Tvirtai stovėkite per gyvenimo audras

„Tvirtai stovėkite, jūs Dievo šventieji, išsilaikykite dar truputėlį, ir gyvenimo audra praeis, o jums atlygins tas Dievas, kuriam tarnaujate.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1832 m. kovo 24-osios naktį Džozefas Smitas iki vėlumos užsibuvo rūpindamasis savo 11 mėnesių sūneliu Džozefu, kuris sirgo tymais. Tada Smitų šeima gyveno Džono Džonsono namuose Hairame, Ohajo valst. Kai galiausiai pranašas atgulė miegoti ant ištraukiamos lovos, į namus įsilaužė tuzinas ar daugiau viskio prisigėrusių nedorėlių. Vėliau pranašas taip aprašė tos siaubingos nakties įvykius:

„Pro duris su trenksmu įsiveržė vyrų gauja ir akimirksniu apsupo lovą, ir… kai susivokiau, mane jau nešė pro duris įsiutę nedorėliai. Iš visų jėgų bandžiau ištrūkti, bet išlaisvinau tik vieną koją, kuria spyriau vienam vyrui, ir jis parkrito ant priemenės laiptų. Jie akimirksniu dar stipriau sugriebė mane ir prisiekė… kad nudės, jei nenusiraminsiu, tad lioviausi priešintis…

Tada jie sugriebė mane už gerklės ir laikė, kol netekau sąmonės. Atsipeikėjau, kai jie nutempė mane apie 150 metrų nuo namo. Pamačiau vyresnįjį Rigdoną, gulintį ant žemės, kur jie atitempė jį už kojų. Pamaniau, kad jis nebegyvas. Ėmiau maldauti jų, sakydamas: „Tikiuosi, pasigailėsite manęs ir paliksite mane gyvą.“ Į tai jie atsakė: „Šaukis savo Dievo pagalbos, mes tavęs nepasigailėsime.“

Kiek pasitarusi nedorėlių gauja nutarė manęs nežudyti, – pasakojo pranašas, – bet gerokai sumušė ir apdraskė mane, nuplėšė marškinius ir kelnes, palikdami mane nuogą… Kai vienas jų keikdamasis sušuko: „Pripilkim jam į burną deguto“, jie nubėgo ir atsinešė kibirą deguto; bandė įkišti man į burną deguto maišyklę; aš sukinėjau galvą, taigi jiems nepavyko; jie šaukė: „Laikyk galvą ir leisk mums sušerti tau deguto.“ Tada jie bandė įbrukti man į burną buteliuką, bet sulaužė jį į mano dantis. Visi mano rūbai, išskyrus marškinių apykaklę, buvo nuplėšti; vienas vyras užgriuvo ant manęs ir draskė mano kūną nagais kaip pasiutusi katė…

Kai jie mane paliko, aš bandžiau atsikelti, bet vėl parkritau; nusigramdžiau nuo lūpų degutą, kad galėčiau laisviau kvėpuoti; po kurio laiko pradėjau atsigauti, atsikėliau ir tada pamačiau dvi švieseles. Patraukiau link vienos iš jų ir pamačiau, kad tai tėvo Džonsono namas. Kai atėjau prie durų… nuo deguto atrodžiau tarsi kruvinas, ir mano žmona, pamačiusi mane, pamanė, kad aš visas sudraskytas, ir apalpo…

Visą naktį mano draugai gramdė ir nuiminėjo degutą, plovė ir valė mano kūną; taigi kitą rytą aš vėl galėjau apsirengti.“

Netgi po šio sunkaus išmėginimo pranašas išliko tvirtas, vykdydamas savo pareigas Viešpačiui. Kita diena buvo sekmadienis. Pranašas rašė: „Žmonės rinkosi į susirinkimą įprastu laiku; tarp jų buvo ir tie nedorėliai… Visas nubrozdintas ir sudarkytas, aš kaip įprasta pamokslavau susirinkusiems ir tą pačią dieną po pietų pakrikštijau tris asmenis.“¹ Po penkių dienų nuo tų nedorėlių užpuolimo, dėl to, kad sirgdamas tymais tą naktį peršalo, mirė Džozefo ir Emos sūnus Džozefas.

Vilfordas Vudrufas, ketvirtasis Bažnyčios prezidentas, sakė: „Viešpats pasakė Džozefui, kad Jis išbandys jį, ar jis laikysis Jo sandoros ar ne, net iki mirties. Jis išbandė jį; ir nors Džozefui teko kovoti prieš visą pasaulį ir ištverti draugų išdavystę, nors jo visas gyvenimas buvo vargas, nerimas bei rūpesčiai, tačiau visas savo negandas, įkalinimus, gaujų užpuolimus ir piktą elgesį jis ištvėrė visada išlikdamas ištikimas savo Dievui.“²

Džozefo Smito mokymai

Jėzaus Kristaus pasekėjai bus bandomi ir turi pasirodyti ištikimi Dievui.

„Nėra kitos saugios vietos, išskyrus tik Jehovos rankas. Niekas kitas negali išgelbėti, o Jis negelbės, jei mes nepasirodysime Jam ištikimi sunkiausioje bėdoje. Nes tie, kurie bus apsivilkę baltais drabužiais, išplautais Avinėlio krauju, turi pereiti didį sielvartą [žr. Apreiškimo 7:13–14], netgi visų didžiausią vargą.“³

„Visų žmonių likimai yra teisingojo Dievo rankose, ir Jis nė vienam nepadarys neteisybės; tik viena aišku: tie, kurie dievotai gyvens Jėzuje Kristuje, bus persekiojami [žr. 2 Timotiejui 3:12]; ir kol jų rūbai bus išbalinti Avinėlio krauju, pasak Jono Apreiškėjo, jie turi pereiti didį sielvartą [žr. Apreiškimo 7:13–14].“⁴

„Žmonės turi kentėti, kad galėtų įkopti į Sionės kalną ir būti išaukštinti virš dangų.“⁵

Didžiai kentėdamas Liberčio kalėjime, kur kalėjo 1838–1839 m. žiemą, Džozefas Smitas rašė Bažnyčios nariams: Mylimi broliai, sakome jums: kadangi Dievas pasakė, kad nori turėti išbandytus žmones, kad Jis taurins juos, kaip auksą [žr. Malachijo 3:3], dabar manome, kad šį kartą Jis parinko sunkų išbandymą, idant mus išbandytų; ir manome, kad jeigu jį pereisime ir išliksime gyvi bei išlaikysime tikėjimą, tai bus ženklas šiai kartai, pakankamas, kad jie neturėtų pasiteisinimo; taip pat manome, kad tai bus mūsų tikėjimo išbandymas, tolygus Abraomo išbandymui, ir kad senovės šventieji negalės girtis prieš mus teismo dieną, kad jie buvo pašaukti pereiti sunkesnius suspaudimus; pasverti su jais ant priešingų svarstyklių lėkštelių, išlyginsime svarstykles.“⁶

„Išbandymai tik suteiks mums pažinimą, reikalingą suprasti senovės šventuosius. Kas dėl manęs, manau, kad jei nebūčiau iškentęs tas skriaudas, kurias iškentėjau, niekada negalėčiau taip suvokti, kaip suvokiu dabar. Viskas išeina į gera mylintiems Dievą [žr. Romiečiams 8:28].“⁷

Džonas Teiloras, trečiasis Bažnyčios prezidentas, sakė: „Girdėjau, kaip pranašas Džozefas viena proga kalbėdamas Dvylikai sakė: „Jūs turėsite pereiti visokius išmėginimus. Yra tiek pat reikalinga išbandyti jus, kiek buvo reikalinga išbandyti Abraomą ir kitus Dievo vyrus; Dievas išmėgins jus, Jis ištirs slapčiausius jūsų širdies kampelius; ir jei neišsilaikysite, būsite netinkami paveldėti Celestialinę Dievo karalystę.“… Po to, kai pažino tiesą, Džozefui Smitui niekada nebebuvo leista pragyventi ramybėje ilgiau nei kelis mėnesius, ir galiausiai jis buvo nužudytas Karteidžo kalėjime.“⁸

Dievas padės ir palaimins tuos, kurie išmėginimuose pasitikės Juo.

„Evangelijos galia įgalins mus išstovėti ir kantriai pakelti iš visų pusių ant mūsų griūvančias didžiules bėdas… Kuo sunkesnis persekiojimas, tuo didesnės Dievo dovanos Jo Bažnyčiai. Taip, viskas išeis į gera tiems, kurie pasiryžę paguldyti savo gyvybę dėl Kristaus.“⁹

Viliuosi ir pasitikiu tik tuo Dievu, kuris suteikė man gyvenimą, kuriame yra visa galia, kuris dabar yra priešais mane ir prieš kurio akis mano širdis nuolat atvira. Jis yra mano Guodėjas ir manęs nepalieka.“¹⁰

„Žinau, kuo pasitikiu; stoviu ant uolos; tvanai negali, ne, jie nepargriaus manęs.“¹¹

Išėjęs iš Liberčio kalėjimo, pranašas taip sakė apie savo patyrimą: „Ačiū Dievui, kad esame išlaisvinti. Ir nors kai kurie mūsų mylimi broliai užantspaudavo savo liudijimą krauju ir numirė kaip kankiniai už tiesos reikalą, –

Trumpas nors ir baisus buvo jų skausmas,

Nesibaigiantis yra jų džiaugsmas.

Tad neliūdėkime, „kaip tie, kurie neturi vilties“ [žr. 1 Tesaloni-kiečiams 4:13]; sparčiai artėja laikas, kai pamatysime juos vėl ir drauge džiūgausime, nebebijodami nelabų žmonių. Taip, tuos, kurie užmigo Kristuje, Jis atsives su savimi, kai ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose ir Juo gėrėtųsi visi tikintieji ir kad atkeršytų savo priešams bei visiems tiems, kurie nepaklūsta Evangelijai.

Tada našlių ir našlaičių širdys bus paguostos, ir kiekviena ašara nušluostyta nuo jų akių. Išbandymai, kuriuos jiems teko pereiti, išeis jiems į gera, ir paruoš juos visuomenei tų, kurie atėjo iš didžio sielvarto ir išplovė savo drabužius ir išbalino juos Avinėlio krauju. [Žr. Romiečiams 8:28; Apreiškimo 7:13–14, 17.]“¹²

1842 m. rugsėjo 1 d. pranašas taip rašė laiške šventiesiems (vėliau tai tapo Doktrinos ir Sandorų 127:2): „O kas dėl pavojų, per kuriuos esu pašauktas pereiti, jie man atrodo tik nereikšmingas dalykas, kadangi žmogaus pavydas ir rūstybė buvo mano įprasta dalia visas mano gyvenimo dienas… Bet, kaip ten bebūtų, aš papratęs plaukioti giliame vandenyje. Visa tai man tapo antrąja prigimtimi; ir aš linkęs kaip Paulius džiaugtis priespauda; nes iki šios dienos mano tėvų Dievas išgelbėjo mane iš jų visų ir gelbės toliau; nes štai, aš triumfuosiu virš visų savo priešų, nes Viešpats Dievas tai pasakė.“¹³

Ištikimieji nemurma varge, bet yra dėkingi už Dievo gerumą.

1833 m. gruodžio 5 d. pranašas rašė Bažnyčios vadovams, kurie pirmininkavo šventiesiems, patyrusiems persekiojimą Misūrio valstijoje: „Atminkite nemurmėti dėl Dievo elgesio su savo kūriniais. Jūs dar nesate patekę į tokias tiriančias aplinkybes, kaip senovės pranašai ir apaštalai. Prisiminkite Danielių, tris hebrajų jaunuolius [Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą], Jeremiją, Paulių, Steponą ir daugelį kitų, kurių per daug, kad visus suminėčiau, kurie buvo mušami akmenimis, pjaustomi pjūklais, gundomi, žudomi kalaviju, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Tie, kurių pasaulis nevertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose [žr. Hebrajams 11:37–39], tačiau dėl tikėjimo jie visi buvo gerai įvertinti ir savo varguose džiūgavo, kad buvo pripažinti vertais kęsti persekiojimus dėl Kristaus.

Mes nežinome, per ką būsime pašaukti pereiti, kol Sionė bus išvaduota ir įtvirtinta; todėl mums labai reikia gyventi arti Dievo ir visada būti visiškai paklusniems visiems Jo įsakymams, kad turėtume švarią sąžinę prieš Dievą ir žmones…

Pasitikime Dievu ir esame pasiryžę, Jo malonei padedant, remti reikalą ir išsilaikyti ištikimi iki galo, kad galėtume būti karūnuoti celestialinės šlovės karūnomis ir įeiti į atilsį, paruoštą Dievo vaikams.“¹⁴

Po penkių dienų pranašas rašė Bažnyčios vadovams ir šventiesiems Misūrio valstijoje: „Būkime dėkingi, kad mums yra taip gerai, kaip yra, ir kad tebesame gyvi ir gal būt Dievas paruošęs mums daug gero šioje kartoje ir suteiks mums galimybę dar pašlovinti Jo vardą. Esu dėkingas, kad daugiau nebuvo tokių, kurie išsigintų tikėjimo; meldžiu Dievą Jėzaus vardu, kad jūs visi išliktumėte tikėjime iki galo.“¹⁵

Pranašo dienoraštyje yra toks įrašas, datuotas 1836 m. sausio 1 d.: „Tai naujų metų pradžia, mano širdis kupina dėkingumo Dievui, kad praėjusiais metais Jis išsaugojo mano ir mano šeimos narių gyvybes. Mes buvome palaikomi ir remiami vidur nelabos ir iškrypusios kartos, nors ir neapsaugoti nuo visų žmogaus gyvenimui būdingų vargų, pagundų ir nelaimių; jaučiu, kad už tai turiu nusižeminti prieš Viešpatį, kaip sakoma, dulkėse ir pelenuose.“¹⁶

1837 m. birželį, atsigavęs po ligos, apie savo išgijimą pranašas sakė taip: „Tai vienas iš daugelio atvejų, kada aš staiga iš sveikatingos būsenos atsidūriau ant kapo ribos ir taip pat staiga buvau išgydytas. Už tai mano širdis plūsta dėkingumu mano Dangiškajam Tėvui, ir noriu iš naujo pašvęsti save ir savo jėgas tarnystei Jam.“¹⁷

Pasitikėjimas Dievo galia, išmintimi ir meile padės mums išvengti nusivylimo išbandymų metu.

„Visi sunkumai, kurie gali stoti ir stos mums skersai kelio, turi būti įveikti. Net kenčiant sielai, alpstant širdžiai ir svyrant rankoms, neturim pasukti atgal; turime parodyti tvirtą charakterį.“¹⁸

„Pasitikėdami Dievo galia, išmintimi ir meile šventieji galėjo pereiti priešiškiausias aplinkybes ir dažnai, kai žiūrint žmogaus akimis atrodė, kad laukia tik mirtis ir sunaikinimas neišvengiamas, aiškiai pasimatydavo Dievo galia, apsireikšdavo Jo šlovė bei įvykdavo išgelbėjimas; ir šventieji, kaip ir Izraelio vaikai, kurie išėjo iš Egipto žemės ir perėjo Raudonąją jūrą, giedodavo šlovės giesmę Jo šventam vardui.“¹⁹

„Žinau, kad debesys išsisklaidys ir Šėtono karalystė bus sugriauta kartu su visais jo juodais kėslais; ir kad šventieji išeis, kaip auksas, septynis kart perlydytas ugnyje, padaryti tobuli per kentėjimus ir pagundas, ir kad dangaus bei žemės palaiminimai bus gausiai išlieti ant jų galvų; tesuteikia tai Dievas dėl Kristaus.“²⁰

„Tvirtai stovėkite, jūs Dievo šventieji, išsilaikykite dar truputėlį, ir gyvenimo audra praeis, o jums atlygins tas Dievas, kuriam tarnaujate, kuris deramai atsidėkos už visą jūsų triūsą ir vargus vardan Kristaus ir Evangelijos. Jūsų, kaip Dievo šventųjų, vardai bus perduoti palikuonims.“²¹

Džordžas A. Smitas, kuris tarnavo prezidento Brigamo Jango patarėju, labai sunkiu metu iš pranašo Džozefo Smito gavo tokį patarimą: „Jis man prisakė niekada neprarasti ryžto, kad ir kokie sunkumai mane apsuptų. Net jei įkrisčiau į giliausią Naujosios Škotijos tarpeklį ir ant manęs užgriūtų visi Uoliniai kalnai, turiu neprarasti ryžto, bet iš paskutiniųjų laikytis, naudoti tikėjimą bei išlikti drąsus ir galiausiai turėčiau iškopti į viršų.“²²

Likus vos kelioms dienoms iki pranašo žūties, kada jis ir šventieji žinojo, kad jo gyvybei gresia pavojus, Džozefas paėmė Abraomo C. Hodžo ranką ir tarė: „Dabar, broli Hodžai, kas turi įvykti, teįvyksta; neišsižadėkite tikėjimo ir viskas bus gerai.“²³

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v-xi p.

Peržvelkite 219–221 p. pateiktą pasakojimą. Kodėl, jūsų manymu, pranašas Džozefas Smitas galėjo ištverti tuos išbandymus, kuriuos patyrė? Kokios mintys ar jausmai jums iškyla, įsivaizduojant, kaip jis „visas nubrozdintas ir sudarkytas“ moko susirinkusius?
Perskaitykite 222 puslapį. Kaip, jūsų manymu, kentėjimai padeda mums pasiruošti išaukštinimui? (Kai kurių pavyzdžių rasite 221–225 puslapiuose.) Ko jus išmokė jūsų išgyvenimai?
Tris kartus šiame skyriuje Džozefas Smitas tikina mus, kad išbandymai, kuriuos mums teko pereiti, išeis mums į gera (žr. 223 p.; t.p. žr. 222 p.). Kaip įsitikinote, kad šis teiginys teisingas?
Perskaitykite visą trečią ir ketvirtą 223-čio puslapio pastraipas. Pasidalinkite patyrimais, kada Viešpats paguodė jus išbandymo metu. Ką jums reiškia „stovėti ant uolos“?
Džozefas Smitas patarė šventiesiems nemurmėti ir nesiskųsti dėl Dievo elgesio su mumis (224–225 p.). Kaip mus gali paveikti murmėjimas? Kaip dar galime atsakyti į sunkumus? (Kai kurių pavyzdžių rasite 224–226 puslapiuose.)
Ką reiškia „parodyti tvirtą charakterį“ susidūrus su sunkumais? (226 p.).
Perskaitykite pranašo patarimą Džordžui A. Smitui (226 p.). Kaip šis patarimas gali padėti jums susidūrus su sunkumais?

Giminingos Raštų ištraukos: Psalmyno 55:22; Jono 16:33; Almos 36:3; Helamano 5:12; DS 58:2–4; 90:24; 122:5–9