Saugokitės karčių atsimetimo vaisių

„Saugokitės, kad visuose savo išmėginimuose, sunkumuose, ligose, visuose kentėjimuose, net iki mirties, neišduotumėte Dievo, … saugokitės, kad neatsimestumėte.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1836 m. pavasarį, keletą savaičių prieš Kirtlando šventyklos užbaigimą ir keletą savaičių po to šventieji patyrė darnos ir gausaus Dvasios dovanų išliejimo laikotarpį. Bet pranašas Džozefas Smitas įspėjo šventuosius, kad jei jie negyvens teisiai, jų džiaugsmas ir vienybė ilgai netruks. Apie tą metą Danielius Taileris sakė: „Visi jautė, kad gavo paragauti dangaus. Iš tikrųjų keletą savaičių nebuvo jokių velnio gundymų. Manėme, gal prasidėjo Tūkstantmetis. Kunigystę turinčių brolių susirinkime mums kalbėjo pranašas Džozefas. Tarp kitų dalykų jis pasakė: „Broliai, kažkiek laiko Šėtonas neturėjo galios jus gundyti. Kai kurie pagalvojo, kad daugiau gundymų nebebus. Bet bus priešingai; ir jei nesiartinsite prie Viešpaties, būsite nugalėti ir atsimesite.“¹

Vėliau tais metais tarp kai kurių Kirtlando šventųjų sustiprėjo atsimetimo dvasia. Kai kurie nariai pasidarė išdidūs, godūs ir nepaklusnūs įsakymams. Kai kurie kaltino Bažnyčios vadovus dėl ekonominių problemų, kurias sukėlė Bažnyčios narių įsteigtos finansinės tvarkos žlugimas. Šis žlugimas įvyko 1837 metais, tais pačiais metais, kuriais visas Jungtines Valstijas nusiaubė bankų krizė, sukeldama šventiesiems ekonominių problemų. Du ar trys šimtai narių atpuolė nuo Bažnyčios Kirtlande, kartais prisidėdami prie Bažnyčios priešų, kad kamuotų ir net fiziškai grasintų šventiesiems. Kai kurie atsimetusieji atvirai pareiškė, kad pranašas nupuolė ir bandė jo vieton iškelti kitus žmones. Sesuo Eliza R. Snou rašė: „Daugelis, kurie iki tol nuolankiai ir ištikimai vykdė visas pareigas – buvo pasirengę nueiti ir ateiti pagal kiekvieną kunigystės pašaukimą, darėsi išpuikę dvasia ir aukštinosi dėl savo širdžių išdidumo. Kai šventieji priėmė pasaulio meilę ir dvasią, Viešpaties Dvasia pasitraukė iš jų širdžių.“²

Pranašas taip apverkė Bažnyčios padėtį 1837 m. gegužės mėn.: „Atrodė, kad visos žemės ir pragaro jėgos ypatingu būdu suvienijo savo pastangas, kad vienu smūgiu parblokštų Bažnyčią… Priešai išorėje ir atsimetėliai tarp mūsų pačių susivienijo suokalbiuose… ir daugelis tapo manimi nepatenkinti, tarsi tik per mane kilo visos tos blogybės, prieš kurias iš tikrųjų visomis jėgomis kovojau.“³

Nepaisant tų sunkumų, didžioji dauguma Bažnyčios vadovų ir narių išliko ištikimi. Brigamas Jangas, kuris tuo netikrumo laikotarpiu buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, taip pasakojo apie vieną susirinkimą, kuriame kai kurie Bažnyčios nariai svarstė, kaip pranašą Džozefą nušalinti nuo jo pašaukimo: „Aš atsistojau ir aiškiai bei įtikinamai pasakiau jiems, kad Džozefas yra pranašas, kad aš žinau tai ir kad jie gali koneveikti ir šmeižti jį, kiek jiems patinka, bet jie negali panaikinti Dievo pranašo pašaukimo; jie tegali sunaikinti savo pačių įgaliojimus, nukirsti giją, rišančią juos su pranašu ir Dievu, bei nugramzdinti save į pragarą. Daugelis labai niršo dėl mano ryžtingo pasipriešinimo jų veiksmams…

Šis susirinkimas iširo, nespėjus atsimetėliams vieningai imtis kokių nors konkrečių priešiškų veiksmų. Tai buvo krizė, kai atrodė, jog žemė ir pragaras susivienijo, kad parblokštų Dievo pranašą ir Bažnyčią. Drebėjo daugelio stipriausių Bažnyčios vyrų keliai. Šiuo tamsos apgulties laikotarpiu aš stovėjau greta Džozefo ir visa man suteikta Dievo išmintimi ir galia iš visų jėgų stengiausi palaikyti Dievo tarną ir suvienyti Bažnyčios kvorumus.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Pasitikėjimo Bažnyčios vadovais praradimas, jų kritikavimas ir bet kokios Dievo reikalaujamos pareigos nepaisymas veda į atsimetimą.

„Duosiu jums vieną iš raktų nuo Karalystės slėpinių. Tai amžinas principas, kuris buvo pas Dievą nuo visos amžinybės: žmogus, kuris stoja smerkti kitus, kaltindamas Bažnyčią, sakydamas, kad jie nukrypo nuo kelio, kai tuo tarpu jis teisus, būkite tikri, kad tas žmogus žengia tiesiausiu keliu į atsimetimą; ir jei neatgailaus, kaip Dievas gyvas, atsimes.“⁵

Heberis Č. Kimbolas, tarnaudamas prezidento Brigamo Jango patarėju, sakė: „Pateiksiu jums principą, apie kurį brolis Džozefas Smitas kalbėdavo Navū. Jis sakė, kad atsimetimas prasideda nuo pasitikėjimo šios bažnyčios ir karalystės vadovais praradimo, ir kad pastebėję šią dvasią galite žinoti, kad ji nuves ją turintį žmogų į atsimetimą.“⁶

Vilfordas Vudrufas, tarnaudamas Dvylikos Kvorume, sakė: „Brolis Džozefas taip mums patarinėdavo: „Tą akimirką, kai leisite sau nepaisyti bet kokios pareigos, kurią atlikti jus šaukia Dievas, kad patenkintumėte savo pačių norus, tą akimirką, kai leisite sau būti nerūpestingiems, jūs imsite dėti pamatą atsimetimui. Saugokitės, supraskite, kad esate pašaukti darban, ir kai Dievas reikalauja iš jūsų atlikti tą darbą, atlikite jį.“ Jis dar sakė: „Saugokitės, kad visuose savo išmėginimuose, sunkumuose, ligose, visuose kentėjimuose, net iki mirties, neišduotumėte Dievo, saugokitės, kad neišduotumėte kunigystės, saugokitės, kad neatsi-mestumėte.“⁷

Vilfordas Vudrufas taip pat sakė: „Prisimenu, kaip mane, brolį [Džoną] Teilorą, brolį Brigamą Jangą ir keletą kitų misionierių aplankė brolis Džozefas Smitas, prieš mums išvykstant į misiją Anglijon. Daugelis iš mūsų sirgome ir kentėjome. Tačiau jautėme, kad turime vykti. Pranašas palaimino mus, kaip ir mūsų žmonas bei vaikus… Jis pamokė mus kai kurių labai svarbių principų, kurių keletą čia pateiksiu. Brolis Teiloras, aš, Džordžas A. Smitas, Džonas E. Peidžas ir kiti buvome pašaukti užimti vietas tų [apaštalų], kurie atpuolė. Brolis Džozefas paaiškino mums, dėl ko šie žmonės nusigręžė nuo Dievo įsakymų. Jis tikėjosi, kad mes įgysime išminties iš to, ką matėme akimis, girdėjome ausimis, ir galėsime atpažinti kitų žmonių dvasias nebūdami priversti mokytis per liūdną asmeninį patyrimą.

Tada jis pažymėjo, kad jei kuris žmogus, bet kuris šios Bažnyčios ir karalystės vyresnysis, pasuka nepaklusnumo keliu, kitaip sakant, nepaklūsta bet kuriam žinomam įstatymui, įsakymui ar pareigai, – jei žmogus tai padarė, nepaisė kokios nors Dievo iš jo pareikalautos pareigos: lankyti susirinkimus, vykti į misiją ar paklusti patarimams, – jis kloja savo atkritimo pagrindą, ir būtent dėl to nupuolė tie vyrai. Jie neteisingai panaudojo ant jų galvų užantspauduotą kunigystę. Jie nesirūpino išaukštinti savo, kaip apaštalų, kaip vyresniųjų, pašaukimą. Tą kunigystę jie stengėsi panaudoti ne tik Dievo karalystei statyti, bet ir save iškelti bei kitiems tikslams.“⁸

1840 metais maža organizuota Bažnyčios narių grupelė tebegyveno Kirtlande, Ohajo valst., kai tuo tarpu dauguma šventųjų buvo susirinkę Navū, Ilinojaus valst. Išgirdę žinią, kad kažkoks Bažnyčios narys Kirtlande bandė pakirsti šventųjų pasitikėjimą Pirmąja prezidentūra ir kitais Bažnyčios įgaliotiniais, pranašas parašė Bažnyčios Kirtlande vadovui: „Norint teisiai tvarkyti Dievo karalystės reikalus labai svarbu, kad visos brolijos širdyse būtų kuo tobuliausia darna, geri jausmai, savitarpio supratimas bei pasitikėjimas ir kad visi jų veiksmai pasižymėtų tikrąja malone bei meile vienas kitam. Jei tik pasireiškia negeranoriški jausmai, nepasitikėjimas, tada netrukus ima reikštis išdidumas, pasipūtimas ir pavydas; neišvengiamai įsigali sumaištis ir imami niekinti Bažnyčios įgaliotiniai…

Jei Kirtlando šventieji laiko mane nevertu jų maldų, kai jie susirenka drauge, ir nepalaiko manęs priešais dangaus malonės sostą, tai aiškiai ir įtikinamai rodo man, kad jie neturi Dievo Dvasios. Jei mūsų gauti apreiškimai yra tikri, tai kas turi vadovauti šiai liaudžiai? Jei Karalystės raktai buvo atiduoti į mano rankas, kas atskleis jos paslaptis?

Kol mano brolija stovi šalia manęs ir drąsina mane, aš galiu kovoti su pasaulio prietarais ir džiugiai kęsti įžeidinėjimus [šiurkštų elgesį] bei smurtą; bet jei mano broliai šalinasi manęs, kai ima silpninti ir siekia sustabdyti mano pažangą ir veiklą, tada man darosi liūdna, bet esu ne mažiau pasiryžęs toliau vykdyti savo užduotį, būdamas tikras, kad nors mano žemiški draugai gali mane nuvilti ir netgi atsigręžti prieš mane, mano dangiškasis Tėvas nuves mane į pergalę.

Tačiau, tikiuosi, kad net Kirtlande, yra tokių, kurie žodžiu nedaro žmogaus nusikaltėliu [žr. Izaijo 29:21], bet linkę stoti ginti teisumą ir tiesą bei vykdyti kiekvieną jiems pavestą pareigą ir kurie turės išminties pasipriešinti bet kokiam judėjimui ar įtakai, skirtiems sukelti sumaištį ir nesutarimą Izraelio stovykloje bei atskirs tiesos dvasią nuo paklydimo dvasios.

Man būtų malonu matyti Kirtlando šventuosius klestinčius, bet manau, kad tam laikas dar neatėjo; ir užtikrinu, kad jis neateis tol, kol nepasikeis žmonių santykiai ir dvasia. Kai bus atkurtas pasitikėjimas, kai bus atsikratyta išdidumo ir kiekvienas ambicingas protas apsigaubs nuolankumu lyg drabužiu, kai savanaudiškumas užleis vietą geranoriškumui ir tikrajai meilei, kai pasireikš vieningas ryžtas gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties burnos, – tada, ir ne anksčiau, įsivyraus ramybė, tvarka ir meilė.

Būtent dėl karjeristų Kirtlandas buvo apleistas. Kaip dažnai tokie žmonės pavydėjo jūsų nuolankiam tarnui dėl jo pareigybės. Jie stengėsi jo sąskaita iškopti į valdžią, ir matydami, kad tai neįmanoma, ėmėsi bjauriai šmeižti ir įžeidinėti ar kitaip bandyti jį nuversti. Tokie žmonės visada pirmieji šaukdavo prieš Pirmąją prezidentūrą ir viešai skelbdavo jų klaidas bei silpnybes keturiems padangių vėjams.“⁹

Atsimetusieji praranda Dievo Dvasią, sulaužo savo sandoras ir dažnai ima persekioti Bažnyčios narius.

„Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo keista, visgi yra tiesa, kad, nepaisant viso deklaruoto ryžto gyventi dievotai, atsimetėliai, nusigręžę nuo tikėjimo Kristumi, jeigu skubiai neatgailauja, anksčiau ar vėliau papuola į piktojo pinkles, ir, likę be Dievo Dvasios, parodo savo nelabumą žmonijos akivaizdoje. Nuo atsimetėlių ištikimieji patyrė nuožmiausius persekiojimus. Judas buvo įspėtas ir nedelsdamas išdavė savo Viešpatį į priešų rankas, nes į jį įėjo Šėtonas.

Tam, kuris visa širdimi paklūsta Evangelijai, suteikiamas aukštesnis suvokimas. Prieš pastarąjį nusidėjęs atsimetėlis lieka be apsaugos ir be Dievo Dvasios, ir jis tikrai yra arti pasmerkimo, ir jo laukia sudeginimas. Jei ta juose buvusi šviesa iš jų paimama, jie tiek aptemsta, kiek buvo prieš tai apšviesti. Todėl nieko nuostabaus, kad visa jų galia nukreipiama prieš tiesą ir jie, kaip Judas, siekia sunaikinti tuos, kurie buvo jų didžiausi geradariai.

Kas buvo artimesnis Judo draugas žemėje ar danguje nei Gelbėtojas? O pagrindinis jo tikslas buvo sunaikinti Jį. Kuris šventasis šiais paskutiniais laikais gali laikyti save tokiu geru kaip mūsų Viešpats? Kuris toks pat tobulas? Kuris toks pat tyras? Kuris toks šventas, koks buvo Jis? Ar tokių yra? Jis niekada neperžengė ir nepažeidė dangaus įsakymo ar įstatymo – nebuvo apgaulės Jo burnoje nei klastos Jo širdyje. Vis dėlto tas, kuris valgė su Juo, kuris gėrė iš tos pačios taurės, buvo pirmasis, kuris pakėlė prieš Jį savo kulną. Kur toks, kaip Kristus? Tokio žemėje nėra. Tad kodėl turėtų Jo pasekėjai skųstis, jei iš tų, kuriuos kažkada vadino broliais ir laikė artimiausiais žmonėmis nesibaigiančioje sandoroje, jie sulaukia persekiojimo?

Iš kur kilo tas atsimetėlių nuo tikrosios Bažnyčios visada demonstruojamas principas – su dvigubu uolumu persekioti ir su dvigubu atkaklumu siekti sunaikinti tuos, kuriuos kadaise sakė mylį, su kuriais kadaise bendravo ir su kuriais kadaise sudarė sandorą visomis teisiomis priemonėmis siekti Dievo atilsio? Galbūt mūsų broliai nurodys tą pačią priežastį, dėl kurios Šėtonas siekė nuversti Dievo karalystę: nes jis pats piktas, o Dievo karalystė šventa.“¹⁰

„Visais bažnyčios laikotarpiais buvo tokių, kurie priešinosi doros principams, kurie mėgo šio pasaulio pelną, vadovavosi neteisumo principais ir buvo tiesos priešai… Tie, kurie bendravo su mumis ir kuo garsiausiai išpažino draugystę, dažnai tapdavo didžiausiais mūsų priešais ir aršiausiais priešininkais; jei jie tapo nepopuliarūs, jei buvo užgauti jų interesai ar orumas arba jei buvo atskleista jų nedorybė, jie visada pirmieji pakeldavo persekiojimo ranką, apšmeiždami [primesdami nepagrįstus kaltinimus] ir juodindami savo brolius, ir siekdami savo draugų žlugimo bei sunaikinimo.“¹¹

„Atsimetę ’mormonų‘ atskalūnai laksto po pasaulį ir skleidžia visokias nešvarias ir šmeižikiškas paskalas prieš mus, manydami taip pelnysią pasaulio draugystę, kadangi žino, kad mes nesame iš pasaulio ir pasaulis nekenčia mūsų; todėl jie [pasaulis] naudojasi šiais žmonėmis [atskalūnais] ir per juos bando kaip galėdami daugiau pakenkti; o po to jie nekenčia jų labiau nei mūsų, nes laiko juos niekingais išdavikais ir padlaižiais [pataikūnais].“¹²

Vilfordas Vudrufas pasakojo: „[1837 m. vasario 19 d.] dalyvavau susirinkime [Kirtlando] šventykloje. Prezidentas Džozefas Smitas buvo išvykęs Bažnyčios reikalais, bet daugiau nei perpus trumpesniam laikui nei Mozė buvo pasitraukęs nuo Izraelio į kalną [žr. Išėjimo 32:1–8]; tačiau daug žmonių Kirtlande, jei ir nepasidarė veršio, kad jį garbintų, kaip pasidarė izraelitai, vis tik nugręžė savo širdis nuo Viešpaties ir nuo Jo tarno Džozefo ir užsiėmė spekuliacijomis bei pasidavė klaidingoms dvasioms, kol jų protai aptemo; ir daugelis nusistatė prieš Džozefą Smitą, o kai kurie į jo vietą norėjo paskirti Deividą Vitmerį, kad vadovautų Bažnyčiai. Vyraujant tokiai tamsių dvasių atmosferai, Džozefas sugrįžo į Kirtlandą ir šį rytą užlipo ant pakylos. Jis atrodė labai prislėgtas, bet netrukus ant jo nusileido Dievo Dvasia ir jis labai atvirai kalbėjo apie tris valandas ir užčiaupė burnas savo priešams.

Atsistojęs jis tarė: „Aš vis dar prezidentas, pranašas, regėtojas, apreiškėjas ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios vadovas. Dievas, o ne žmogus, paskyrė ir pastatė mane eiti šias pareigas, ir joks žmogus ar žmonių grupė neturi galios pašalinti mane iš pareigų arba paskirti į mano vietą kitą. O tie, kas tai daro, jei skubiai neatgailaus, nudegs pirštus ir keliaus į pragarą.“ Jis aštriai sudraudė žmones dėl jų nuodėmių, tamsumo ir netikėjimo; ant jo buvo Dievo galia ir liudijo, kad jis sako tiesą.“¹³

Vilfordas Vudrufas pasakojo: „Po pietų [1837 m. balandžio 9 d.] kalbėjo prezidentas Smitas ir pasakė Viešpaties vardu, kad Dievo teismai bus ant tų žmonių, kurie skelbėsi esą jo draugai, žmonijos draugai ir draugai statant Kirtlandą, Sionės kuolą, bet išdavė jį ir Dievo karalystės interesus bei perdavė kažkiek galios į mūsų priešų rankas; jie engė vargšus šventuosius ir suteikė sielvarto jiems; taip jie tapo sandoros laužytojais, dėl ko patirs Dievo rūstybę.“¹⁴

Danielius Taileris pasakojo: „Netrukus po pranašo atvykimo į Komercį (vėliau pavadintą Navū) iš Misūrio kalėjimo, brolis Aizekas Behaninas ir aš aplankėme jį namuose. Mūsų pokalbio tema buvo jo persekiojimas. Jis persakė daug melagingų, nepagrįstų ir prieštaringų teiginių, kuriuos išsakė atsimetėliai, prigąsdinti Bažnyčios nariai ir pasauliečiai. Jis taip pat papasakojo, kaip dauguma valstybės pareigūnų, kurie iki tol mielai būtų atėmę jam gyvybę, kai jis buvo suimtas, asmeniškai susipažinę su juo, pasidarė jam palankūs. Jis priskyrė kaltę netikriems broliams…

Kai pranašas baigė pasakoti, kaip su juo buvo elgiamasi, brolis Behaninas tarė: „Jei aš turėčiau palikti šią Bažnyčią, aš nesielgčiau, kaip pasielgė tie vyrai: aš pasitraukčiau į kokią nors nuošalią vietą, kur apie mormonizmą niekas negirdėjo, įsikurčiau, ir niekas niekada nesužinotų, kad aš ką nors žinojau apie jį.“

Didysis regėtojas nedelsdamas atsakė: „Broli Behaninai, tu nežinai, kaip pasielgtum. Be abejonės, tie vyrai kažkada irgi taip manė. Prieš prisijungdamas prie šios Bažnyčios tu buvai neutralioje teritorijoje. Kai tau buvo paskelbta Evangelija, prieš tave buvo išdėstyta gera ir bloga. Galėjai pasirinkti viena arba kita. Du šeimininkai kvietė tave tarnauti jiems. Prisijungdamas prie šios Bažnyčios, tu stojai tarnauti Dievui. Tai padarydamas tu palikai neutralią teritoriją ir nebegali ten grįžti. Jei paliktum Viešpatį, kuriam stojai tarnauti, tai įvyktų dėl piktojo raginimų, ir tu sektum jo nurodymais ir būtum jo tarnas.“¹⁵

Jei sekame Bažnyčios pranašais, apaštalais ir apreiškimais, nebūsime nuklaidinti.

Orsonas Haidas, Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, pasakojo: „Pranašas Džozefas… sakė: „Broliai, atminkite, kad dauguma šių žmonių niekada nenuklys, ir jei laikysitės daugumos, tikrai įeisite į celestialinę karalystę.“¹⁶

Viljamas G. Nelsonas pasakojo: „Girdėjau pranašą viešai kalbantį daugeliu progų. Viename susirinkime girdėjau jį sakant: „Duosiu jums raktą, kuris niekada nesurūdys: jei liksite su Dvylikos Apaštalų dauguma ir Bažnyčios raštais, niekada nebūsite nuklaidinti.“ Bažnyčios istorija tai patvirtino.“¹⁷

Ezra T. Klarkas pasakojo: „Girdėjau pranašą Džozefą sakant, kad jis duosiąs šventiesiems pagrindinį principą, kad jie niekada nebūtų nuklaidinti ar apgauti, o būtent: Viešpats niekada neleis daugumai savo žmonių būti nuklaidintiems ar apgautiems apsišaukėlių nei neleis, kad šios Bažnyčios raštai patektų į priešo rankas.“¹⁸

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 305–306 p. pateiktą pasakojimą. Kodėl, jūsų manymu, žmonės per tokį trumpą laiką gali pereiti iš teisumo į atsimetimo būseną? Dėl kokių poveikių žmonės atsimeta mūsų laikais? Ką galime padaryti, kad apsisaugotume nuo tokių poveikių?
Kuo pavojingas pasitikėjimo mūsų Bažnyčios vadovais praradimas ir jų kritikavimas? (Kai kurių pavyzdžių rasite 307–309 puslapiuose.) Ką galime padaryti, kad išliktume pagarbūs ir dėkingi savo vadovams? Kaip gimdytojai gali paskatinti savo vaikus gerbti Bažnyčios vadovus?
Pranašas mokė: „Tą akimirką, kai leisite sau nepaisyti bet kokios pareigos, kurią atlikti jus šaukia Dievas, kad patenkintumėte savo paties norus, … jūs imsite dėti pamatą atsimetimui“ (307 p.). Ką šis teiginys jums reiškia?
Perskaitykite istoriją, kurią papasakojo Danielius Taileris (312 p.). Kodėl, jūsų manymu, nuo Bažnyčios atsimetę žmonės dažnai taip stipriai kovoja prieš ją? (Kai kurių pavyzdžių rasite 309–312 puslapiuose.) Kaip, jūsų manymu, turėtume atsakyti į tokių žmonių žodžius ir veiksmus?
Perskaitykite tris paskutines skyriaus pastraipas (313 p.). Kodėl mums svarbu suprasti ir naudotis tuo Džozefo Smito suteiktu „pagrindiniu principu“?

Giminingos Raštų ištraukos: 1 Nefio 8:10–33; Helamano 3:33–35; DS 82:3, 21; 121:11–22