo būti didesnė ir gražesnė už Kirtlando šventyklą. Pastatyta ant stataus Misisipės upės kranto užbaigta Navū šventykla būtų buvusi vienas didingiausių pastatų Ilinojaus valstijoje. Ji buvo statoma iš kalkakmenio, gaunamo iš netoli Navū esančių karjerų, ir medienos, plukdomos upe iš Viskonsino pušynų. Užbaigta ji būtų buvusi 39 metrų ilgio, 27 metrų pločio ir 50 metrų aukščio (matuojant iki bokšto smailės viršūnės). Jos išorė buvo papuošta įmantriai iškaltais mėnulio, saulės ir žvaigždžių bareljefais, o vidų apšvietė saulės šviesa, krintanti per daugybę langų.

Džozefas Smitas neišgyveno, kad pamatytų Navū šventyklą, bet po jo mirties, vadovaujant Brigamui Jangui, toje šventykloje šventas apeigas gavo tūkstančiai šventųjų. Po to, kai šventieji buvo priversti palikti Navū, jų gražioji šventykla buvo sugriauta. 1848 metais gaisras sunaikino interjerą, o 1850 metais tornadas nugriovė kai kurias sienas. Išlikusios sienos taip susilpnėjo, kad jas teko nugriauti. Beveik po 150 metų senojoje vietoje buvo pradėta statyti nauja Navū šventykla. Atstatytoji šventykla buvo pašventinta 2002 birželio 27 d. ir tapo viena iš daugiau nei šimto šventyklų visame pasaulyje. Kiekviena šių šventyklų simbolizuoja, kad šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje yra atkurta Dievo palaiminimų Jo vaikams, gyviems ir mirusiems, pilnatvė.

Dievas pašaukė Džozefą Smitą sugrąžinti šias palaimas į žemę ir vadovauti laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiui. Pranašo tarnystės metu buvo sugrąžinta visa, kas reikalinga padėti pamatą visų laikų didingiausiam Evangelijos laikotarpiui. Buvo sugrąžinta kunigystė su svarbiais jos raktais; buvo išversta Mormono Knyga; buvo suorganizuota Bažnyčia; buvo apreikštos doktrinos, apeigos ir sandoros, įskaitant apdovanojimo apeigas ir sandoras bei santuokos užantspaudavimą. Viešpats sakė, kad Jis įteikė Džozefui Smitui „savo karalystės raktus ir Evangelijos laikotarpį paskutiniesiems laikams bei laikų pilnatvei, kada [Jis surinks] į viena viską – tai, kas danguje, ir tai, kas žemėje“ (DS 27:13).

Džozefo Smito mokymai

Šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje buvo sugrąžinti visi įgaliojimai, apeigos ir žinios.

„Tokia yra dangaus tvarka, kad žmonijai atsimetus nuo tiesos ir praradus kunigystę, Dievas visada įveda pasaulyje naują Evangelijos laikotarpį.“³

1842 metų rugsėjo 6 d. pranašas Džozefas Smitas taip rašė šventiesiems (vėliau tai buvo užrašyta Doktrinos ir Sandorų 128:18): „Įvedant laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį, kuris dabar pradedamas įvesti, yra būtina, kad vyktų ir būtų apreikštas visuotinis, visiškas ir tobulas suvienijimas bei sujungimas daiktan Evangelijos laikotarpių ir raktų, ir galių, ir šlovių, nuo Adomo dienų net iki dabartinio laiko. Ir ne tik tai, bet ir tai, kas niekada nebuvo apreikšta nuo pasaulio įkūrimo, bet buvo laikoma paslėpta nuo išmintingųjų ir protingųjų, bus apreikšta vaikeliams ir žindomiems kūdikiams šiame laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje.“⁴

„Tikrai šią dieną ilgai prisimins paskutiniųjų dienų šventieji – dieną, kurią dangaus Dievas pradėjo atkurti senąją savo karalystės tvarką savo tarnams ir savo žmonėms, – dieną, kurią viskas susivienija, kad įgyvendintų Evangelijos pilnatvę, visų didingiausio, būtent laikų pilnatvės, Evangelijos laikotarpio pilnatvę; dieną, kurią Dievas pradėjo apreikšti ir tvarkyti savo Bažnyčioje tai, kas buvo, ir tai, ką senieji pranašai ir išminčiai troško pamatyti, bet mirė taip ir nepamatę; dieną, kurią bus pradėta apreikšti tai, kas buvo paslėpta dar prieš pasaulio įkūrimą, ir ką Jehova pažadėjo atskleisti savo tarnams Jam tinkamu metu, kad paruoštų žemę amžinam Jo šlovės sugrįžimui, būtent celestialinės šlovės bei kunigų ir Dievo bei Avinėlio karalių karalystės ant Sionės kalno sugrįžimui.“⁵

„Laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje bus atskleista tai, kas buvo apreikšta ankstesniais Evangelijos laikotarpiais, ir tai, kas dar nebuvo apreikšta. Jis atsiųs pranašą Eliją ir t.t., kad atkurtų Kristuje visa.“⁶

„Paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti savyje: amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje.“ [žr. Efeziečiams 1:9–10.]

Dievas nutarė savyje, kad paskutinio Evangelijos laikotarpio pabaigoje, visi su tuo Evangelijos laikotarpiu susiję dalykai turi būti tvarkomi kruopščiai derinant su ankstesniais Evangelijos laikotarpiais.

Kitaip sakant, Dievas nutarė savyje, kad amžinos pilnatvės nebus tol, kol neišsipildys visi Evangelijos laikotarpiai, arba santvarkos, ir kol jos nebus surinktos į viena; ir kad viskas, kas tose santvarkose turi būti surinkta į vieną pilnatvę ir amžiną šlovę, turi būti Kristuje Jėzuje…

Visos apeigos ir pareigos, kurių pagal Aukščiausiojo nurodymus ir įsakymus kunigija reikalavo kažkuriame Evangelijos laikotarpyje, bus ir paskutiniame laikotarpyje. Todėl viskas, kas buvo kunigystės galioje bet kuriuo ankstesniu laikotarpiu, bus suteikta vėl, ir taip bus įgyvendintas sugrąžinimas, apie kurį kalbėjo visi šventieji pranašai.“⁷

Džozefas Smitas turi laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio raktus.

„Aš turiu raktus paskutinės karalystės, kurioje glūdi visų dalykų pilnatvės Evangelijos laikotarpis, apie kurį kalbėjo visi šventieji pranašai nuo pasaulio pradžios. Tai valdoma Melchizedeko kunigystės užantspaudavimo galia.“⁸

„Kiekvienas vyras, pašauktas tarnauti pasaulio gyventojams, tam tikslui buvo įšventintas didžiojoje dangaus taryboje prieš šio pasaulio sukūrimą. Manau, kad ir aš šiai pareigybei buvau paskirtas toje didžiojoje taryboje. Būtent tokio liudijimo noriu: kad esu Dievo tarnas, o šie žmonės – Jo žmonės. Senovės pranašai skelbė, kad paskutinėmis dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta ir neatiteks jokiai kitai tautai…

Ketinu būti įrankis steigiant Danieliaus minėtą karalystę Viešpaties žodžiu ir padėti pamatą, kuris pakeis visą pasaulį.“⁹

„Aš, ir niekas kitas, turiu visą karalystės planą.“¹⁰

Kai 1832 m. Džozefas Smitas pamokslavo Kirtlande, Ohajo valst., ten buvo Liusi Mak Smit. Ji įsiminė šiuos pranašo žodžius: „Aš turiu šio paskutinio Evangelijos laikotarpio raktus ir amžinai juos turėsiu – laike ir amžinybėje. Taigi, tenebūgštauja jūsų širdys, nes viskas gerai.“¹¹

Šis paskutinis Evangelijos laikotarpis yra toks svarbus, kad jam būtinas visiškas nesavanaudiškas šventųjų pasišventimas.

1840 m. rugsėjį Džozefas Smitas ir jo patarėjai Pirmojoje prezidentūroje paskelbė tokį pareiškimą Bažnyčios nariams: „Viešpaties darbas šiomis paskutinėmis dienomis yra didžiulės reikšmės ir beveik nesuvokiamas mirtingiesiems. Jo šlovės yra neapsakomos, o Jo didybė nepranokstama. Ši tema įkvėpdavo pranašus ir teisius vyrus kiekvienoje kartoje nuo pasaulio sukūrimo laikų iki pat šių dienų; ir tai iš tiesų laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis, kada viskas, kas yra Kristuje Jėzuje, tiek danguje, tiek žemėje, bus surinkta į viena Jame ir kada bus atkurta viskas, apie ką kalbėjo visi šventi pranašai nuo pasaulio pradžios; nes jo metu šlovingai išsipildys protėviams duoti pažadai, o tai lydės didingi, šlovingi ir stulbinantys Aukščiausiojo galios pasireiškimai…

Mes nusiteikę eiti pirmyn ir suvienyti savo jėgas karalystės statybai bei kunigystės stiprinimui iki jų tobulos ir šlovingos būsenos. Darbas, kurį būtina atlikti paskutiniais laikais, yra nepaprastai svarbus ir pareikalaus šventųjų energijos, įgūdžių, gabumų bei sugebėjimų, kad galėtų riedėti pirmyn taip šlovingai ir didingai, kaip jį aprašė pranašas [žr. Danieliaus 2:34–35; 44–45]; o todėl tokiems didžiuliams ir didingiems darbams atlikti reikės visiško šventųjų susitelkimo.

Kad būtų įgyvendintos paskutiniojo Evangelijos laikotarpio šlovės, reikia atlikti surinkimo darbą, apie kurį kalbama Raštuose…

Brangūs broliai, norėdami įgyvendinti Dievo tikslus (kam ir buvome pašaukti) ir būti Jo bendradarbiai šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje, manome, kad viso šio žemyno ir jūros salų šventiesiems būtina pasišventusiai bendradarbiauti. Šventiesiems būtina klausyti patarimų ir skirti dėmesį Bažnyčiai, karalystės kūrimui, ir atsisakyti visko, kas savanaudiška, žema ir niekinga, bei drąsiai stoti už tiesą ir visomis savo išgalėmis padėti tiems, kam parodytas jos bendras vaizdas ir sandara…

Tai, mylimi broliai, yra darbas, vertas arkangelų, – darbas, prieš kurį nublanks tai, kas buvo atlikta iki šiol; darbas, kurio laukė, tikėjosi ir kurį karštai troško pamatyti praėjusių amžių karaliai, pranašai ir teisūs vyrai, bet mirė taip ir neišvydę; ir gerai bus tiems, kas padės įgyvendinti didžius Jehovos darbus.“¹²

„Sionės kūrimas – tai dalykas, kuris domino Dievo žmones visais laikais; tai tema, prie kurios ypač mielai apsistodavo pranašai, kunigai ir karaliai; jie žvelgė ateitin, džiugiai laukdami laikų, kuriais mes gyvename; ir įkvėpti dangiško ir džiugaus laukimo giedojo, rašė ir pranašavo apie šiuos mūsų laikus; bet mirė taip jų ir neišvydę; mes esame tie palaiminti žmonės, kuriuos Dievas išsirinko, kad įgyvendintų pastarųjų dienų šlovę; būtent mums lemta matyti, dalyvauti ir padėti įgyvendinti pastarųjų dienų šlovę, laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį, kai Dievas surinks į viena viską, kas danguje ir kas žemėje [žr. Efeziečiams 1:10], kai Dievo šventieji bus surinkti į viena iš visų tautų, giminių, liaudžių ir kalbų, kai žydai bus surinkti į viena ir nelabieji taip pat bus surinkti, kad būtų sunaikinti, kaip sakė pranašai; taip pat Dievo Dvasia bus su Dievo žmonėmis ir pasitrauks iš kitų tautų; ir viskas, tiek danguje, tiek žemėje bus viena, būtent suvienyta Kristuje.

Dangaus kunigystė susivienys su žemiškąja, kad įgyvendintų tuos didžius tikslus; ir mums taip susivienijus vardan bendro tikslo – įgyvendinti Dievo karalystę, dangaus kunigija nebus pasyvi stebėtoja, bet iš aukštybių liesis Dievo Dvasia ir bus tarp mūsų. Ant mūsų kūnų bus Aukščiausiojo palaiminimai, ir mūsų vardas bus minimas per būsimus amžius; mūsų vaikai stosis ir vadins mus palaimintais; ir dar negimusios kartos su didžiuliu pasigėrėjimu minės įvykius, per kuriuos perėjome, nepriteklius, kuriuos ištvėrėme, neišsenkantį uolumą, kurį parodėme, ir visus rodos neįveikiamus sunkumus, kuriuos įveikėme dėdami pagrindą darbui, pelniusiam šlovę ir palaiminimus, kuriuos jie matys; darbui, apie kurį Dievas ir angelai su pasigėrėjimu svajojo praėjusiose kartose, kuris įkvėpė senovės patriarchų ir pranašų sielas; darbui, kuris skirtas atnešti tamsos jėgų žlugimą, žemės atnaujinimą, Dievo šlovę ir žmonijos šeimos išgelbėjimą.“¹³

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 487–488 p. Kodėl Dievo darbui atlikti tokios svarbios yra šventyklos?
Kodėl, jūsų manymu, senovės pranašai ir išminčiai svajojo apie mūsų laikus? (Kai kurių pavyzdžių rasite 489–490 puslapiuose.) Apsvarstykite savo privilegiją būti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu.
Išnagrinėkite penktą 490 puslapio pastraipą. Mąstydami apie šį teiginį, pagalvokite, ką manote apie savo pašaukimus tarnauti Bažnyčioje?
Perskaitykite tris paskutines 490 p. pastraipas. Kaip šie teiginiai sustiprina jūsų liudijimą apie pranašo Džozefo Smito misiją?
Pranašas Džozefas Smitas sakė: „Viešpaties darbas šiomis paskutinėmis dienomis yra didžiulės reikšmės.“ (491 p.) Išnagrinėkite 491–493 puslapius, galvodami apie mūsų pareigą padėti įvykdyti Viešpaties darbą paskutiniame Evangelijos laikotarpyje. Kodėl turime suvienyti savo jėgas, jei norime įvykdyti šį darbą? Kodėl turime atsisakyti „visko, kas savanaudiška“? Pagalvokite, kaip galite panaudoti „savo energiją, įgūdžius, gabumus bei sugebėjimus“, kad paremtumėte Viešpaties darbą.

Giminingos Raštų ištraukos:DS 27:12–13; 90:2–3; 112:30–32; 124:40–41